b_200_151_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-08_nr._3413_Photo_on_2013-02-05_at_09.08.jpgQuentino Tarantino filmai – tokio įspūdingumo įvykiai kaip koks Maiklas Džeksonas (ar Kedys Lietuvoje) – visi apie juos turi ir reiškia nuomonę. Nuomonė, kaip tokiais atvejais būna, egzistuoja dar iki patyrimo, pavyzdžiui, Spike’as Lee pareiškė „Ištrūkusio Džango“ nežiūrėsiąs, nes tai įžeistų jo protėvius. Tačiau tokių, „prie meno“, kaip Spaikis, nedaug. Dažniausiai visi lyg susitarę sako: „nesu Tarantino gerbėjas / nieko gero iš filmo nesitikiu, bet gal eikime pasižiūrėti?“.
O jau kai pažiūri, tada prasideda... „Labai geras / šūdas / ne toks genialus kaip ... (kaskart paminimas kitas filmas)“. Internetas pilnas įdomiausių „už“ ir „prieš“ recenzijų, imdb.com Quentinas Tarantinas ir Christophas Waltzas dabar pirmauja pagal užklausų skaičių. Youtube.com mirga nuo profesionalių ir mėgėjiškų filmo (nominuoto 5 oskarams) apžvalgų. Ypač rekomenduoju mėgėjiškas! Jas kartu suklijavus išeitų dar viena neprasta (A ar net AA kategorijos kritikai pasakytų, kad tik B kategorijos), Quentino pasyviai sumanipuliuota komedija.
Prieš reikšdama savo nuomonę, planavau atsiprašyti visų gerbėjų tarsi kokių režisieriaus sutuoktinių, daugiausiai valandų praleidusių kartu, jautrių bet kokiam šiurkštesniam „svetimo“ žodžiui. Tačiau, rupupūs miltai, trenkė perkūnas ir mano širdin, įsikibt į parankę Tarantinui panorau esmingai, todėl vieną dieną susirėmiau su visais nematytais jo veikalais. Po dešim­ties imtynių valandų sudirgau, nes muštis patiko. Staiga laikinai nesuprantamu tapo žaviai atsainus vieno apžvalgininko pastebėjimas: „Naujasis Tarantino filmas pasirodė pačiu laiku, nes dažniau nei kas porą metų jį virškinti būtų sunkoka.“
Vos pajutus simpatiją Tarantinui, aišku, švelniai nervinti ima visi (konkurentai), vienas už kitą nuostabiau ir atviriau išpažįstantys meilę, ieškantys įdomiausių (vienas filmą lygina su nuodėmingai maloniu cigaretės rūkymu, kitam gražiausia visų laikų Tarantino filmų muzika –­ Christopho Waltzo balsas), intertekstualiausių filmo apibūdinimų (pavyzdžiui, kai kas perfrazuoja kito 2012 m. hito ir oskaro nominanto pavadinimą „Pabaisos iš laukinių pietų“ („Beasts of the Southern wild“) ir „Ištrūkusį Džango“ vadina „Laukine Tarantino pabaisa iš pietų“).
Pora dalykų, kuriuos kartoja visi, yra spagečių arba tiesiog itališkų vesternų stilistika ir nuostabūs keturių pagrindinių aktorių Jamie Foxxo, Christopho Waltzo, Leonardo DiCaprio ir Samuelio L. Jacksono pasirodymai. Tokias recenzijas skaityti pavojinga: vėl norisi žiūrėti tą filmą.
Daug įdomiau išgirsti motyvuotai nepatenkintus balsus. BBC kino apžvalgininkas Markas Kermode’as iš per ilgo filmo išėjo pervargęs – dėl to kaltina Tarantino nedisciplinuotumą ir negebėjimą laiku sustoti. Nickas Pinckertonas taikliai pastebi: tai pirmasis Tarantino filmas, kurio nemontavo a. a. Sally Menke ir galbūt dėl to jo tempas toks šlubuojamai lėtas. Galima būtų imti skaičiavimo mašinėlę ir išsiaiškinti, kokios trukmės kūrinėlis turėtų būti: kas trečioje recenzijoje pasakoma, kiek minučių buvo gerų (preliminariais duomenimis 100–120).
„Guardian“ kino kritikas Peteris Brad­shaw teigia, kad šių dienų Holivudas labiausiai bijo filmų, kalbančių apie vergovę: dar galėtų kurti filmus apie vergovės naikinimą (čia, matyt, turėjo omeny Spielbergo „Linkolną“), bet tik ne apie jos egzistavimą. Daugiausia kritinių skundų laikraščiams ir radijui buvo pateikta dėl (taigi nedokumentinio) filmo siužeto ir istorinių faktų neatitikimo (lietuviškas tokio skandalo variantas kadaise įvyko dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“). Liūdniausia buvo girdėti, kaip vienas veikėjas viltingai tikisi, kad Tarantinas „nesumanys kurti filmo apie Šiaurės Airiją, Siriją ar Egiptą – apie tai, kas iš tikrųjų svarbu“. Jeigu vergovės ir rasizmo klausimas nebebūtų aktualus ir nebebūtų tabu, filmo niekas nevadintų kontroversišku. Ankstesnieji „Nužudyti Bilą“ ir „Negarbingi šunsnukiai“ juokavo lengvesnėmis, nes įprastesnėmis ausiai ir akiai feminizmo ir Antrojo pasaulinio karo temomis – jo kino anekdotai neskambėjo šitaip šviežiai: seniausiai tarptautinėje vartosenoje įstrigęs frazeologizmas „boba su kiaušais“, Chaplino „Didysis diktatorius“ sukurtas 1940 metais... O anekdotų apie rasizmą –­ apskritai mažai tikriausiai todėl, kad didžioji dalis pasaulio dar sprendžia, ar juodaodžius laiko žmonėmis ar (tai nutiko Lietuvoje!) pamatę juos kviečia policiją, nes mano, kad tai žmonės su kaukėmis.
Tabu temos visada kelia juoką (nuogybės, kūno skysčiai, nejudinami autoritetai ir taisyklės), tad ko čia pykti ant sumanaus juokdario, gebančio išlaisvinti iš kai kurių abejotinos vertės savitvardos gniaužtų, suteikiančio galimybę pagaliau laisvai apie tai susimąstyti ir pakalbėti? Aišku, humoras humorui nelygu, bet Tarantinui pripaišyti nusiteikimo prieš juodaodžius nesugebėčiau niekaip. 1997 m. „Džekėje Braun“ matome dvi juodai baltas poreles: anekdotinę juodaodžio nusikaltėlio ir jo baltaodės vištelės sąjungą (jie kartu, „nes ji balta“) ir subtiliai komiškai, romantiškai tyrą, taigi teigiamą juodaodės Džekės ir baltojo policininko draugystę. 2009 m. „Negarbinguose šunsnukiuose“ dar vienas rasistinis, nacius pašiepiantis anekdotas: ant kaktų vokietukai užsiklijuoja korteles su garsenybių pavardėmis ir klausinėdamiesi kiekvienas turi atspėti savąją. Pavyzdys: „Aš iš džiunglių? Aplankiau Ameriką? Atplaukiau laivu? Ne savo noru? Buvau surakintas grandinėmis? Buvau parodos eksponatas? Esu negro istorija? – Ne! – Tuomet Kinkongas! –­ Taip!“
Anekdotas pamažu ilgėjo, kol galiausiai 2012 m. tapo pilnametražiu filmu apie neg­rą ant arklio. Tai žiauriai juokingas („contains bloody violence“ – praneša pradžios titrai), bet ir epinis pasakojimas apie meilę –­ apie žmoną iš vergijos gelbėjantį didvyrį.
Smagi ir filmo muzika (vieną kūrinį parašė genialiausias vesternų kompozitorius Ennio Morricone), bet nėra tiek ironiškai eklektiška, kaip gerbėjai įpratę. Ji skatina  angažuotis, sirgti dėl veikėjų sėkmės.  Beje, pradžioje languotu švarku į laisvę žingsniuojantis Džango taip primena aštunto dešimtmečio soul dainininką Alą Greeną, kad klausydamasi šio filmo garso takelio, nuolat jį pasipildau ir 1972 m. daina „Tired of being alone“.
Išlaisvintą vergą Džango (akt. Jamie Foxxas) ir jo laisvintoją dantistą Šulcą (akt. Christophas Waltzas) sieja susitarimas, darbas, draugystė. Klasikinės vertybės ir išplėtotas anksčiau minėtos tyros Džekės Braun ir policininko draugystės variantas. Tikėjimas tokiomis draugystėmis išgaruoja vaikystėje, pabaigus „Tris muškietininkus“ (filme jie vis šmaikščiai primenami), taigi seanso metu galime grįžti į naivų, nekaltą vaikystės pasaulį. Tema aukštojo meno kontekste, be abejo, nuvalkiota, banali, kičinė, bet juk būtent tai genialusis „liaudies menininkas“, talentingasis pasakorius Tarantinas ir mėgsta.
Čia juokingai taškomi trečiaplaniai nenaudėliai, nejuokingai kankinami vergai. Taip ir supranti, kad iš vergovę patyrusiųjų Tarantinas nesišaipo. Šaiposi iš ją kultivavusiųjų. Tačiau mirus dviem iš keturių pagrindinių veikėjų – gerajam Šulcui ir blogajam plantacijos savininkui Kendžiui (akt. Leonardas DiCaprio) – jie abu pagerbiami: Šulcui galvą paglosto Džango, Kendis gražiai palaidojamas. Kinematografiškai ir kone krikščioniškai rasizmo klausimą Tarantinas išsprendžia vaizduodamas Džango, bučiuojančio žmoną, ir iš kapinių grįžtančių Kendžio artimųjų šešėlius: varge ir džiaugsme visi mes vienodai gražūs šešėliai, mūsų spalvos nesimato.
Rasistinių Quentino anekdotų geriau negu jis nepapasakosiu, bet galbūt lietuviams būtų laikas perleisti linksmąjį 1934 m. Igno Šeiniaus romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ – fantastinę satyrą apie vokietį nacį, sveikatingumo klinikoje įsipylusį žydės kraujo, šitaip atjaunėjusį trisdešimčia metų, ėmusį kitaip mąstyti ir suvokusį, kad visos rasės puikios? Būtų į porą Quentinui Tarantinui. Kartu atjotų laisvinti žalingomis tabu grandinėmis surakintų mūsų smegenėlių...

„Ištrūkęs Džango“
„Ištrūkęs Džango“