b_150_108_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-01_nr._3412_vestuves_048.jpgVilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ neseniai veikė profesorės Ramintos Jurėnaitės kuruota Kosto Dereškevičiaus tapybos pa­roda „Sutikta moteris“.  K. Dereškevičiaus kūryba pastaruoju metu atsidūrė dėmesio centre – ją naujai priminė ir apibendrino solidus R. Jurėnaitės sudarytas dailininko kūrybos albumas (išleido Modernaus meno centras), kuriame nuosekliai apžvelgiamas visas jo kūrybos kelias, įvairiausi raiškos būdai bei XX a. antrosios pusės lietuvių dailės kontekstas. Parodoje kuratorė atskleidė vieną, ko gero – patį svarbiausią ir gausiausią K. Dereškevičiaus kūrybos motyvą – moters atvaizdą ir jo įvairovę.
Kelionę po dailininko moterų portretų galeriją kuratorė šmaikščiai pradėjo nuo K. Dereškevičiaus autoportreto. Taigi, nuo pat ekspozicijos pradžios – parodą pristatančio teksto ir dailininko atvaizdo mezgamas intriguojantis pasakojimas. Ne „oficialus“, „parodinis“, bet asmeniškas ir gyvas. Juk žymiai įdomiau, kai regime ne tik sutiktąsias, bet ir subjektą – jas sutikusį ir užfiksavusį menininką... Labai svarbu, kad paroda taptų ne tik pristatymu specialistams, bet ir jos edukacinis aspektas. O ši ekspozicija – išties puiki ir įsimenanti pirmoji pažintis su K. Dereškevičiumi ir jo laiku mokiniams, studentams. Tuo netrukome įsitikinti apsilankę parodoje su Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokiniais. Beje, mums pasisekė dvigubai – parodoje sutikome pačią profesorę ir  išgirdome daugybę įdomių pasakojimų apie parodos užkulisius, dailininko būdą, jo kūrybą veikusias dailės kryptis. Spėjome kartu ir pajuokauti – paklausta, kodėl Dereškevičius tapė beveik vien moteris, R. Jurėnaitė priminė, kad vyrai anuomet buvo nelabai gražūs – nesipuošė, nesistengė patikti, sužavėti elegancija, o atstovavo visuomenės galiai, intelektui. moteriai labiau „pritiko“ kuklesnis – namų šeimininkės, kartais – mūzos, įkvėpėjos vaidmuo...
Taigi, chronologine seka sudaryta ekspozicija leido susipažinti su pačiomis įvairiausiomis „moteriškosiomis“ dailininko tapybos variacijomis. Tai ir ekspresyviosios, gestiškosios kompozicijos, ir fotorealizmo, popmeno paveikti vaizdai. Taip pat –­­­ mimetiniu principu pagrįsti paveikslai, kuriuose apie moterį kalba ne jos atvaizdas, o daiktai, atributai. Matėme ir aktų (ekspresyvių ir dekoratyvesnių), koliažų, tokių paveikslų, kuriuose dominuoja vien moters atvaizdas, ir peizažinių kompozicijų su moterimis, ir sąmojingų fragmentų dėlionių... Šiame vaizdinių ir išraiškos būdų margumyne kuratorė labiausiai sutelkia mūsų dėmesį ties K. Dereškevičiaus tapybos kinematografiškumu, kuris lietuvių XX a. antrosios pusės tapyboje nebuvo dažnas reiškinys. Grupė paveiks­lų, kuriuose vaizduojama iš automobilio išlipančios moters figūra, sudaro įspūdį, tarsi stebėtume „iškadruotą“ kino juostą. Šie kūriniai, o ir pats parodos pavadinimas atskleidžia dar vieną svarbų K. Dereškevičiaus moterų atvaizdų sandą – tai taikli tikrovės akimirkos pagava. Pasak kuratorės, nors dailininkas daugelį šių vaizdų „sutiko“ realiame gyvenime, jo tapyba visada buvo akimirkų „gaudymas“. Dereškevičiaus moterų atvaizdų gausybėje reta portretų, nutapytų iš natūros. Akimirkos momentą tapytojas ramiai plėtodavo studijoje. Galbūt iš dalies ir dėl tokio kūrybos būdo tikrovės atkarpėlė K. Dereškevičiaus paveiksluose visada virsta stipria, taiklia metafora, pagardinta sodriu juoku, aštria ironija.
Kitas įdomus moters vaizdinio aspektas –­ vaizdo fragmentavimas. Parodoje atrodė, kad K. Dereškevičius taip pat yra sukūręs ištisą moters kūno fragmentų galeriją. Kai kur matome skirtingų realybių fragmentus, sujungtus į viena – tai savotiški paveikslai paveiksluose (portretas ir pisuaras, arba – moters portretas ir rubensiški sėdmenys...) Kituose darbuose savo ironišką žvilgsnį menininkas nukreipia į moters vaidmenis sovietmečio visuomenėje. Štai pirkinių maišelį tempiančios moters kojos („Einanti namo“, 1986) – tarsi pasakojimas apie kasdienę rutiną ir joje ištirpstančią moters individualybę. Draugės, po stalu švelniai lytinčios viena kitos kojas (viršutinę figūrų dalį dailininkas šiuo atveju taip pat įtaigiai „nukirpo“), byloja apie asmeninį, intymų bendravimą, neprieinamą pašaliečiui, arba – apie „neoficialų“ to meto visuomenės gyvenimą („Draugės“, 1978). O hedonistiškai laukų platybėse išsidrėbusi anonimiška herojė, susikėlusi viena ant kitos monumentalias apvalainas blauzdas („Besiilsinti“, 1982) – tarsi gyvas liudijimas apie moters prigimties vitališkumą. Žinoma, šie motyvai per feministinio matymo prizmę turėtų būti traktuojami kaip dailės istorijoje dažniausiai aptinkama vyriško žvilgsnio projekcija. Tačiau K. Dereškevičius, niekad nemėgęs savo kūrinių aiškinti ir interpretuoti, nuo tokių svarstymų atsiriboja, tarsi teigdamas, jog jam, pirmiausia, rūpi pati tapyba, o ne tai, kas pavaizduota paveiksle.  

VDA rektorius Audrius Klimas, Modernaus meno centro direktorė Danguolė Butkienė, Kostas Dereškevičius, prof. Raminta Jurėnaitė. Kęstučio Stoškaus nuotrauka iš MMC archyvo
VDA rektorius Audrius Klimas, Modernaus meno centro direktorė Danguolė Butkienė, Kostas Dereškevičius, prof. Raminta Jurėnaitė. Kęstučio Stoškaus nuotrauka iš MMC archyvo
Į K. Dereškevičiaus nutapytas moteris šiandien žvelgiame ir kaip į sovietmečio „dokumentą“, gyvą epochos liudijimą. Šiam dailininkui, garsiosios „ketveriukės“ nariui, vienam ryškiausių XX a. 8–9 deš. lietuvių tapybos „realistų“, priešingai atšilimo kartos meniniams ieškojimams, atsigręžusių į nepagražintą kasdienybę, dažnai priskiriamas groteskiškas, kritiškas požiūris į tikrovę. Tačiau, pasak R. Jurėnaitės, moterų atvaizdai, taip gausiai ir įvairiai „išvešėję“ K. Dereškevičiaus tapyboje, kartu liudija ir amžiną moters norą puoštis, švytėti, išsiskirti net ir pačioje niūriausioje, pilkiausioje aplinkoje... Iš daugelio tapytojo paveikslų besismelkiantis tų laikų kasdienybės kvapas –­ ketvirtadieniais į pypsinčios šiukšliavežės nasrus išpilamos šiukš­lės („Ketvirtadienis“, 1979), deficitinės pieniškos dešrelės („Moteris su dešrele“, 1980), madingi herojų drabužiai ir aksesuarai byloja, kad ir tada vyko „paprastas“, kasdienis gyvenimas. Taigi, Dereškevičius –­ savotiškas XX a. pabaigos kritinis realistas. Bet to, ką kritikuoja, jis nevaizduoja visai... Tad kone visos Dereškevičiaus sutikos moterys – mimetiniai epochos atvaizdai. Kita vertus, pa­rodoje aptinkame ir dar šiek tiek paslapties –­ pavyzdžiui „Laiškas vengrei“ (1978) –­ aptempti seksualūs džinsai, tarsi saugantys kiekvieną moters kūno apvalainumą (ir vėl –­ mimezė...), bei užrašas vengrų kalba ir mažytis nepažįstamo miesto fragmentas kompozicijos viršuje. Be menininko paaiškinimo tiksli šio kūrinio  prasmė lieka neatskleista. Vadinasi, K. Dereškevičiaus tapyba daug pasakoja ir apie... tapybą. Žvelgiant į ją, beveik pakaktų narp­lioti vien formas ir jų santykius, o įbridus į siužeto lauką, ne visada derėtų nuklysti labai toli, nes teks vėl grįžti prie tapybos...

K. Dereškevičiaus „Mikroautobusu į Drezdeną“ – 3 viršelyje