Su vertėju LAIMANTU JONUŠIU kalbasi Jūratė Visockaitė

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-08_nr._3413_Virginia-Woolf-I-svyturi.jpgKą tik baigiau skaityti Tavo išverstą ir „Vagos“ išleistą (2011) Virginios Woolf romaną „Į švyturį“ („To the Lighthouse“, 1927). Gal galėtumei pasakyti ištiktai susižavėjimo stabo skaitytojai, kaip (kada ir kodėl) išdrįsai pradėti jį versti, ką jautei šį vertimą pabaigęs?
Gal galėčiau paklausti netgi intymiau: ką dabar manai apie moteris; ko tave išmokė Tavo gera pažįstama Virginia; ko jos paklaustum susitikęs (argi svarbu, kur tai atsitiktų, gal jau prie to Švyturio)?
Seniai norėjau ką nors išversti Virginios Woolf – jos mąsli literatūrinė kalba, grimztanti į žmogaus minčių gelmes, mane sužavėjo dar nuo universiteto studijų laikų, deja, jokie jos kūriniai tada į studijų programą nebuvo įtraukti, tad šiuo ir daugeliu kitų atvejų buvau savamokslis. Apskritai sulaukus brandaus amžiaus ir šiokios tokios vertėjo brandos norėjosi išversti ką nors tokio, kas jau išlaikė laiko išbandymus ir neabejotinai išliks ateinančioms kartoms. Woolf kūrybos į lietuvių kalbą jau buvo išversta, bet šis, galbūt geriausias jos romanas, dar laukė vertėjo, tad aš pasisiūliau.
Taip jau kurioziškai susiklostė, kad beveik tuo pačiu metu šį romaną pasišovė išleisti net trys Lietuvos leidyklos ir tarėsi jos su trimis vertėjais, o čia dar prisidėjo ir tai (o kai kam komplikavo padėtį), kad Woolf autorinių teisų galiojimas baigėsi nuo 2012 metų, bet ne anksčiau. Žodžiu, iš trijų planuotųjų išėjo du vertimai. Esu dėkingas patyrusiai vertėjai ir redaktorei Aldonai Baliulienei, redagavusiai mano vertimą, – ne su visais jos pataisymais sutikau, dėl kai ko diskutavome, bet svarbiausia, kad galiausiai viskas, tikiuosi, išėjo į gera. Manau, kad visus vertimus reikia redaguoti – jau vien dėl to, kad žvilgsnis iš šalies visada padeda, o ypač profesionalo žvilgsnis.
Man atrodo, moterys paprastai pasižymi geresne empatija – subtiliu įsijautimu į psichologines būsenas, tai ir parodo Virginia Woolf šiame romane. Nors apskritai jokiu būdu nenoriu išskirti moterų ir vyrų sukurtos literatūros – svarbu yra tik lygis ir kokybė.
Versdamas nesistengiu tapatintis su autoriaus amenybe – siekiu tik pasinerti į tekstą ir neplanuoju nerealaus susitikimo su autoriumi. Vis dėlto Woolf, kaip ir kai kurie kiti talentingi rašytojai, turėjo savitą požiūrį į literatūrą, kartais nederantį su normomis, pavyzdžiui, ji nemėgo Joyce’o –­ jo stilių maišalynė jai atrodė nesolidi, prasčiokiška. Tad būtų tikrai įdomu prisikviesti ją iš nebūties ir paklausti, kas jai labiausiai patinka iš tos literatūros, kuri sukurta po jos. To nelabai įsivaizduoju. Iš pasaulio didžiųjų vienintelis rašytojas, kurio savitas požiūris į literatūrą man yra labai priimtinas, dažnai nuspėjamas ir suprantamas (nors ne visada aš su juo sutinku), yra genialusis Vladimiras Nabokovas.

Aš pati sau gerą vertėją įsivaizduoju kaip kumptelėjusį, bet vis tiek baisiai grakštų, kiek išprotėjusį pianistą, nuo ryto iki vakaro palinkusį prie fortepijono ir zulinantį vieną fugą; jeigu dar labiau tikslinčiau ir vizualizuočiau, tai Laimantas Jonušys man regisi kaip Glennas Gouldas... Pianistas, savo laimei ar nelaimei, privalo dar ir koncertuoti. Vertėjai taip ir lieka sėdėti vieno kambario prieblandoje. Ar Tu sutinki su tokiu palyginimu? Juk muzikantai irgi grandinėmis prikaustyti prie kūrinio – ir vis dėlto jie įsigudrina patys kurti... O kaip jūs muistotės (mes čia kalbam tik apie aukštos prabos profesionalus)? Ar galiu teigti, kad Woolf kūrinį maestro Jonušys sugrojo talentingai ir subtiliai, ryžtingai ir gaiviai, bet drauge adekvačiai ir pagarbiai?..
Palyginimas su muzikantu, interpretuojančiu kompozitoriaus kūrinį, manau, labai tinkamas. Vertėjas tikrai yra interpretuotojas. Du geri muzikantai niekada nesugros to paties sudėtingo kūrinio visiškai identiškai ir geri vertėjai niekada neišvers tapačiai.
Vertėjo darbas iš tikrųjų yra vienatvėje, ir tai man labai patinka, bet kartais vis dėlto norisi išeiti į pasaulį, todėl esu įsitraukęs į visokią kitokią veiklą, gal net per daug…

Bet mes, skaitytojai, esame patyrę, kad poezijos vertimai yra, na, trumpai tariant, „pagarbūs“ ir „nepagarbūs“ (bet tai nereiškia, kad blogi). O prozos? Vis dėlto vienas lyg ir pažodžiui, teisingai prozos tekstą verčiantysis turi klausą, o kitas – neturi, nors nusišauk. Ką Tu pats turi galvoj, kai sakai – jis verčia gerai?
Ir dar – jeigu prisimeni, pasakyk, kokios buvo pirmosios dvi Tavo išverstos knygos (ir kada). Ir kaip Tu pats dabar vertini jų vertimą?
Šiaip jau yra dvi pagrindinės vertimo mokyklos: viena pirmenybę teikia kiek laisvesnei interpretacijai, kita – tikslumui. Abiem atvejais sutariama, kad negalima versti pažodžiui ir negalima per daug nukrypti nuo originalo. Aš vis dėlto manau, kad neteisingas yra teiginys, jog verčiami ne žodžiai, o mintis, tad labiau pritariu Nabokovo, kaip vertėjo, akcentuotam tikslumo kriterijui. Nes grožinėje literatūroje visada svarbu estetika, stilius, svarbu tai, kad autorius minčiai išreikšti pasirinko tokią, o ne kitokią formą, šiuos, o ne kitus žodžius. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į skirtingas konkrečių kalbų ypatybes. O „klausa“, aišku, svarbus elementas, nes leidžia atspindėti stilių.
Pirmieji mano versti apsakymai pasirodė „Literatūroje ir mene“ 1984 m. – tai buvo Richardas Brautiganas, tuo metu pas mus nežinomas. O knygos teko palaukti ilgokai (prieš tai dar buvo šiek tiek specifinių vertimų pagal įstaigų užsakymus). Tai gal ir gerai, nes esu vertęs šiek tiek į stalčių (pradedant universiteto laikais, kai padėjo mano pirmoji ir vienintelė tiesioginė vertimo mokytoja Auksė Mardosaitė), užsiėmęs kitokiais darbais, tad pirmaisiais knygoje pasirodžiusiais grožinės literatūros vertimais esu iki šiol patenkintas: tai buvo 1993 m. išleistame rinkinyje „Amerikiečių apysakos“, kurį pats ir sudariau bei parašiau pabaigos žodį. Ta knyga pasirodė permainų, t. y. staigaus tiražų mažėjimo, metu, tad dar buvo neapdairiai išleista 25 tūkst. tiražu. Ten mano verstos dvi apysakos: iki šiol jaučiu nostalgiją Conrado Aikeno (deja, primiršto rašytojo) apysakai, o J. D. Salingerio „Susipažinkite: Simoras“, magiškas kūrinys, buvo perleistas 2010 m. kartu su dar viena apysaka. Ankstyvieji vertimai tebėra susiję su autobiografine nostalgija – kitas toks yra Trumano Capote’s „Kiti balsai, kiti kambariai“ (1996, 2005): šis jaukus, „kaimietiškas“ romaniukas buvo išverstas gerokai anksčiau, bet tada žlugo „Vyturio“ leidykla ir vertimas kelerius metus dulkėjo stalčiuje.
Kitas dalykas, kad verčiant (ir tada, ir dabar) lieka ir tam tikras nepasitenkinimo jausmas – atrodo, kad kai ką buvo galima išreikšti geriau.

Kokia yra vertimo, kaip čia pasakius, fiziologija – susigyvenai su Woolf stiliumi, nusiskandinai jame, kaip rašytoja kadaise savo upelyje netoli namų, ir kitą knygą imsi tikrai jau nebe jos, kito autoriaus, kuris visai netgi nepanašus? Juk turbūt Tu pats gali reguliuoti, ką nori „groti“, pats siūlai leidyklai ir pan. Ar turi savo strategiją ir taktiką visam gyvenimui (ar tik keleriems metams)? Ir iš viso – kaip vertėjai gali veikti Lietuvos kultūros tėkmę? Prisipažink, juk gali. Pavyzdžiui, susitarti ir neversti beveik nieko iš rusų ar latvių kalbų... Baisiai karštai mylėti (net mokytis VU), na, tik kokias ypač vertingas kroatų, slovėnų ar anglų literatūras... Čia aš provokuoju, gal ir neteisingai, – kokias dar kalbas leidyklos inertiškai myli? Arba praplečiant klausimą, – kokios tautos literatūra dabar yra pasaulyje stipriausia? Ir mes, vertėjai, tai žinome ir reaguojame?
Ne tik vertimų, bet ir nieko gyvenime neplanuoju toliau kaip dvejiems metams (išskyrus nebent visai abstrakčius ir akivaizdžius sumetimus). Tikrai ne visada verčiu tai, ką pats pasiūlau, – būna ir leidyklų pasiūlymų. Kai kurių atsisakau, bet yra tekę versti ir netikėtų perlų (pavyzdžiui, Roberto Irwino „Arabiškąjį košmarą“). Kartais mielai išverčiu ne tik grožinę literatūrą, bet ir, sakykime, istorinę, kultūrinę. Ką tik baigiau versti didžiausią savo vertėjo biografijoje knygą –­ Jeruzalės istoriją, tai buvo sunkus, bet ir įdomus vertimas. Kaip ir visada būna po tokių vertimų, pasakiau: dabar jau vėl būtinai grįšiu prie grožinės literatūros. Tai yra lyg pianistui, sugrojus didelį ir sudėtingą kūrinį, bet nelabai pavaldų interpretacijoms, sugrįžus prie klaviatūros, pakėlus virš jos rankas ir tarus: o dabar tai jau „dėl dūšios“ sugrosiu. Tai jau kartojasi: po labai įdomios, tiesiog akis atveriančios istorinės-kultūrologinės Jurijaus Sliozkino knygos „Žydų šimtmetis“ ėmiausi Virginios Woolf.
Kokios tautos literatūra stipriausia, manau, neįmanoma atsakyti. Bet Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, o gal ir visame pasaulyje, neproporcingai daug verčiama literatūros iš anglų kalbos. Mane, kaip anglistą, tai turėtų džiuginti, bet, kaip skaitytojas, pasigendu įvairovės. Gana daug verčiama ir skandinavų literatūros – iš dalies todėl, kad tos šalys yra turtingos ir dosniai remia savo literatūros sklaidą užsienyje. Manau, kad ir iš latvių, ir iš rusų kalbų verčiama per mažai, bet tai dar ne tokia didelė bėda, nes kiekgi beverčiama iš estų arba rumunų? Vidurio Rytų Europoje parašyta ir dar dabar rašoma geros ir gana savitos literatūros – jos vertimų pasigendu labiausiai.

Ar gali šitų knygų vertėjas (o dar ir literatūros kritikas, o dar ir šiek tiek eseistas) išsiduoti, kad štai ta knyga yra mano, arčiausiai manęs, po ja galėčiau ir pasirašyti?.. O gal tai pernelyg skaudus klausimas. Kadaise, kai dirbau leidykloje „Vaga“, girdėjau tokią taisyklę: geras redaktorius niekada jau nebus geras rašytojas... Vadinasi, geras vertėjas taip pat nebus? Didelė kaina. Negaila? Ką vertėjavimas išlaisvina ir ką atvirkščiai –­ užblokuoja?
Vienas didžiausių vertėjo malonumų –­ intymus sąlytis su talentinga kūryba, kartais gal net su šedevrais. Norom nenorom tenka įsijausti ir įsigilinti į tokias subtilybes, kurias šiaip skaitydamas nebūtinai pastebėtum.
Ne tik vertėjavimas, bet ir itin didelė skaitytojo patirtis perša įžūlią mintį, kad pasaulyje sukurta tiek nuostabių kūrinių, prie kurių sunku ką bepridurti. Bet tai yra savotiška iliuzija. Niekada nebus „viskas jau parašyta“. Kažkas yra sakęs, kad visi siužetai jau aprašyti Biblijoje arba senovės Graikijoje, o vėliau – tik imitacijos, atkartojimai. Tai, žinoma, yra nesąmonė, nukreipta į paviršutinišką siužetinį lygmenį. Vienas nuostabiausių dalykų ne tik literatūroje, bet ir apskritai kūryboje, o ir šiame pasaulyje, yra tai, kad žmogaus kūrybinės galios niekada nebus išsemtos. Šiam teiginiui patvirtinti netgi nereikia didžiųjų pasaulio tautų literatūrų ir netgi nereikia šedevrų. Neseniai „Literatūroje ir mene“ publikavau straipsnį „Prozos proveržiai“ – parodykite man pasaulyje ką nors panašaus į Kunčiaus romaną „Pelenai asilo kanopoje“ arba Sajausko „Suvalkijos geografiją“.
Bet šis klausimas gal šiek tiek skiriamas ir mano kuklių kūrybinių galių silpnumui. Taip, esu šį tą trumpo parašęs, publikavęs, ir dar gal parašysiu, bet romano – jau ne.

Ką galėtum, kaip kalbų žmogus, kaip patyręs skaitytojas ir vertėjas, pasakyti apie... lietuvių kalbą? Juk dirbdamas, esu tikra, esi patyręs nevilties akimirkų: negali išversti, nes nesi toks talentingas; nes kalba nėra tokia talentinga.
Tai didelis klausimas. Visų pirma tenka pripažinti, kad vertimas dažniausiai neprilygs originalui. Net jeigu jis pranoks originalą savo kalbine raiška, tai bus tik pralaimėjimas (žinoma, kalbame tik apie talentingus kūrinius), nes neatitiks autoriaus stiliaus (tuo neretai nusideda rusiški vertimai).
Lietuvių literatūros kūrinių kalba yra labai jauna – netikėtai įspūdingai prasidėjusi su Donelaičiu, bet paskui solidžiau plėtota tik nuo XIX a. antros pusės. Todėl būtų keista, jeigu ji būtų tokia intelektualiai rafinuota kaip daugeliu šimtmečių ilgiau literatūrinę tradiciją puoselėjusios kai kurios kitos Europos kalbos. Vis dėlto XX amžiuje ir lietuvių kalba, ir literatūra padarė stulbinamą pažangą, – kai matome, kaip į lietuvių kalbą ir literatūrą europinės kultūros patirtį integravo Nyka-Niliūnas, tai po jo jau lyg ir viskas įmanoma. Ir iš tikrųjų.
Esu vertęs įvairios stilistikos, įvairaus žodingumo knygų, tad lietuvių kalba ir jos galimybėmis turiu nuolat domėtis. Patyręs vertėjas turi žinoti ir tai, ko nėra anglų–lietuvių kalbų žodynuose, pvz., back of the knee – pakinklis, tai elementaru, bet yra daug atvejų, kai lietuviško atitikmens reikia ieškoti pagal kontekstą, tad figure out kartais galima versti „sumoti“, delirium – „kvaitulys“, drifter – „slampa“, foolhardy – „patrakęs“, „nutrūktgalviškas“, ir t. t. Visi, gerai mokantys lietuvių kalbą, žino, kad broken English yra ne „laužyta“, o darkyta anglų kalba, bet ne visi žino, kad šitaip kalbantis žmogus kartais gali ne „slebizavoti“, o žleberioti.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad mūsų kalbos neabejotinas turtingumas daugiausia šaknimis sulindęs į agrarinę kultūrą. Sinonimų žodyne rasime begalę žodžių lizde „eiti“ arba „kalbėti“ – sakyčiau, tai pranoksta kai kurių kitų kalbų raišką. Bet didžioji dauguma tų žodžių yra menkinamojo atspalvio. Ką tai rodo? Gal tai yra baudžiauninkų raiška – jie apie save nieko iškilaus negalėjo pasakyti, o iš ponų buvo linkę šaipytis (tai natūralu).
Anglų kalba turi daugiau žodžių, nusakančių sąmonės būsenas, įspūdžius, požiūrius. Pavyzdžiui, turi daug žodžio „keistas“ sinonimų – visi su savais atspalviais. Lietuviškame sinonimų žodyne prie „keistas“ rasime „prašmatnus“, „įmant­rus“ (bet netgi nepateikta „neįprastas“) –­ bene tai vėl baudžiauninko požiūris: tai, kas prašmatnu, jam keista. Yra dar viena su keistumo reikšme susijusi sinonimų grupė – uncanny, weird, eerie – jie (kiekvienas su savo atspalviais) nusako šiurpų, nejaukiai slėpiningą, galbūt mistišką ar kaip nors nenormalų keistumą. Beje, iš vieno Jurgos Ivanauskaitės teksto įsidėmėjau žodį „gandus“, bet paprastai šiuos angliškus žodžius keblu išversti.
Antra vertus, esu šiek tiek domėjęsis vertimais iš lietuvių kalbos į anglų, šiek tiek pats pabandęs, ir netgi sudariau sąrašėlį lietuviškų žodžių, kurių aiškių atitikmenų anglų kalba neturi. Žodžiu, vertėjui tenka suktis, kaip tik įmanoma ir, žinoma, kūrybiškai.

Aktualinant ir lengvinant pokalbį: artėja tas pirmininkavimo ES pusmetis; kažkoks fantastiškas X-as gali gerai ir greitai išversti į anglų kalbą vieną nepriklausomybės metais išėjusią lietuvių prozos knygą ir vieną visais ankstesniais, tai yra, klasikos, Virginios Woolf laikais; cha, dalytumėm jas laimingi visiems atvykstantiems užsieniečiams (na, vis tiek bent lėktuve pasklaidytų), – tai kokias dvi staigiai siūlytum?
Manau, kad pastaraisiais dešimtmečiais lietuviai parašė geresnių knygų negu Woolf laikais (kalbu apie prozą). Tad iš tų laikų nelabai ką rasčiau pasiūlyti, o iš vėlesnių – Antano Škėmos „Baltą drobulę“. Iš naujosios literatūros siūlyčiau nebūtinai geriausią knygą, bet tokią, kuri gali būti patraukli pasauliui. Jau esu kalbėjęs, kad jeigu romaną „Servijaus Galo užrašai“ būtų parašęs ne Andrius Jakučiūnas, o koks nors anglas, tai jis jau gal būtų išverstas ir į lietuvių kalbą (ne tik į didesnes kalbas).

Ir pabaigoje – gal galima būtų mums čia tuoj pat perskaityti vieną pavyzdinę Woolf teksto pastraipėlę, kurią išversti buvo ypač sunku?
Gal užteks vieno sakinio:
„Trumpomis vasaros naktimis ir ilgomis vasaros dienomis, kai tušti kambariai tarsi murmėdavo laukų aidais ir musių zvimbesiu, ilgasis kaspinas švelniai plaikstydavosi, be tikslo supdavosi, o saulė taip suruožuodavo bei sugrotuodavo kambarius ir priliedavo juos gelsvos miglelės, kad ponia Maknab, įsibrovusi svirduliuodama, šluostydama, valydama, atrodydavo lyg atogrąžų žuvis, besiirianti saulės iečių susmaigstytame vandenyje.“