Nuotrauka iš rasytojai.lt
Nuotrauka iš rasytojai.lt
Kažkur gaudžia varpas, kviesdamas rinktis, išpažinti ir tikėti, žvelgti aukštyn, pakilti dvasia, nušvisti, –­ bet tai ne jam, nes jis negirdi ir nemato, nenori ir nežino, nes jį aplenkia šviesa, krintanti pro liepų lapus. Tarsi jis būtų šešėlis, tamsos dėmė, nutrūkusi grandinė, išspjautas kąsnis. Sakytum, būtų ciferblatas be rodyklių, palietas tušas, pasiklydęs žodis, sudilęs obolas tarp lūpų.
Ar jį kas pažįsta? Vargu. Ar jis ką pažįsta? Iš nieko – nieko, kartoja mintyse. Esu atskirtas, atsiskyręs, pasitraukęs, užverstas, užgesintas. Iš tamsos – tamsa, iš įdubusio vakaro skruosto – nelemties nuojauta, iš žingsnių į priekį arba atgal – abejonė ir atimtis. Kodėl man atrodo, kad stoviu vietoje, bet juk iš tikrųjų einu? Nuo pat ryto, per naktį, per daugelį naktų. O gal dar anksčiau? Tos pačios liepos ir suskeldėjęs grindinys, tie patys skersgatviai ir monotonišką tuštybę atmušančios parduotuvių vitrinos. O gal alėja eina per mane? Šliaužia, užkliūva, pasisuka, susikreivina? Ir vėl atgal? Ir vėl iš naujo, iš pradžių, dar ir dar kartą?
Vyriškis nežino, ar turi namus, gal tik liepomis apsodintą bulvarą, iš kurios negali išsprūsti? Jis nesibaigia ir neprasideda, jis galbūt yra simbolinis kelias, kurio neįmanoma nueiti, suprasti, pamatyti? Tad gal geriau sustoti, būti akmeniu upės tėkmėje, tegu mane pasiveja, aplenkia, apibėga pastatai, langų veidai ir manekenai, medžiai, nuavėti batai, nekantraujantys suoliukai ir šiukšlių dėžės, iš vaiko kišenės išpuolęs saldainis? Ir liepų lapais strykčiojantys saulės spinduliai, kurie taikstosi pažirti ant grindinio, bet neparodę tako išsilaksto į visas puses? Jie irgi nieko neturi, bet dėl to nė kiek neliūdi, nes yra vienadieniai, tarsi peteliškės, plasnojančios viršum kapinių tvoros.
Kartais vyriškis pamėgina prisiminti save kitokį. Bet ne, kitoks jis nebuvo, nes visada buvo pažymėtas atimties ženklu, baimės ir neigimo samplaika, netikėjimu ir abejingumu, tamsos akies nužiūrėtas. Retsykiais jam pasivaidena, kad visą laiką blaškėsi, klydinėjo, klibikščiavo, dūlino alėja, kad niekados nebuvo iš jos ištrūkęs, matęs kitų gatvių ir skersgatvių, kito miesto ar šalies. Gal net gimė čia, po tankialapėmis liepomis? Tėvų vaizdas išblukęs iš atminties, gal jį pagimdė medžiai, vitrinų manekenai, akmens ar marmuro skulptūros? Tačiau jis norėtų, kad motina būtų prie kasos sėdinti pardavėja juodomis lyg antracitas akimis, mechaniškai spaudinėjanti aparato mygtukus, kartkartėmis šaižiai surinkanti, suprunkščianti, šaukianti ant jo, besityčiojanti iš jo. O tėvas? Tėvas galėjo būti bet kuris praeivis, valandėlę užbėgęs į parduotuvę ir paskubomis matavimosi kabinoje arba tualete pamylėjęs kasininkę. Bet ir tuo abejoja.
Vaikystėje ir paauglystėje įslinkdavo į prekybos centrą, dyrinėdavo tarp lentynų, jį stumdydavo žmonės su vežimėliais, beveidžiai, pikti, skubantys, o kai jo paklausdavo, ko čia slampinėjąs, ko ieškąs, nė nemirktelėjęs atšaudavo: mamos, tėvo, draugo! Galiausiai jį išvydavo iš parduotuvės ir įsakydavo daugiau čia nekišti nosies, nes tokie tik ir taikosi ką nors nukniaukti. Bankai jį gąsdindavo savo prabanga, svetimumu, išdidžiu šaltumu, tamsiais langais. Sukaupęs drąsą atverdavo kavinių ar restoranų duris: jam patikdavo dailios uniformuotos padavėjos, kvepiančios vanile, cinamonu, šokoladu; bet iš čia būdavo išgrūdamas atgal į alėją dar greičiau nei iš prekybos centro, nors mėgindavo įrodyti, kad virtuvėje pluša jo tikra motina. Spoksodavo pro vitrinų langus, tačiau nelabai ką įmatydavo, pasikalbėdavo su manekenais, išsakydavo savo sopulį puošniems ilgaauliams moteriškiems batams, persitardavo su akmens skulptūromis.
Retkarčiais ryždavosi rizikuoti: pasivydavo kokią nors vyresnę moterį, gal net pensininkę, įsikibdavo į krepšį arba į laisvą ranką; kai nustebusi ar net nusigandusi moteriškė atsigręždavo, jis paskubomis ištardavo: „Veskis mane namo!“ Tačiau nė sykio niekas nepakvietė eiti kartu; dažniausiai šūkteldavo: „Ar mažai savų bėdų turiu! Nepristok! O kur tavo močia?“ Jis nežinodavo, ką atsakyti į tokį klausimą, tad paleisdavo moters krepšį arba ranką ir sliūkindavo į kitą bulvaro pusę.    
Slėpdavosi nuo policininkų, nes jie būdavo piktesni už palaidus šunis: nutverdavo už peties, purtydavo, imdavo pamokslauti, kaip negražu ir pavojinga šlaistytis po alėją, kad anksčiau ar vėliaus pakliūsiąs į koloniją, o užaugęs – į kalėjimą. Jis pritariamai linkčiodavo galvą, kad tik baigtų savo notacijas, kad tik greičiau leistų eiti savais keliais. Kartą buvo nusivedę į skyrių; klausinėjo, šaukė, grasino, bet jis nepratarė nė žodžio, tik susitraukęs į kuprą iš padilbų šnairavo į policininkus. Buvo pamiršęs savo vardą ir pavardę – juk taip nesikreipdavo į save, o gal niekados ir nežinojo? O ką galėjo pasakyti apie gimdytojus ir namus? Medžiai, manekenai, kasininkės, atsitiktiniai praeiviai? Prekybos centras, bankas, parduotuvė, kepyklėlės, restoranai, barai? Policininkai turėjo geriau už jį žinoti, kas jis toks, iš kur kilęs ir kodėl negali palikti bulvaro. Bet jie kažkodėl pageidavo, kad jis pats tai pasakytų.
Jam atrodo, kad jis niekada nesimokė: negi taip lengvai, lyg niekur nieko būtų iš galvos iškritę mokslai? Tiesą sakant, šioje alėjoje nebuvo mokyklos, tik kolegijos, universitetai, kalbų kursai. Jo tai nedomino: su vitrinų manekenais, ilgaauliais batais, šiukšlių dėžėmis ir suoleliais puikiausiai bendravo mintimis, nors kartais jam pasivaimėdavo, kad girdi ir supranta jų šneką. Apie ką jie kalbėdavosi? Tarkim, liepa artėjant šalnoms pasiguosdavo, kad teks numesti lapus ir kentėti žiemos šaltį; manekenas pasigirdavo įsitaisęs naujus madingus drabužius; suolelis pasakodavo piktus anekdotus apie valdžią, kuriuos išgirsdavo iš pensininkų, prisėdusių pailsėti; šiukšlių dėžė guosdavosi, kad jos niekas negerbia, spjaudo, keiksnoja, grūda šunų fekalijas; batai nuogąstaudavo, kad netrukus išeis iš mados ir bus dvigubai nukainoti.
Jautėsi už juos pranašesnis: jie tūno vienoje vietoje, o jis gali žingsniuoti, žvalgytis, sukiotis, kraipytis, eiti bulvaru į priekį arba atgal. Nors išsiveržti į skersgatvius neįstengia, bet, gerai pagalvojus, argi alėja nėra užtektinai plati, pilna pastatų, čerpių stogų, langų ir durų, jau nekalbant apie jos ilgumą? Klaidžiodamas, kai to labai nori, daug ką mato ir supranta, išgirsta, apsidžiaugia, pasipiktina ir net pasmerkia. Ar jam to negana? Argi trokštų daugiau, argi geistų būti į ką nors panašus?
Dažnai pagalvodavo, kad skiriasi nuo kitų žmonių: dauguma jų, regis, turi namus, pažįsta savo tėvus, yra pažymėti sudėties ženklu, mėgaujasi šviesa, lengvai bendrauja tarpusavyje, gali ištrūkti iš liepų bulvaro ir nebegrįžti į jį. Jų veiduose pasitenkinimas, pritarimas, pasididžiavimas savimi. Keletą kartų mėgino pasekti kokį nors žmogų: neatsilikdamas sėlindavo iš paskos, įrėmęs žvilgsnį į pakaušį, greitindavo arba lėtindavo žingsnį, laukdavo, kol šis apsipirks parduotuvėje arba išgers kavos prie baro. Tačiau viskas baigdavosi daugmaž vienodai: arba persekiojamasis įbrazdėdavo į pastatą, užkopdavo laiptais aukštyn, atsirakindavo duris ir tuoj pat jas užtrenkdavo, arba ilgai žirgliojęs bulvaru pasukdavo į skersgatvį ir ūmai pradingdavo – pasiekdavo ribą, kurios jis negali peržengti. Jį plėšydavo įsiūtis, jis trypdavo vietoje, mykdavo iš įniršio, skėtriodamas rankomis, bet vis tiek turėdavo grįžti atgal, nieko nesužinojęs ir neišsiaiškinęs.
Vieną pavasario dieną pamatė žmonių minią, susispietusią viduryje liepų alėjos. Nieko ypatingo nesitikėdamas, vis dėlto ėmė sparčiau žengti. Paprastai praeiviai susiburdavo trumpam, kas nors stovintis viduryje kalbėdavo, gražbyliaudavo, pirštais rodydavo į viršų arba į apačią, retsykiais garsiai šūkaudavo; netrukus žmonės išsiskirstydavo gūžčiodami pečiais, pašaipiai šypsodamiesi, dažniausiai nusivylę oratoriumi. Tarsi sprogus muilo burbului. Bet šį kartą, regis, iš tikrųjų kažkas atsitiko: praeiviai stiebėsi, tiesė kaklus, vienas kitą klausinėjo, kažką neaiškaus sumurmėdavo. Pabandė pažiūrėti ir jis; kadangi buvo neaukštas, veiksmo vietą užstojo platūs vyrų pečiai.
– Kas ten yra? – pasiteiravo, bet, atrodo, niekas jo neišgirdo.
Susilenkdamas ir vėl išsitiesdamas pradėjo brautis į centrą. Jį stumdė, kumšėjo alkūnėmis, tyčia išsiskėsdavo nenorėdami praleisti. Ir ką jis ten išvydo? Ogi gana jauną moterį su mergaite, kuri turbūt mokėjo ne tiek daug žodžių.
– Cypcip! – tvirtino mergytė, laikydama rankose rausvą gniutulą.
– Ne! – purtė galvą motina, – čia ne cypcip, čia akmuo. Mesk!
– Juda, cypsi! – nesutiko vaikutis.
– Tikrai akmuo, – kažkas įsiterpė iš minios. – Seniai čia guli, keleri metai.
– Cha! – nusijuokė kitas, – prasikrapštyk akis: akmenys nebūna raudoni!
– Būna, – paprieštaravo aukštas liesas vyriškis. – Bet čia ne akmuo. Čia marmuro gabalas.
– Tikriausiai skulptūros dalis. Ritinėjasi nuo neatmenamų laikų. Ir niekam nekliūva, – pritarė akiniuota inteligentiškos išvaizdos moteris.
– Mesk! – reikalavo motina. – Argi nematai – šunų apkakotas akmuo!
– Ne, ne! – gniaužė rankose radinį dukra.
Jis žengtelėjo į priekį:
– Tai ne akmuo ir ne marmuro gabalas, – tarė labiau sau. – Tai širdis! Ji juda, kruta, pulsuoja.
Ir staiga išgirdo aiškų balsą: „Taip, aš esu širdis, kurią tu kadaise pametei!“
Vyriškis priblokštas apsidairė: žmonės stumdėsi, patarinėjo, vienas iš kito juokėsi; mergytės motina bandė išmušti iš dukrelės rankų rausvą gniutulą, o mergaitė atkakliai kartojo:
– Noriu jo! Nešiu namo! Čia cypcip!
Balsas kalbėjo toliau: „Aš gulėjau grindinio duobutėje, žmonės manęs nematė, susirūpinę skubėjo, žingsniavo, žirglino, žiovavo, dairėsi į vitrinas, guodėsi vienas kitam, pyko, aiškinosi, priekaištavo, siūlė, derėjosi. Pribėgdavo šunys, apuostydavo, katinai apčiurkšdavo, berniūkščiai paspirdavo, paridendavo, pamėtydavo. Kad tatai iškęsčiau, turėdavau pavirsti akmeniu arba marmuro gabalu. Bet vis tiek visą laiką buvau širdis, pamesta vidury alėjos. Šitiek metų laukiau, kol manęs pasigesi, pastebėsi, pakelsi, šiltu kvapu papūsi, apginsi nuo nejautruolių ir piktavalių. O tu blaškeisi, klydinėjai, klibikščiavai, dūlinai bulvaru į priekį ir atgal, net nenutuokdamas, kodėl taip darai. Tik ši mergytė pamatė mane, pakėlė ant delnų, paukšteliu pavadino. Tik ji...“
– Duok ją man! Ji mano! – atkišo ranką vyriškis.
– Neduosiu! Namo nešiu, – mergaičiukė suspaudė širdį ir nusisuko.
– Ko pristojai prie mano dukrytės? –­ moteris priešiškai nužvelgė vyrą.
– Tai mano širdis!
Minioje pasigirdo juokas, kažkas pastūmė jį nugarą. „Paleisk mane“, – paprašė rausvasis gumulas vaiko. Mergaitė linksmai sučiauškėjo ir atgniaužė delniukus. Širdis suspurdo, pasipurtė, čirkštelėjo ir pašoko į viršų. Po akimirkos išskleidė sparnus, sumojavo, pranėrė pro liepos šakas ir kilo vis aukštyn ir aukštyn. Smalsesni praeiviai užvertę galvas stebėjo, kaip akmuo, o gal marmuro gabalas, virtęs paukščiu, skrenda virš miesto.
– Štai tau – ėmė ir nulėkė, – kalbėjo vienas kitam. – Gerai vaikas sakė. Bet koks tai paukštis? Nematytas, neregėtas. O atrodė plytgalis, nuoskila, kūlis...
Į dangų spoksojo ir žemaūgis vyras. Dabar aš pasmerktas, pamąstė jis, niekada neištrūksiu iš alėjos, iš pastatų, vitrinų, manekenų, žmonių apsupties. Ji kentė patyčias, slėpėsi grindinio plyšyje, laukė manęs, ją spardė, užgauliojo, laikė niekam nereikalingu akmeniu, o aš...
Širdis nardė tarp debesų saulėleidžio pusėn.

2012

Sigito Gedos koliažas
Sigito Gedos koliažas