„Likęs pasaulis“
„Likęs pasaulis“

Prancūziškas kinas apie meilę – toks buvo šiemetinių „Žiemos ekranų“ šūkis. Pagrindinėje programoje, apie kurią čia ir bus kalbama, festivalis žiūrovams pristatė septynis 2011–2012 metų filmus. Filmų žanrinė puokštė, nors ir apribota pasirinktos teminės krypties, buvo gana įvairi: nuo asmeninės iki tarpasmeninės, šeiminės, galiausiai iki socialinės dramos; nuo jausmų iki nutikimų, likimo smūgių ir galų gale beveik iki pasakų komedijos. Vertinant juos kaip „filmus apie meilę“, turbūt reikėtų sakyti, kad bent jau paviršinė jų įvairovė byloja apie savotišką meilės išskydimą ir virsmą bendrosios kultūrinės apyvartos ar tiesiog kasdienybės dalimi: griežtai žiūrint, festivalyje nebuvo parodytas nė vienas romantinis filmas.
Kadangi filmai rodyti išimtinai festivalyje ir jis jau baigėsi, neatrodo prasminga čia mėginti juos visus aprašyti, apibūdinti, įvertinti ar „kritikuoti“ po vieną: atrankai prieš einant į kiną jau per vėlu, tad atskiri filmai vienaip ar kitaip teišsiskiria mėginant juos apibendrinti kartu, kaip visumą. Taigi, kokį apskritai įspūdį apie dabartinį prancūzišką kiną pavyko susidaryti iš to, ką šiemet pasiūlė „Žiemos ekranai“?
Įdomiausia pastebėti, jog net jeigu nepai­sydami romantikos trūkumo laikysime, kad rodyti filmai iš tiesų yra apie meilę, juose iš esmės nėra mylinčiųjų. Kalbant bendriau –­ tų, kurie ką nors išgyventų. Žinoma, juose matomi žmonės atlieka nemažai iš pažiūros apie įvairiausius patyrimus bylojančių veiksmų: bučiuojasi, mylisi, pasiduoda aistrai, gudrauja, nerimauja, verkia, užmezga ar nutraukia tarpusavio santykius ir t. t. Bet visa tai jie daro ne ką nors išgyvendami, su kuo nors susidurdami pačia savo esybe. Jie veikiau tik be perstojo perduoda estafetę, sukasi ratu ir taip mėgina susitvarkyti su kažkuo, kas juos, taip sakant, visada jau yra ištikę. Tai gali būti situacija, aplinkybės, netikėtumas, bet apskritai tai yra kažkas – tai, kas nė nuo vieno ir nė vienam iš jų nepriklauso, bet aprėpia juos visus. Šiuo aspektu čia nėra vietos personažui, kuris spręstų kokį nors savo klausimą. Žmonėms ekrane kažkas nutinka, jie į tai reaguoja, bet visa, kas vyksta, vyksta dėl kažko kito, kas yra tarp ir anapus jų, ko jie niekaip negali nei atmesti, nei prisiimti. Taip Louis-Do de Lencquesaing’o filme „Šuoliais“ („Au galop“) veikėjai, kurių dar ir labai daug, susitinka, įsimyli, pasimyli, gedi ir džiaugiasi, bet nė vienas iš jų neatsiduria įvykių centre kaip patiriantysis. „Pagrindiniai veikėjai“ čia, aišku, yra, bet jie tokie tik todėl, kad rodomi ilgiau už kitus, savo pasirodymu pradeda, užbaigia filmą ir kt. Staigus montažas, greitas tempas, puikiai parinkti aktorių tipažai – viskas nuolat rutuliojasi, ir šiuo aspektu filmas tarsi išpildo savo pavadinimą. Panašiai yra ir Bruno Podalydèso komedijoje „Sudie, Berta“ („Adieu Berthe“), ir Stéphane’o Cazes’o „Omblinoje“ („Ombline“), ir Jacques’o Doillono ne itin vykusioje pasakoje „Tavo vaikas“ („Un enfant de toi“): veikėjai jau yra situacijoje (meilės trikampiuose, kalėjime su naujagimiu...) ir jų uždavinys –­ dažnai jau ir gana grubiai išreikštas – yra išsisukti.
Keblumų (ir nuobodulį) kelia tai, kad situacijos išsisprendžia, visi visada žino, ką daryti, bet kažkodėl vis tiek yra verčiami „jausti“: stambūs veidų planai, tempo pristabdymai kam nors „susimąsčius“, skirtingų ir nesuderinamų užmojų sankirtos, vis naujos „užgriūvančios“ aplinkybės nebereiškia nieko, tik klišes arba, kitaip tariant, kūrėjų pasimetimą užsispyrus kur nors padėti, kuo nors, kaip nors sujaudinti nesančius personažus. Kažkas tarsi atsitinka, tai yra, pasirodo ekrane, tik keliose (įdomu pastebėti – gedulingose) scenose, kai, pavyzdžiui, į budynes atšuoliavę veikėjai („Šuoliais“) minutėlei tarsi paliekami atgauti kvapą ir staiga ima pokštauti – tiesiog šiaip ir nepriklausomai nuo įvykių griūties; arba kai laidotuvėse kalbą sakantis vaistininkas (Denis Podalydès – „Sudie, Berta“) akimirksniui tarsi iškrenta iš apsižodžiavimų srauto, kurio „komiškumas“ pagrįstas abipusiu interpretacinės pastangos nebuvimu, ir iš tiesų beveik pradeda kliedėti. Tai lyg užuominos, kodėl personažai neturėtų išgyventi visų tų ant jų galvų verčiamų peripetijų, bet jos pasirodo netyčia, ne tiek ekrane rodomame, kiek jau kitame filme, kuris galbūt galėtų būti.

„Vilko turtai“
„Vilko turtai“
Įspūdingiausiai tokią nesančio personažo dramą sprendė, t. y. rodė, Damienas Odoulis „Likusiame pasaulyje“ („Le reste du monde“) ir „Vilko turtuose“ („La richesse du loup“) bei, nors ir su žymiai didesnėmis išlygomis, Anne Émond „Naktyje #1“ („Nuit #1“). Apskritai šie trys festivalio filmai buvo tie, kurie pasirodė verti didžiausio dėmesio.
Odoulis abu savo filmus pradeda nuo dingusio vyro, kurio istorija tuo ir pasibaigia: kasdienių-detektyvinių veiksmų plotmėje niekas tų vyrų, mirusių ar gyvų, neieško, o tolesnis gyvenimas priklauso jau moterims. Taip praktiškai į taškinį minimumą sutraukęs žanrinį „filmo apie santykius“ branduolį, Odoulis sugeba iki kraštutinumo sustiprinti minėtą pojūtį, jog pasakojama apie nesančius veikėjus. Be to, tai padeda, kiek vis dėlto dar pasakojama, pasiekti ir savotiško simbolinio krūvio: išnykęs vyras, likusi moteris. Ši linija abiejuose filmuose išlaikoma iki galo, bet iš esmės ir čia moteris (Marie-Eve Nadeau) yra personažas tik tiek, kiek mes liekame su ja jau po įvykio, kuris baigiasi filmo pradžioje. Tokia ištuštėjusi vyro ir moters istorija, būdama kiek dekoratyvinė, tampa atsparos tašku kitam, tikrajam pasakojimui. Išėjusi iš jau tuščios santykių istorijos, moteris susiduria su abiem atvejais gana savotiška gyvenimo „pilnatve“ – pakrikusia pagrindinės veikėjos šeima arba iš pažiūros atsitiktiniais vaizdo įrašais. Čia ji jau ne užverčiama naujais nutikimais, o tiesiog tampa viena iš dalyvaujančių tame, kas tiesiog vyksta. Priešingai nei anksčiau minėtuose filmuose, čia įvykiai ateina ne iš išorės, bet yra visiems –­ ir personažams, ir mums –­ tarsi savaime suprantami: tai iš anksto suplanuotas seserų susitikimas, tėvo gimtadienis, mėginimas suprasti, kodėl atitinkamai pasielgė artimas žmogus, ir kt. Taip mums rodomos ne situacijos, o situacija – tai, kad personažai vienu ar kitu būdu tiesiog yra kartu. Visas tas „tiesiog“ pateikiamas tarsi dokumentiškai ar natūralistiškai: „Likusiame pasaulyje“ kamera slysta į kadrą netelpančiais veikėjų veidais ir kūnais, montažas suteikia jiems pakankamai laiko judėti ir susidurti erdvėje; „Vilko turtuose“ tai kartojasi, bet patį filmo branduolį sudaro jau visai „iš kasdienybės“ paimti vaizdai, bylojantys apie autoriaus jautrumą situacijoms, plastikai, ritmui. Per tokią išgyvenimų tuščios „santykių istorijos“ ir vaizdo pilnos „jokios istorijos“ sampyną Odoulis mums parodo, kaip personažai, negebėdami nei kaip nors paveikti, nei pateisinti savo buvimo kartu, nyksta: jie susitinka, bet be jokios paskatos, ir temėgina pergyventi tai, kas visada jau įvykę; mes lydime pagrindinę veikėją, kuri patyrė skaudžią netektį, bet ji eina ten, kur negali įvykti nieko daugiau; žiūrime įrašus, kurie tarsi turėtų kažką pasakyti apie juos dariusį žmogų, bet to žmogaus juose praktiškai nėra. Taip personažai tampa sudedamąja bendro vaizdinio vyksmo dalimi, o visi jų išgyvenimai pasireiškia tik tuo, kaip jie atrodo, kai visi kartu nieko neišgyvena. Ir „Likusiame pasaulyje“, ir „Vilko turtuose“ šis visa sutraukiantis vaizdavimas rodo neabejotiną autoriaus meistrystę, tad galime tik viltis, jog tai ne paskutinė proga pamatyti Damieno Odoulio filmų.
„Naktis #1“ apskritai yra ganėtinai sauso deklaratyvumo persmelktas filmas: lyg iš lapo beriamos prakalbos kertasi su klišiniu „informatyvaus pokalbio“ montažu; gerokai užtęsta vidutiniu, „buitiniu“ planu pateikiama sekso scena ne tiek sukrečia (ir kodėl turėtų?), kiek byloja apie troškimą tai padaryti; po tokios buities prasidedantis vos ne poetinis santykių aiškinimasis jau atrodo veikiau komiškai. Tačiau taip beklupinėdami vis dėlto pasiekiame sceną, kuri prikausto dėmesį: tai Klaros (Catherine de Léan) monologas, kuriame pagaliau, po viso to sekso ir šnekų, kadre lyg dokumente įrėminus veikėjos veidą, prabylama apie tai, kad iš tiesų ji neturi, ką veikti*. Tokiu būdu veikėja įgauna apibendrinamos galios ir tampa jei ne „pilnakrauju“ personažu (nes tuo filmas praktiškai ir baigiasi), tai bent gyvybingu įvaizdžiu to, ką pasaulyje ar bent kine be personažų dar galėtų reikšti asmuo. Tokiu susitelkimu į asmenį (galbūt tai, kartu su dėmesiu seksui, yra kanadietiškumo požymis?) „Naktis #1“ išsiskyrė ir iš visų kitų pagrindinės programos filmų. Dabar tereikia tikėtis, kad kitas režisierės filmas nuo to ir prasidės.
Visais šiais, daugiau ar mažiau sėkmingais bandymais, atrodo, ieškoma ne būdų išspręsti kokias nors problemas, ne naujai pažiūrėti į kokius nors pasaulio reiškinius, ne užmesti akį į ką nors, kas dar nerodyta, ir ne netikėtai pateikti tai, kas kine jau įprasta. Praktiškai visais jais ieškoma kažin kokio pojūčio. Tai ne vienokia ar kitokia „filmo nuotaika“: ne individualių personažų jausmai, mat jų, kaip mėginome parodyti, nebėra, ir ne koks nors tų jausmų „išrišimas“ jiems susidūrus, nes jie taip ir nesusiduria. Pojūtis čia yra būtent tai, kame ir kad personažai ištirpsta (kiek, žinoma, jiems tai leidžiama), ir tai, apie ką sukasi (ar bent turėtų suktis) viskas, kas mums rodoma. Gal ir būtų galima sakyti, kad tokia yra pagrindinė matytų filmų „tema“, bet tik turint omenyje, kad jos yra ieškoma ten, kur įprastos „meilės“ temos –­ santykiai, šeima, aistra, seksas, netikėti susitikimai, pradingimai ir netektys –­ tarsi nebeturi prasmės. Įdomu, kaip atsidūrus tarp tokių tuščių širdžių ir kalbų galėtų atrodyti tikras romantinis nuotykis.

* Cituojant iš festivalio svetainėje pateikto pristatomojo filmuko: „Prasidėjus saulėtekiui, imu panikuoti. Negaliu leisti euforijai baigtis... Man išties patinkantys žmonės yra tarsi iš kito pasaulio: jie tarsi neturi jokio tikslo nei kaip individai, nei kaip grupė, ir eina per gyvenimą lyg maži balti vaiduokliukai [...].“

„Likęs pasaulis“
„Likęs pasaulis“