Radzevičius R. LIETUVOS ROKO PIONIERIAI. – Vilnius: Vaga, 2012.

b_200_270_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-01_nr._3412_roko_pionieriai.jpgKiekvienas save gerbiantis vyresnės kartos Lietuvos melomanas turi reguliariai pareikšti, kad Lietuvoje roko nėra ir niekada nebuvo. Neužauginom mikų džiagerių anei džimų peidžų.
Vis dėlto apie tai, ko nėra, 2011 m. išleistas gigantiškas M. Peleckio tomas „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ („Mintis“). Jame minima apie pusantro tūkstančio lietuviškų roko grupių. O ką tik pasirodė dar viena nemažos apimties knyga „Lietuvos roko pionieriai“. Ji pasižymi griežtesne atranka ir apsiriboja 1965–1980 m. laikotarpiu, bet rodyklėje vis tiek minima apie penkios dešimtys ryškiausių to meto grupių. Negi tokioje daugybėje nėra „tikrų rokerių“?
Štai, pavyzdžiui, Rokas Radzevičius yra kuo tikriausias. Gūdžiais 1991-aisiais jis įkūrė grupę „Skylė“, kuri ir šiandien tebereiškia rimtą požiūrį ir kokybišką muziką. Negana to, 2000-aisiais VU Istorijos fakultete R. Radzevičius apsigynė magistro darbą, įformintą kaip elektroninę enciklopediją apie lietuviško roko pradžią. 1998–2000 m. ir pernai daryti pokalbiai tapo knyga. Abėcėlės tvarka išrikiuotos gerai žinomos (Antanėlio, Kernagio, Kulikausko, Kuprevičiaus, Zacharenkovo) ir mažesniam ratui girdėtos pavardės. Šalia kiekvieno pokalbio pateikiama „metrika“: pagrindinės muzikinės biografijos datos, grupės sudėtis ir trumpas R. Radzevičiaus komentaras.
Vartydamas knygą pirmiausia pasigendi daugiau iliustracijų. Galbūt leidykla turi visai pateisinamą atsakymą, bet „linksmybių“ puspenkto šimto puslapių leidinyje norėtųsi daugiau ir įvairesnių (kad ir to meto spaudos iškarpų). Sakoma, kad rašyti apie muziką tas pats, kas šokti apie architektūrą. Knygos apie muziką pačia savo esme yra kiek komiškai neįgalios, tarsi dailės istorija be paveikslėlių. Knyga apie lietuviško roko pradininkus yra neįgali jau gan liūdnokai, nes to roko juk nebėra. „Youtube“ galima rasti po kelias kai kurių populiaresnių grupių dainas, kai kurios išliko perdainuotos kitų, tačiau absoliuti dauguma išnyko laike (knygoje kartojasi dingusių įrašų leitmotyvas).
Įvairesnio žanro tekstai, istoriniai dokumentai, nuotraukos galėtų kiek praskaidrinti šį slogutį. Tvarkinga knygos struktūra pagirtina, tačiau ji kartu ir monotoniška. Dalis pokalbių palikti dialogo forma, dalis –­ transformuoti į monologą. Pastaruoju atveju tekstas tampa datų, pavardžių, pabirų detalių rinkiniu. Dialoguose dažniau juntama pašnekovo intonacija, entuziazmas (ar jo stoka), nostalgija, individualus žodynas. Įsimena legendinis apšvietėjas N. Birulis –­ vienišius rokeris su J. Joyce’o „Finegano budynėmis“ geltoname lagaminėlyje. Istoriko A. Bumblausko dainų nuotrupų srautas. G. Tilvyčio, A. Jegorovo-Džyzos emocinga, nesuvaržyta šneka, išsprūstantis keiksmas. Griežtasis, tėvynėje neįvertintas M. Suraučius. Išskirtinę gitaristo S. Daugirdo asmenybę galima atpažinti iš to, kad jis nesigiria.
Smagiausios čia, žinoma, detalės. Bosinė kolonėlė didumo sulig zaporožiečiu. N. Bi­rulio sukonstruotas 100 milivatų lazeris – „maždaug grabo formos ir gabaritų“. Choreografijos ypatumai: „Pats madingiausias judesys buvo vienodai judėti. Ritmiškai gitarų grifus sukti į kairę – į dešinę ir, jeigu sinchroniškai visi daro, tai jėga“ (p. 386). Istorija, kaip grupė „Kėkštai“ išrado fūzą be­siklausydami rolingų „Satisfaction“: „Iš pradžių negalėjome suprasti, kas tai per garsas ir kaip jis išgaunamas. Tada išgirdome įraše tik vieną natą, ją padauginome, suklijavome, kad magnetofonui sukantis skambėtų tik ji ir tada su oscilografu žiūrėjome, kas gi vyksta. Supratome, kad, norint išgauti tokį garsą, reikia jį elektroniškai iškraipyti. Dėl to ir sukūrėme prietaisą tokiam iškraipytam garsui išgauti. Tik vėliau sužinojome, kad padarėme fūzą. Žmonės pradėjo mūsų prašyti. Pasipylė užsakymai“ (p. 172).
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad lietuvišką gitarų muziką roku galima vadinti apytikriai nuo 8 deš. vidurio. Iki tol –­ bigbitas (kita vertus, anot autoriaus, tarptautiniame kontekste ir šis terminas netikslus). Šiaip ar taip, 7–8 deš. jaunimo grupių pavadinimai prašosi atskiros pastraipos. Oficialieji skambėjo maždaug taip: Šiaulių miesto buitinio aptarnavimo kombinato jaunimo estradinis ansamblis, Druskininkų medicinos darbuotojų klubo ansamblis ir kiti. Neoficialieji: „Kertukai“, „Gintarėliai“, „Bočiai“, „Bitės“, „Aitvarai“ ir kiti. Dabar, rodos, sunku patikėti, kad kažkas rimtu veidu galėjo tokius pavadinimus skanduoti. (Man labiausiai įsiminė iš bendros mados iškrentanti Vilniaus Antakalnio mikrorajono beveik pankroko grupė „Mind’s Disorder“ ir kauniečiai „Nuogi ant slenksčio“.) Tačiau dabartiniai angliški lietuviškų grupių pavadinimai taip pat ne visada blaiviu protu suprantami.
Iš tiesų laiko ir savivokos atstumai nėra jau tokie dideli. Vidutinis to meto ir dabartinių grupių gyvavimo laikas – keleri metai, nariai išsiskirsto „natūraliai“ – baigia mokslus, susiranda darbus. Nors savos kūrybos dainoms tekstų būdavo ieškoma literatūriniuose žurnaluose ir poezijos rinkiniuose, populiariausią grupių repertuaro dalį sudarė nukopijuotos užsienietiškos dainos. Bitlai akivaizdžiai pakeitė visų iki vieno šios knygos veikėjų gyvenimus. Šalia jų dažnai minimi rolingai, ledzepai, Santana, „Yes“, „Genesis“ ir kiti. Koveriai būdavo atliekami pritaikius lietuvišką tekstą (kažkur girdėta?) arba iš klausos bandant atkartoti anglų kalbos (kurios niekas nemokėjo) žodžius. Gal tokie lyginimai ir nelabai sąžiningi – aplinkybės kitos, bet ką gali žinoti – gal tai pati lietuviško roko esmė? R. Radzevičius ne kartą knygoje kelia klausimą, ar lietuvių mentalitetui rokas apskritai būdingas, savas.
Šiaip jau dauguma istorijų – panašios, metams bėgant pagražintos, paryškintos, rokerių atmintis ne per geriausia. Knygą užbaigiančiame R. Radzevičiaus straipsnyje trumpai ir aiškiai išdėstoma viskas, kas knygoje svarbiausia. Kaip geram istorikui, jam pavyko tiksliai, informatyviai apibendrinti, sudėlioti akcentus (beje, nustebau tokios refleksijos neradusi emocinguose A. Bumblausko atsakymuose).
Ne viename pokalbyje R. Radzevičiaus klausimai skamba turiningiau nei pašnekovo atsakymai. Gal klausinėtojas ir negali pažerti spalvingų 1965–1980 m. realijų, bet tikrai turi aiškią, kritišką poziciją ir drąsos pastebėti viena kitai prieštaraujančias pašnekovo mintis. Pagrindinis autoriaus tikslas – ištraukti roką iš „rimtosios“ kultūros užribio, svarstyti roko ir akademiškumo, profesionalumo santykį. Jis pasigenda lietuviškų roko operų („Velnio nuotakos“, „Meilės ir mirties Veronoje“) „oficialiosiose“ scenose. Ir norėtų, kad roko kultūros atstovai pasektų džiazo muzikantų pavyzdžiu ir vienytųsi, dirbtų bendrai.
Šią knygą pavadinčiau brandaus idealizmo pavyzdžiu. Ją pradeda autoriaus tikėjimo roku išpažinimas: „Tikiu juo kaip atsvara aplinkui klestinčiam pataikavimui, snobizmui, materializmui, veidmainiavimui. Dėl šių priežasčių rokas man visada buvo labiau idėja nei forma, labiau gyvenimo būdas nei mados klyksmas, labiau dvasinė, o ne muzikinė sąvoka.“ (p. 9) Apie šią – idėjinę – roko pusę jis klausia visų savo pašnekovų. Kai kurie sako taip protestavę, kiti (V. Kernagis) iš tokios rezistencijos šaiposi. Daugelis tiesiog norėjo groti ir kietai atrodyti. Ne kitaip ir užsienyje.
Lietuviško roko kompleksas man visada atrodė dirbtinai suformuotas, priburbėtas tų, kurie koncertuose lankydavosi tik tada, kai patys juose grodavo. Jaunimas žino, kur to roko yra, moka jį atpažinti, net jei jis nėra „toks, kaip Vakaruose“. Problema ne ta, kad hendriksai Lietuvoje neauga, bet kad nevertinam to, kas užauga. Norim, kad būtų „kaip pas visus“, nors mūsų istorija visai kitokia. Rokas, kitaip nei akademinė muzika, pirmiausia yra požiūris, laikysena. To ne muzikalkės moko, o įkvepia pavyzdžiai, asmenybės, tarp jų ir šios knygos herojai, ir jos autorius.