Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

anksčiau, kai dirbo siuvėju, prieš veidrodį būtų tiesinęs kaklaraištį, dabar gi tiesino veidą

Jis eina viena Vilniaus gatve, gaila –
verčiau šią akimirką atsidurtų Aleksandrijoje prieš šimtmečius
arba Istanbule, neprieštarautų ten pabuvoti.
Vilnius guli prieš jį kaip įrėmintas deimantas ant juosmens
nuvargusiai kurtizanei ir tą akimirką gera jai –
blizgant nuožulniems jos išlinkiams ir pasteliniams fasadams.
Kavafio portretai, ligi tol dominę jį kaip objet d’art,
tiek nebetraukia, kadangi jis ėmė ieškoti to, kas išoriniam pasauliui menkiau teprieinama –
tos vienintelės, fatališkos moters, to, kas dar labiau asmeniška, išskirtina, neišverčiama simboliais.
Trumpiau tariant, baltiškojo portreto, giliai įaugusio, vietinio labiau nei visuotinio.
Ir visgi nesiliauja priešais regėti pusės tuzino tų keistų keliautojų: Manuelis Comnenus, Kleopatra, įvairūs
politikos reformatoriai, dekadentiški studentai, apsikrikštiję nukrypėliai, hedonistai.
Ir tuomet jis nusprendžia užšokt į kavinę įsimest ką į skrandį.
Užsisako dienos sriubą, šaltibarščius, kelias riekeles duonos.
Ir alaus, nefiltruoto, to, kuris po bokalo jau kala į galvą; nuo stalo kildamas jaučiasi kiek apsvaigęs,
junta poreikį nusišlapinti, tad pėdina į WC.
Dabar yra visai jau užmiršęs apie priežastį, dėl kurios leidos kelionėn –
ieškoti portreto, tokio savito, kokio niekas neatpažintų,
net jei ir pats paskelbtų, jog tokio esama.
Jis šlapinas, mintys liejas link De Sota ir gazuoto jaunystės fontano
podraug su įkyriom svajonėm, apninkančiom panašiais atvejais,
ir tuomet, lyg transo būsenoje, jis plaunas rankas,
tačiau veidrody viršum kriauklės temato save.
Ieško panašumo žymių, bet tai teužtrunka sekundę ar dvi,
tada vėl eina senamiestin, tęsia pasivaikščiojimą,
galvodamas apie eilėraštį, kurį galbūt parašys atsiradęs namie.
Tuo tarpu jo panašumas iš veidrodžio žvelgia jam pavymui,
šypsosi ksenofobiška, hipnotiška grimasa, o paskui išnyksta stikle.
Šis veidrodis įpratęs prie tokių pažeidimų – priešais jį visados
kas nors pasirodo, kad būtų priimtas, suskaidytas ir grąžintas atgal.
Jis ilgai pragyvens patį save, vėl ir vėl patirdamas tą pačią rutiną,
pasmerktas niekad nė neįtarti kas liko už nugaros
arba, jei mėgintume atpainioti daug sudėtingesnius dalykus,
taip ir liks kokio nors Kavafio, žvelgiančio žymiai skvarbiau, įkaitu,
pastebėtu vieną dieną Aleksandrijoje tarp kitų relikvijų – radinių skyriuje.

Vertė Julius Keleras

Sigito Gedos koliažas
Sigito Gedos koliažas