Haïlji. Užupio respublika. – Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

b_200_306_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-08_nr._3413_hailji.jpgRašant apie šį romaną, objektyvumo ir nešališkumo idėja išnyksta it (kaži kodėl čia norisi pacituoti mūsų literatūrinį nacionalinį pasididžiavimą) dūmas, neblaškomas vėjo. Per maždaug tris minutes, kaip tik tada, kai „azijietis priėjo prie pasų kontrolės langelio“ (p. 5), o melsva uniforma vilkinti žioplelė pasikvietė dvi gorilas, vos apverčiančias liežuvį angliškai. Na, lyg ir apie mus.
Jei į Lietuvą atkeliavęs korėjietis (kurio slapyvardį reikėtų tarti Haildži, išvertus tai reiškia „tarną“) parašo romaną, kurio veiksmas vyksta Vilniuje – na kaip čia susilaikysi neieškojus panašumų bei­gi skirtumų tarp aprašytojo ir kas dieną matomo miesto? Tarsi netyčiom imu su savimi diskutuoti, ar tikrai taksistais Lietuvoje dirba prie atlyginimo norintys prisidurti universitetų dėstytojai (jau matau save, vėlią penktadienio naktį lipančią į taksi automobilį ir besisveikinančią maždaug taip: „Labas vakaras, gerb. prof. habil. dr. Arvydai, kaip Jums naktelė?“). Mažai kas džiūgaus skaitydami apie tokią Lietuvą, kokią mato Haïlji, nebent esate vienas tų amžinų viskuo (savimi, šalimi ir kaimynu) nepatenkintų niurzgų. Dėkui Dievui ir korėjietį nušvietusiai apvaizdai, kad veiksmas vyksta prieš bene penkiolika metų – kai laikas it inkliuzas atitrauktas nuo mūsų iki pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio, jautriai ir ugningai lietuvio dvasiai kur kas lengviau priimti ir lengvas pašaipas, ir kritiką. Juk kalbama apie mūsų tautinę „paauglystę“.
Bet aš kaip visada per daug skubu – štai pradedu ne nuo romano, net ne nuo autoriaus, o kažkokio visiškai už-literatūrinio ir itin šališko taško, susijusio vien su nacionalinėmis mūsų ambicijomis. Tačiau būtų naivu arba veidmainiška pradėti nuo ko kito – nes jus, mielas tautieti, pirmiausia patrauks paprastas, bet veiksmingas kabliukas: „Ir kaipgi korėjietis mato Lietuvą?“
Pažindinantis su autoriumi, siūlyčiau tiesiog permesti akimis Kornelijaus Platelio kelioninius užrašus („Literatūra ir menas“, 2012-09-21, Nr. 3394), kur vis šmėkšteli ir šarmo nestokojanti Haïlji asmenybė. Lietuvoje rašytojas (Haïlji, ne Platelis) pabuvojęs net kelis kartus, o romanų išleidęs taip pat ne vieną. Tad, matyt, vertėtų ir pastarąjį perskaityti žengiant žingsnį nuo nacionalinių asmeniškumų prie kiek įdėmesnio viso savitą struktūrą ir savus užmojus turinčio kūrinio skaitymo. O paskui galėsim iki nukritimo ginčytis, kas čia teisus.
Autorius vikriai manipuliuoja tikrais (ar bent tikėtinais) faktais ir mistifikacijomis: keičiant žiūros kampą, tai, kas atrodė neįtikėtina, tampa visiškai įmanoma, o tai, kas įmanoma, gali pasirodyti vargiai tikėtina. Literatūrinis kaleidoskopas, kai suktelėjus ratuką spalvoti stikliukai sukrenta kas kartą kitaip. O suktelėti ratuką – tai žinoti, atpažinti ar pamiršti skirtingus dalykus. Štai kad ir Užupio respublika – vienaip tikėtina ji bus tiems, kas ją įkūrė, joje gyvena, yra buvę, girdėję, nėra buvę, bet girdėję ar net visai negirdėję. Taip, visada atpažindami tik dalį mistifikacijos, niekada negalime pasitikėti likusios informacijos faktiškumu: žinoma, romanas nėra faktų rinkinys ir toks būti neprivalo, bet žaidimas įtraukia tiek faktus, tiek fantazijas, o mes viena ranka įsikibę realybės nenorime su visam pasileisti į fikcijos sūkurį. Gražus toks autoriaus žaidimas skaitytoją patampant už ūsų, kad šis neužsnūstų ir nepatingėtų pasigilinti, pasiginčyti, o kartais ir pritarti. Be to, paranku ir autoriui –­ faktinės klaidos, net jei tokių atsirastų, kaipmat ištirptų literatūrinėje migloje.
Mistifikacijos – tik vienas iš įrodymų, kad Haïlji siekia parašyti mistišką romaną. Tai, jog matau, kaip akivaizdžiai jis to siekia, truputėlį erzina, bet tyliai sau po nosim paniurzgėjusi atsidūstu: bent žino žmogus, ko nori. Kodėl sakau „akivaizdžiai“? Kūrinyje vis kur ne kur šmėsteli itin kinematografiški, aiškaus turinio neturintys simboliai ir vaizdiniai: sieninį laikrodį ant peties užsimetęs vyriškis, besi­bastantis tai Vilniaus priemiesčiuose, tai pusnynuose kažkur prie Adutiškio, ūkininkas, visur su savimi besitampantis žąsį (štai kur tikras lietuvis!), ir pan. Tokie pasikartojantys motyvai dažniausiai atsiranda tik dėl vaizdo efektingumo, jie malonūs akiai ir lyg adatėlės sudaigsto skirtingas romano audinio atraižas, tačiau kliūna tuo, kad neveda niekur toliau, o kūriniui baigiantis lieka kyboti lyg nesuslapstyti siūlgaliai. Kita vertus, autorius geba taikliai nupiešti kokį itin pagaulų epizodą –­ kad ir Adutiškio kaimą, sniegynus, tamsią, šiltą, sparnų plazdėjimo pilną trobą ir senutę, kuri vis „šypsojosi kaip saulė“ nesuprasdama, ką prašalaitis kalba – ir paversti jį organiška kūrinio dalimi.
Cikliškumas, esminis šio pasakojimo principas, tarsi savaime atliepia giliuosius, gamtiškuosius ciklus – bent jau tiek, kiek, būdamas priešprieša linijiniam laiko supratimui, nurodo kitą nei mums įprasta kasdienė, nuo taško A į tašką B judančios kultūros ir istorijos sampratą. Be to, galima čia būtų papostringauti apie likimą, laiką, neišvengiamybę, atsinaujinimą ir t. t. Struktūra būtų graži, bet aš vėl negaliu susilaikyti nepriekabiavus: tarsi per paprasta, tarsi jau girdėta/matyta, vėlgi ne tiek literatūriška, kiek kinematografiška (o čia nieko baisaus, scenarijų knygos ekranizacijai autorius jau spėjo parašyti). Be to, kyla klausimas, ar tokiai struktūrai įgyvendinti nepaaukojama per daug. Kalbu apie komiškumą ir neįtikėtinumą, atsirandančius ten, kur jų lyg ir neturėtų būti: veikėjai n-tąjį kartą žiūri į tas pačias nuotraukas, tuos pačius daiktus, atsiduria tose pačiose situacijose, bet neatpažįsta, nesupranta (taip ir noris vožti šlepete jiems per galvas, kad atsitokėtų: „Taigi nuotraukoje matomas vaizdas beveik idealiai sutapo su kambariu, kuriame Halas ką tik susitiko su Vladimiru. Nė vienas iš nuotrauką apžiūrinėjančių žmonių nesuprato to. Nė pats Halas“, p. 53). Jei ciklinės kūrinio struktūros idėjai įgyvendinti būtų aukojami paskiri kūrinio elementai – susitaikyčiau, bet dabar net ir pabaiga atrodo ne natūraliai išplaukianti, o truputėlį timptelėta, kad tik išeitų ciklas: Halas nusišovė, nes?.. nes užupiečiai negali ištverti be tėvynės ir taip jau buvo nutikę. Bet taip buvo nutikę, nes?.. nes užupiečiai negali ištverti be tėvynės ir taip jau...
Nesileidžiant į per dideles subtilybes, bent apgraibomis visi žinome, kas yra tragikomedija ir ką sujungus ji atsiranda. Panašiai kaip ir saldžiarūgštis padažas. Juokas pro ašaras turi tam tikrų nuskaidrinančių, magiškų galių. Nežinau, ar tokio juoko siekė autorius, bet skaitydama ne juokiausi ar verkiau, o kreivai šypsojausi: toks kiek komiškas pasirodė mūsų azijietiškas-užupietiškas herojus Halas, įsimylintis auksaplaukę lietuvaitę-užupietę Jorgitą, kuri savo ruožtu po miestą laksto prabangiu raudonu sportiniu automobiliu ir karštai už mylimąjį meldžiasi kone visose visų pakraipų bažnyčiose. O jos ištikimas senas draugas ir patikėtinis visuomet su savimi nešiojasi žąsį (mat esąs ūkininkas). Yra dar toks veikėjas Rimas, iš niekur atsiradęs ir į niekur (rodos – Kišiniovą) iškeliavęs, nelaimingai įsimylėjęs savižudę Vilmą (kuriai dėl azijiečių varžtukai atsisukę). Bala žino, kodėl Halas Rimui pajunta neįprastą simpatiją ir, nelyg apvilta mylimoji, puola pastarąjį atakuoti amžiną draugystę liudijančiais laiškais... ach. Visai įmanoma, kad kai kuriose šių situacijų slypi tam tikri kultūriniai nesusipratimai. Taip pat tikėtina, kad humoras sukurptas visai sąmoningomis autoriaus pastangomis: dramkomedija. Tačiau kai kurie elementai, kad ir minėtas Rimas, romane atsiranda bene tik tam, kad užpildytų vietą: nes pagrindiniam personažui reikia ką nors veikti laisvu nuo Užupio respublikos paieškų metu, nes antrame romano plane turi figūruoti dar viena tragiška meilės istorija, nes... bet visi šie „nes“ atrodo truputėlį nepakankami, lyg juos ir viso kūrinio idėją sietų per silpnas, tuoj nutrūksiantis siūlelis. O humoras, šiaip jau sveikintinas dalykas, atsidūręs pernelyg arti niūrių ar dramatiškų scenų, praranda skonį ir palieka keistą klausimą: „o tai čia galima juoktis?“
Ką pasakyti apie vertimą, aš nežinau. Nesuprantu nei korėjietiškai, nei užupietiškai. Kalbėjimas sklandus, o kas daugiau? Tik tai, kas ir su visomis tomis kalbomis, kurias tik vienas daugiakalbis Dievas čia tesupranta – tenka pasikliauti vertėju. Duokdie jam sveikatos.
Haïlji – universalus autorius, išleidęs ir porą eilėraščių rinkinių. Tuo pasidžiaugti galime ir mes, rasdami romane inkrustuotų eilėraščių, ir, mano galva, labai neblogų. Vieną skaičiau balsu, kelis kartus ir su dideliu malonumu, o jis prasideda taip:

Kolonijose visi poetai yra kairiai.
Savo kaire jie valgo
Savo kaire jie geria
Savo kaire jie myli
Savo kaire jie masturbuojasi.
− Žinoma, laikrodžius jos nešioja ant dešinės. (p. 143)

O kaip baigiasi – nesakysiu, susiraskite ir paskaitykite.