Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Sausį apsilankiau keliuose Berlyne vykusio festivalio „Ultra­schall“ („Ultragarsas“) koncertuose. Su ma­lonumu dalijuosi labiausiai įsiminusių renginių įspūdžiais.
 „Ultraschall’is“ yra vienas didžiausių Vokietijoje vykstančių šiuolaikinės muzikos festivalių. Jis organizuojamas kasmet jau nuo 1999 m. Festivalis įdomus tuo, kad jį organizuoja dvi Berlyno radijo stotys – Vokietijos kultūros radijas ir radijas RBB (Rundfunk Berlin – Brandenburg). Festivalis turi du meno vadovus, tai nulemia programos įvairovę ir novatoriškumą. Kiekvienas festivalio koncertas yra įrašomas, o vėliau įrašas transliuojamas radijo bangomis, taigi, festivalyje skambėjusi muzika tampa prieinama ir kitų šalių klausytojams, šiuolaikinės muzikos mylėtojams.
Sausio 19 d. 23 val. RBB mažojoje salėje įvyko ansamblio „Interface“ koncertas. Šis tarptautinis jaunųjų atlikėjų ansamblis susikūrė 2009 m. Ansamblio tikslas – naujos, šiuolaikinės akademinės muzikos propagavimas. Ansamblis per trumpą gyvavimo laiką jau spėjo pabendradarbiauti su iškiliaisiais kompozitoriais Georges Aperghis, Peter Eötvös, Brian Ferneyhough, Beat Furrer, kompozitoriumi ir dirigentu Enno Poppe, kompozitoriumi ir dirigentu Lucas Vis, dirigentu Franck Ollu, sopranu Donatienne Michel-Dansac.
Koncerte, kurio tema – „Vokiečių–pran­cūzų muzika: Frankofilai Berlyne“, skambėjo: Julieno Vincenot „Morphism o. 9. 2a“ fleitai, klarnetui, smuikui, violončelei, fortepijonui ir perkusijai (2010); Stefano Kellerio „Kraft in Erscheinung“ fleitai, klarnetui, smuikui, violončelei, arfai, fortepijonui ir perkusijai (2012, premjera); Grégoire’o Lorieux „Brakhage Miniature“ fortepijonui ir perkusijai (2010); Genoëlio von Liliensterno „Top“ elektriniams būgnams, sempleriui ir ansambliui (2012, premjera); Johanneso Boriso Borowskio „Chergui“ septyniems instrumentams (2012, premjera).
Iš šių kūrinių įdomiausi ir kūrybiškiausi man pasirodė G. Lorieux ir G. von Liliensterno opusai. Likę trys kūriniai buvo nuobodoki, trūko ir atlikimo tikslumo.
G. Lorieux „Brakhane Miniature“ sužavėjo savo idėja – pianistė ir perkusininkė, abi muzikuoja vienu instrumentu –­ fortepijonu, tačiau pianistė skambina klavišais, o perkusininkė – stygomis. Koncertui pasibaigus, priėjau prie kompozitoriaus ir paprašiau, kad atsiųstų šio kūrinio partitūrą. Man buvo įdomu, kaip jis užrašė perkusijos partiją. Pasirodo, prieš rašydamas kūrinį jis kruopščiai ištyrinėjo fortepijono viduje esančių medžiagų skambesį, nupiešė schemą ir smulkiai sužymėjo, kokiose vietose kokiais įrankiais reiktų groti. Visas šis kruopštus kompozitoriaus darbas lėmė puikų rezultatą – naują, įdomų skambesį. Gaila, bet koncerto metu atlikimo kokybės šiek tiek pritrūko (pianistė užspaudusi dešinį pedalą bandė paslėpti „defektus“). Kūrinio forma – virtuozinių tiksliais garsų aukščiais ir ritmais paremtų fortepijono ir perkusijos unisonu atliekamų motyvų laipsniškas virsmas į sonoristinius garsus, įvairius triukšmus, aleatoriką. Tikiuosi, kad šis kūrinys ateityje įsilies į daugelio atlikėjų repertuarą.
G. von Liliensterno „Top“ taip pat išsiskyrė iš bendros koncerto nuotaikos. Galėtume jį priskirti kūrinių-anekdotų kategorijai. Esu pastebėjusi, kad dažnokai panašaus tipo kūriniams trūksta meninės vertės. Šiuo atveju šmaikšti idėja buvo įgyvendinta pasitelkus profesionalias priemones. Daugelis rimtosios muzikos mėgėjų tokius kūrinius vertina labai skeptiškai, tačiau, mano manymu, būtent tokia muzika reikia užbaigti koncertus, nes tada klausytojai iš salės išeina ne pavargę, prislėgti visą koncertą skambėjusios rimtos muzikos, o su plačiomis šypsenomis. Savaime aišku, vien tik tokios muzikos koncerto klausytis nėra prasmės – koncertas ne cirko aikštelė, tačiau panaudojus tokį kūrinį laiku ir vietoje, galima tikėtis labai gero rezultato. Įdomu tai, kad ansamblis, atlikdamas šį kūrinį, visiškai atsipalaidavo ir įsijautė, patikėjo tuo, ką daro. Viso šito man trūko ankstesniuose kūriniuose. Kūrinio „scenarijus“ – pianistė sempleriu paleidžia trumpus disko muzikos fragmentus, elektroniniams garsams tylant fleita, klarnetas, smuikas ir violončelė bando atkartoti tai, kas skambėjo, tačiau jų atliekama muzika suskamba visiškai naujai, persikelia į kitą lygmenį, praranda savo identitetą. Ilgainiui ir sempleriu paleidžiami fragmentai praranda disko dvasią, muzikos stilius pasikeičia, ji įgauna kažkokių ambiento požymių, gyvi instrumentai vėl pradeda kopijuoti elektroninius garsus, tačiau vos už jų užsikabinę juda toliau, tampa savarankiškais dariniais. Kūriniui įpusėjus, pasigirsta vyriškas balsas, kuris vokiečių kalba cituoja įvairius reklaminius šūkius. Gyvų instrumentų skambesys pamažu pradeda bjurti. Kūrinio pabaigoje pasigirsta trumpas gaiviųjų gėrimų reklamos šūkis.    
Koncertas, įvykęs sausio 20 d. 16 val. Berlyno menų universiteto salėje, taip pat buvo skirtas vokiečių–prancūzų muzikai, šį­kart – elektroninės muzikos sąsajoms. 19-os dienos koncerte vokiečių ansamblis atliko prancūzų kompozitorių muziką, o šiame koncerte buvo pristatyti dviejų konkuruojančių elektroninės muzikos studijų – Paryžiaus IRCAM ir Fraiburgo EXP darbai.
Pirmoji kompozicija – Iris ter Schiphorst „Dead wire“ fortepijonui ir elektronikai (2011) – EXP studijos kūrėjų darbas. Kūrinį atliko nuostabus pianistas, šiuolaikinės muzikos interpretatorius ir kompozitorius Christophas Grundas, elektroniką valdė Michaelas Ackeris, Joachimas Haasas ir Simonas Spillneris. Pianisto darbo vieta atrodė įspūdingai. Be įprasto Steinway’aus fortepijono, dar buvo du sintezatoriai (vienas padėtas vietoj natų pulto, o kitas pastatytas kairiajame šone). Greta trijų standartinių fortepijono pedalų buvo pastatytas dar vienas, didelis juodas elektrinis pedalas. Kūrinio natos (didelės, A3 formato) buvo padėtos ant pastatomo pulto, įsprausto tarp fortepijono ir kairėje stovinčio sintezatoriaus. Pianistas, norėdamas matyti muzikinį tekstą, turėjo žiūrėti į kairį šoną. Publika sėdėjo aštuonių didelių kolonėlių apsuptyje. Jos buvo reikalingos sukurti neapsakomai spalvingą erdvinį garsą. I. t. Schiphorst kompozicijoje sumaniai panaudotas fortepijono dangtis. Virpinant jį išgaunamas tęsiamų kompiuterinių garsų vibrato, kuris intensyvėdavo arba slopdavo priklausomai nuo dangčio judinimo greičio. Pianistas turėjo ne tik groti trimis klaviatūromis ir keturiais pedalais, bet ir, užsidėjęs ant piršto juodą plėvelę (taip ir nepavyko išsiaiškinti, iš ko ji buvo padaryta), braukyti per stygas ir garsiai rėkauti. Atrodytų – neįtikėtina, tačiau visus šiuos dalykus Christophas Grundas atliko meistriškai (galbūt nelabai įtikinamai skambėjo rėkavimas).
Klausydamasi galvojau, kad, norint šitaip meistriškai atlikti tokį sudėtingą kūrinį, reikia neįsivaizduojamai daug kantrybės ir pastangų. Reikia nuosekliai, o ne priešokiais mokytis skambinti tokią muziką. O, tarkime, kur pianistui tokių dalykų galima išmokti Lietuvoje? Visos šiame kūrinyje panaudotos netradicinės technikos įkvėpė, tačiau man pritrūko skambesio grynumo ir aiškesnės formos.
b_200_150_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-08_nr._3413_ultraschal.jpgAntrasis koncerte skambėjęs kūrinys Gérard’o Pessono „Bitume“ styginių kvartetui (2008) tapo ilga, 18 minučių pertrauka tarp EXP ir IRCAM studijų kūrinių. Nors prancūzų styginių kvarteto „Diotima“ nariai stengėsi preciziškai išpildyti kūrinio idėją, „Bitume“ didelio susižavėjimo nesulaukė. Muzika skambėjo labai tyliai (galbūt kalta akustika, kuri elektronika papildytiems kūriniams visiškai netrukdė), protarpiais pagalvodavau, kad kvartetas atlieka klasikinį kūrinį, tačiau taip tyliai, kad nieko nebeįmanoma suprasti. Publika nuobodžiavo, keletas klausytojų neiškentė – išėjo.
Paskutinis koncerte skambėjęs opusas – Philippe’o Manoury’o „Tensio“ styginių kvartetui ir elektronikai (2010). Kūrinį atliko „Diotima“, elektroniką valdė IRCAM studijos darbuotojai Gilbertas Nuono ir Clément Marie. Šis kūrinys turėjo tai, ko trūko pirmajam – muzikos grynumą ir formos aiškumą. Kiekvienas efektas buvo panaudotas kruopščiai apgalvojus jo tikslią vietą ir reikalingumą. Kūrinys truko 35 minutes, tačiau atrodė, kad yra keturis kartus trumpesnis. Autorius koncentravosi į erdvę, kvartetą publika matė priešais save, tačiau garsas sklido aplink, apsupdamas klausytojus. Garsai pamažu kaupėsi, pasitelkus kompiuterį, virto į varpelius, įvairius girgždesius, daugelį kitokių nenusakomų garsų ir galiausiai tapo didele, klausytojus užliejusia, garsų lavina.
Apsilankiusi vos keliuose festivalio koncertuose, pastebėjau, kad, kitaip nei Lietuvoje, Vokietijoje šiuolaikinis menas laikomas svarbiu ir į jį žiūrima rimtai. Kompozitorių idėjos įgyvendinamos kruopščiai, be ironijos. Visuose aplankytuose festivalio koncertuose salės buvo sausakimšos. Į koncertus tėvai atsivedė mažamečius vaikus, tačiau jokio triukšmo negirdėjau. Taip pat negirdėjau netyčia pamirštų išjungti telefonų melodijų...