Trijų didžiųjų televizijų rusiškos ruletės principu pasirinktos trys laidos

„24 valandos“
„24 valandos“
Pirmiausia pataikau į Lietuvos radijo ir televizijos televizijos (panašu į įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymą, bet apie tai jau rašė Rimantas Gučas, „Literatūra ir menas“, 2012 09 14), t. y. nacionalinės televizijos, „Nacionalinę paieškų tarnybą“, nuo 1999 metų rodomą (ankstesni pavadinimai –­ „Atleisk“, „Nepriklausoma paieškų tarnyba“) Palmiros Galkontaitės vedamą laidą. Įtikinamai jausmingos intonacijos, reikšmingos pauzės – profesionaliai per metų metus nušlifuotas stilius. Pagrindinė istorija ganėtinai nuobodi, nors sesers ir brolio, kuriems laida padėjo susitikti, motina buvo ryški asmenybė –­­ gegutė, išbarsčiusi 11 vaikų, turguje „špikuliavusi vengerkomis“ (pasak dukros), prekiavusi aliumininiais šaukštais ir puodais (pasak sūnaus) ir tragiškai žuvusi kalėjime –­ gal kas nors ateityje apie ją sukurs atskirą laidą ar filmą. O prieš šį siužetą buvo parodytas netrumpas „reklaminis“: moteris bando rasti brolių ar seserų (ir tikriausiai artimiausiose laidose kažką ras). Įdomiausia, kad ieškančiosios neseniai sužinota motinos pavardė Trimaitė, pasak žurnalistės, yra biologinė... Jei jau taip, tai toli pažengė genetika ir greitai nebereikės „Nacionalinės paieškų tarnybos“, jos funkcijas perims Nacionalinis genų bankas, juolab kad laida, mano manymu, atgyvenusi (netgi tink­lalapyje www.npt.lt paskutinis įrašas datuotas 2012 m. balandžio 12 d.), nors, matyt, žmonės (spėju, N-60) NPT žiūri, o televizijai daugiau nieko ir nereikia, bet aš perjungiu kanalą...
Per LNK rodo „24 valandas“, kurias –­ buvo labai netikėta – veda Egidijus Knispelis, P. Galkontaitės sutuoktinis, kartu kūręs paieškų laidą. Taigi kalbos maniera labai panaši, bet siužetai kur kas gyvesni. Viena priežasčių –­ laidoje dvi istorijos. Pirmąją aiškinasi nuvykusi į Žemaitiją žurnalistė Sand­ra, bet taip ir neranda teisybės, tik plačiai besišypsodama bando rasti saugesnę vietą, kad nepatektų tarp aistringai besiriejančių brolio ir sesers. Nenuobodu buvo ir Gerdai, nuvykusiai į Dzūkiją aiškintis, kodėl brolis ir sesuo nepasidalija prie ežero stovinčios sodybos. Įpykusi sodybos dalies paveldėtoja ne tik nesustodama barasi, bet ir aptalžo vyriškį rankinuku. Šiuo dalyku turėtų domėtis smurtu šeimoje užsiimančios tarnybos, bet jis labai sudomino mane – nesuskaičiuojami smūgiai paryškinti garsiniais ir vaizdiniais (animaciniais) efektais. Žurnalistei buvo juokinga, man –­ labai juokinga, netgi geriau už kai kuriuos lietuviškus humoro serialus ir laidas, beveik Jackie’s Chanas. „Literatūros ir meno“ skaitytojams, pasiilgusiems komiksų beigi Tarmių metais norintiems išgirsti gyvų žemaičių ir dzūkų kalbų, siūlau laidą (ypač antrą jos dalį) pažiūrėti internete: http://lnkgo.lt/video-perziura/4295/24-valandos-2013-01-30.
Trečia lieka TV3. Rodo dokumentinę realybės dramą „Gyvenimo kryžkelės“. Man pasirodė, kad tai ne dokumentinė, ne realybės, bet trečiarūšė drama, tiesiog tragedija. Pasakojama apie merginą, nesutariančią su alkoholike motina, kuriai laidoje nelabai sekasi vaidinti girtą ir kuri nugriuvus juokiasi (pavyko kažką suvaidinti!), nors sudegė namai ir dukra gimdytojos nenori įsileisti pas save. Viskas nenatūralu, dirbtina, mėgėjiška, nors laidos kūrėjai tikina, kad „Gyvenimo kryžkelėse“ nevaidina aktoriai – situacijas atkuria tie žmonės, kurie jose buvo atsidūrę, tik pakeistais vardais ir veidais (!). „Žiūrovai pavargo nuo surežisuotų dramų – atėjo laikas išbandyti kai ką naujo, parodyti tai, kas yra tikra, nesurežisuota.“ Pasirodo, kad vis dėlto režisieriaus reikia, nes nepakanka vienu dubliu nufilmuoti, kaip kažkam sunkiai sekasi pakartoti scenarijaus tekstą. Iš anonsų matyti, kad ir kitos laidos dalys panašios. Šiais laikais vaikai namų sąlygomis geriau suvaidina ir nufilmuoja. Daugiau neturiu ką pasakyti.