b_150_230_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-01_nr._3412_arenas.jpgReinaldo Arenas. „Kai ateis naktis“. Iš ispanų kalbos vertė Kristina Kežutytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų są­jungos leidykla, 2012.


b_150_113_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-01_nr._3412_mil.jpgMama, neskaityk šios knygos.
Nes čia daug erotikos ir nenorėčiau, kad skaitytum tas pačias erotines knygas, kaip ir aš. Be to, žinau, kad homoseksualai tau ne prie širdies. Man užtat jie visai nieko. Randame bendrą kalbą. Man patinka vyrai, – sakau aš. Man irgi patinka, – atsako man Reinaldas ir priduria: Leisk tau šį tą papasakoti. Ir aš atsiverčiu jo knygą.
Man irgi patinka geros knygos, o Reinaldas nori tokias rašyti. Sako, norėjo visad, tik anksčiau nepavykdavo, bet štai užaugo, permiegojo su keliais tūkstančiais vaikinų ir parašė tikrai puikų autobiografinį romaną. Nežinau, ar tarp šių dviejų faktų yra tiesioginis ryšys. Reinaldas mano, kad taip: „Jei gaudavome namą savaitgaliui ar visai savaitei, sąsiuviniuose rašydavom eilėraščius, romanų skyrius ir mylėdavomės su ištisomis paauglių kariuomenėmis, erotika ir literatūra žengė koja kojon“ (p. 114). Et. Įsivaizduoju karštligiškai prie rašomosios mašinėlės plušantį jauną, ispaniško gymio pusnuogį vyrą. Bet ką čia aš apie savo fantazijas... naivias ir mergaitiškas. Tegu kalba Reinaldas! „Dviejų vyrų pasidalytas malonumas buvo tarsi sąmokslas (...) Įžengti į kino salę reiškė įsivaizduoti, šalia kieno atsisėsi, ar šalimais sėdintis jaunuolis išties koją link mūsų, tai reiškė lėtai ištiesti ranką ir liesti jo šlaunį, po to išdrįsti pakilti šiek tiek aukščiau ir kelnių paviršiumi lytėti suartėjimo ištroškusią varpą, geidžiančią išsilaisvinti iš šios varžančios medžiagos. Seno amerikietiško filmo seanso metu jį masturbuoti, matyti, kaip jis ejakuliuoja ir išeina dar nesibaigus filmui“ (p. 117).
Turbūt kas nors jau grasote man pirštuku sakydamas nunu, kad taip staiga, be jokių romantiškų preliudijų ir žvakių šviesos, puolu prie reikalo. Ne ne, ne man mokite – autoriui. Erotika, šiek tiek literatūros ir šiek tiek politikos – visa knygos esmė. Tiesa, ją skaityti ir girti siūlau ne tik dėl to – rašymo stilius nei įmantrus, nei itin originalus, tad sunku vienu sakiniu jį apibūdinti, tačiau lengva ir itin malonu skaityti. Autorius tarsi intuityviai pataiko į ritmą, tinkamą autobiografiniams romanams – nei itin greitą, nei begal lėtą, kokiu kartais užsižaidžia savo gyvenimu besididžiuojantys žmonės. Kad Reinaldas savimi – ar bent kuria nors savo dalimi (o kuria, čia aš jau kukliai nutylėsiu) – didžiuojasi, tai akivaizdu ir užsimerkus, bet rašydamas jis tuo nepiktnaudžiauja. Sugeba atsirinkti įdomiausias, sodriausias savo gyvenimo akimirkas ir per konkrečias patirtis perduoda laikotarpio dvasią, nesileisdamas į ilgus apmąstymus tiesiog pasakoja „taip, kaip buvo“. Velniaižin, kaip buvo, bet skaityti smagu.
Aš taip nieko nežinau apie politiką, kad nedrįstu savęs net apolitiška vadinti. Skamba beveik kaip pozicija. Tačiau su Reinaldu ir apie politiką kalbėti įdomu. Kur nebus – visi tie batistos, visi tie kastro, visa ta Kuba... Kai pasakoja mano senelė, sovietmetis atrodo kur kas pilkesnis? Užtat jų komunizmui mūsų sovietmetis visai patiko. Štai: „Išsiklausinėjęs ir sužinojęs, kad Iramas lankėsi Sovietų Sąjungoje, pasiteiravo, kaip Iramas galėjo būti gėjus po apsilankymo šioje šalyje“ (p. 108). Va kur šuo pakastas. Dėkuidie, bent įprastą seksą atgal susigrąžinome, kiek teko girdėti – ir tas buvo beišnykstąs.
Kodėl aš linksmai apie tokius rimtus dalykus? Nežinau. Knygoje nemaža ir rimtų dalykų, pvz., jos autorius susirgo AIDS ir nebegalėdamas rašyti nusižudė. Kaltas čia Kastro, – sako Reinaldas. Jeigu aš susirgčiau AIDS, nebūtų net Stalino, kurį galėčiau kaltinti.. Et, pasisekė tiems gėjams. O be to, dar ir rašyti moka.

Mama, gal vis dėlto...
Skaitykime!

b_150_239_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-01_nr._3412_mirusiu.jpgMatt Haig. „Mirusių tėvų klubas“. Iš anglų kalbos vertė Audronė Jonikienė. – Vilnius: „Metodika“, 2012.

N-14
Ne taip seniai skaičiau pasakojimą moters, sirgusios šizofrenija. Sirgusios ir pasveikusios, o tai ne daug kam pavyksta. Ir žinote, ta knyga (Arnhild Lauveng „Auštant aš virsdavau liūtu“) kur kas sveikiau veikia psichiką nei ši. O šizofrenijos abiejose iki kaklo.
Matto Haigo knygą sunku apibūdinti, nes neaišku, kam ji skirta. Tiesa, savaime tai nėra minusas, bet, regis, suaugusiesiems ją skaityti gali būti neįdomu (ypač pirmą jos pusę), o vaikams – nelabai patartina (ypač antrąją). Nebent jie nekenčia savo dėdžių ir planuoja juos nužudyti. Tada knyga visai paranki. Suaugusieji skaitydami gali pradėti gilintis į hamletiškus motyvus, tačiau šiuo atžvilgiu knyga panašesnė į animacinį Hamleto variantą.
Pasakotojas, o kartu ir pagrindinis veikėjas, – vienuolikmetis Filipas, ką tik netekęs savo tėčio. Netekęs tik sąlygiškai, mat vietoj tikro tėčio dabar turi tėčio šmėklą. Šmėkla ne tokia draugiška kaip buvęs tėtis – verčia Filipą už jį atkeršyti ir nužudyti dėdę Alaną. Neišsiplėsiu, kas, kaip ir kodėl. Įdomiau yra tai, kaip knyga parašyta. Pasakotojo amžius lemia paprastą kalbėjimą. Itin lengvai skaitoma knyga vis dėlto turi savitą stilių, kurį norisi pavadinti ekspresionistišku – ne dėl vaizdų intensyvumo, o dėl žaidimų teksto grafiniu pavidalu. Primena ir konkrečiosios poezijos garsinius žaidimus („Tėtėtėtėtėtėtėtėtėtėtėtėtė, skamba, lyg šaudytų iš automato“, p. 43). Vertėjai, matyt, teko nemažai paplušėti. Bet kai kurie kalbiniai žaidimai gerokai erzina, pavyzdžiui, pasirinkimas neskirti tiesioginės kalbos, tik pradėti didžiąja raide. O didžiųjų raidžių tekste pribarstyta kur tik nori – sakinio pradžioj, vidury, pabaigoj. Ein shönes Buch, sakytų vokiečiai. Kažkoks nesusipratimas, manyčiau aš.
Ne tik kalbėjimo maniera ar pavadinimas, bet ir lengvai detektyviška, siaubo elementų turinti intriga primena paauglių literatūrą. Lengva erotika dvelktelintis susižavėjimas savo mokytoja taip pat tinka keturiolikmečių aktualijoms. Į pabaigą pasakojimas sodrėja, atmosfera tampa kažkuo ligota, kalba fragmentiškėja. Ne visai rimtai šiai knygai prilipdžiau ženkliuką N-14. Tačiau pati save saugočiau nuo persisotinimo tokia lektūra. Jau geriau pasveikę šizofrenikai.
Vaikišką vaiduoklių istoriją paverčiu šizofreniška ne vien lakios savo fantazijos dėka. Šiokių tokių nuorodų, tiesioginių arba ne, galima rasti visoje knygoje. Kad ir subtilus mirktelėjimas, clin d'œil, Freudo mėgėjams: „Aš negeidžiu Mamos, nors ji ir graži, nes yra BJAURU geisti mamos!“ (p. 82). Antroji knygos dalis keičia tonaciją, skaityti tampa įdomiau, beveik pavojinga. Ko gero, autorius gebėtų rašyti visai neblogas knygas paaugliams, bet džiaugiuosi, kad pasakojimą jis sugebėjo kilstelėti į aukštesnį lygmenį. Tiesa, toji liguista ir kartu literatūriškai maloni atmosfera teužima kokius 20 proc. knygos, tad vargu bau ar rekomenduočiau dėl to skaityti likusius 200 puslapių.
Beje, visad naudinga praturtinti savo žodyną. Štai ši knyga padovanojo man žodį pampalas.  Nesiūlyčiau „Metodikai“ metodiškai slėpti savo knygų nuo kalbos redaktorių...

b_150_223_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-01_nr._3412_kortu.jpgPaulius Norvila. „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“. – Kaunas: „Kauko laiptai“, 2012.

ieškosavojopoetinioritualoerdviųirformų. Neskaičiuojant brūkšninio kodo ant knygos nugarėlės, tai – pats paskutinis knygos žodis. Artėjančių švenčių proga, beieškant savųjų ritualų. Paulius – autoriaus ranka išvedžiota pirmame puslapyje. Šiltus linkėjimus kartu su knyga tik pasiskolinau. Ech. Tačiau įsiskverbus į svetimą literatūrinį pokalbį ir svetimus ritualus norisi tarstelti žodelį ir nuo savęs.
Paulius Norvila mėgsta klasikines eilėraščio formas, o taip pat ir ganėtinai „klasikinius“ (kiek įvaizdžiai gali virsti klasika nenusivalkiodami) poetinius įvaizdžius. Taip buvo galima sakyti ir apie pirmąją autoriaus knygą („Septyni metų laikai“), tas tinka ir „Kortų traukimui“. Visam šiam P. Norvilos „klasiškumui“ labiausiai norisi prikišti neautentiškumą, ir jokiu būdu ne dėl formos. Tiesiog dėl to, kad: dėmes-prasmes, širdį-numirti, širdies-išblės, ir visi tame pačiame sonete (eil. „Šita mergaitė“, p. 78). Ir dėl visų įvaizdžių: nuo rudens („mikroskopinis ruduo / jo nieks nemato / niekas jo negirdi“, p. 34) iki nakties („ten tik naktis ir ten užtenka žodžių“, p. 10), neužmirštant poe­to ir jo kančių, netyčia prasitariant, kad svarbiausia – neatsilikti („per bibliografiją pirštais – / pirmyn atgal – / skaičiuojant atstumą ar atstumus / tarp publikacijų knygų (...) atsilieki nuo grafiko o kas / gali būti blogiau negu tai / kas gali būti blogiau negu / nepasivyti mokytojų“ (eil. „Per bibliografiją pirštais“, p. 47). Manau, autoriui koją kiša noras „poetinti“, įprasminti, sureikšminti. Štai, eilėraštis „Pabaiga“: „- - - o tada / mes visi netikėtai užmigsime / svetimų daugiabučių laiptinėse / be jokios priežasties ar prasmės / tiesiog šiaip – be galo pavargę / pabaigoj lyg dienos – / lyg gyvenimo“ (p. 36). Pamėginkite nubraukti paskutinę eilutę. O jei nubrauktume dvi paskutines? O jei tris? Eilėraščiui tai tikrai nepakenktų. Pati aš braukčiau visas keturias paskutiniąsias. Tada būtų puikus eilėraštis ir puiki poezija, pati savaime, o ne dėl to, kad kažkas nori ją žūtbūt tokią padaryti.  
Buvo keletas gražių atradimų: štai supratau, kad autorius turi puikų poetinio humoro jausmą. Kartais subtilų (eil. „O koks tavo darbas?“, p. 48), kartais maloniai tiesmuką (eil. „Jau beveik viską išmokau atlikt tamsoje...“, p. 73). Panašiai ir pirmajame rinkinio eilėraštyje toks tragiškas, toks poetiškas rūkas ir tamsa sutirštėja kaip crème brûlée („kai kelrodė žvaigždė nerodo kelio...“, p. 7). Galėtų tik kiek dažniau to humoro rastis. O štai viename pirmųjų knygos eilėraščių pasigirsta užgauto poeto balsas: „ir prašau neskaityki toliau / jei manai, kad neverta“ (p. 13). Taigi dėl jaukių, kasdieniškų – tokiu būdu ir atsikratančių perdėto poetizavimo – eilėraščių mergaitei (ar mergaitėms), kad ir jau minėto „O koks tavo darbas?“ („tavo darbas / šypsotis / šalia nugalėtojo // stovėti / šalia nugalėtojo // būti gražia / šalia nugalėtojo“, p. 48), bei neretai eilėraščiuose pasitaikančių savitesnių, originalių įvaizdžių („ir trupa nuo dangaus dangaus spalva“, p. 12; „miegančius rakina kaip duris“, p. 104), taip pat dėl humoro ir malonios ausiai ritmikos knygą perskaitau ir net draugui duodu. Šis sakosi eiliuoti irgi mokąs, tad porą eilučių pasiskolinęs iš autoriaus, o porą pridėjęs nuo savęs: „Kaulėtos rankos glostomas šuva / ir baltas miestas mėlynais langais / vėl sutinki mane tikėjimo pilna / aš užsimiršęs gėriau su draugais.“