alis-_senas_sikhas_maudosi_ventyklos_nemitrtingumo_vandenyje.jpg

„...aš plaukiau per marmuro jūrą, aš plaukiau per marmuro jūrą...“ – kažkas many kartojo šiuos žodžius lyg neparašyto eilėraščio eilutę, lyg mantrą. Kartojo ir vos ne visą dieną būnant prie Auksinės sikhų šventyklos Amritsare, Pandžabo –­ penkių upių valstijos ir labai labai seno krašto – mieste. Mieste, kuris net nebuvo įrašytas į mūsų pradinį kelionės po Indiją planą, į kurį mes, negavę bilietų į traukinius, užšokom pakeliui, bandydami priartėti prie Radžastano miestų, ypač Džaipuro... Šiuos žodžius mano sąmonėje kažkas vis pakartodavo jau išvažiavus iš Amritsaro ir net grįžus į Lietuvą.

Ir čia, kur „aš plaukiau per marmuro jūrą“, būtent čia, patyriau patį didžiausią ir ryškiausią, patį giliausią įspūdį Indijoj, savotišką mažą prašvitimą. Patyriau retą pasaulio Vienio atsivėrimą, sutapimą su juo. Sutapimą su visa žmonija, pasijutau esąs maža labai didelės ir be saiko pasidauginusios žmonijos dalele. Tai nuostabus bendrumo jausmas, kokio iki šiol dar nebuvau patyręs. Žiūrėdamas į margaspalvę minią, einančią ratu aplink „nemirtingumo ežeru“ kadaise buvusį tvenkinį, kuris dabar tyvuliuoja didžiulio marmurinio šventyklos pastatų komplekso viduje, basomis kojomis – per raudonus kilimus ir ornamentais inkrustuotą marmurą. Čia pajutau tą viso pasaulio žmonių įvairovę, jų religijų, kultūrų ir papročių įvairovę – laike ir erdvėje, kultūros istorijoje. Sakykim, nuo pirmykščių tautelių totemizmo, šventųjų lietuvių girių iki majų, budistų, krikščionių, sikhų ar net „new age“...

Kartu labai aiškiai išvydau, pajutau tą sumažėjusį, mažą Žemės planetos rutulėlį, kurį ta pati mano žmonija, kurios dulkelė esu ir aš, jau beveik baigia sugraužti it migruojantys lemingai žolę. Skirtumas tik tas, kad garsiųjų keliautojų į mirtį –­ lemingų –­ sugraužta žolė po kiek laiko atželia ir vėl, o mūsų sugraužta ir užteršta planeta gali ir nebeatgyti...

Sikhų šventyklos kompleksas su žydruojančiu švariu tvenkiniu (su Gango „švara“, pavyzdžiui, Varanasyje nepalyginsi) pirmiausia paveikia savo erdve ir architektūra. Iš tiesų – tai tikra marmuro jūra, kuri apsupa maldininką ar svečią iš visų pusių ir nusineša su žmonių, daugiausia puošniai apsirengusių sikhų, srautu. Tvyro kažkokia stebėtinai puiki aura, nuotaika; erdvė, regis, iš tiesų pripildyta kažkokio jau reto šiais laikais pasaulyje sakralumo. Basom kojom jauti tai raudonų kilimų minkštumą, tai taurią, labai įvairiai ornamentuoto marmuro vėsą ir drėgmę. Skamba ritminga negarsi ir neįkyri malda, lydima ritmiškų muzikos garsų; ilgiau pabuvus, jie pasidaro maloniai mieguisti, neša tave su ta garsų, vaizdų, spalvų ir judesių upe per šią marmuro jūrą, neturinčią nieko bendra su tikrąja Marmuro jūra, kuri geografiškai kitame pasaulio krašte jungia Juodąją ir Egėjo jūras, kartu atskirdama Aziją nuo Europos... Bet aš plaukiau tik per šitą sikhų marmuro jūrą, ir ne mažiau grožėjaus jos bangomis negu visų per gyvenimą regėtų tikrųjų jūrų vilnimis.

alis-_brolybs_piets_Auksins_sikh_ventyklos_valgykloje.jpg

Visus čia esančius vienijo basos kojos ir muzika, maldos žodžiai ir nemirtingasis tvenkinys, kuriame retkarčiais maldininkai atlikdavo apsiplovimo ritualą; puiki architektūra ir rimti, orūs, dvasingi daugumos sikhų veidai. Vienijo ir tai, kad, sikhų papročiu, mūsų visų galvos buvo kuo nors pridengtos; man, kaip skarelių mylėtojui, nereikėjo pirkti ar pasiskolinti geltonos sikhų skarelės su jiems būdingu sukryžiuotų kardų ženklu, nors dabar gailiuosi, kad neturiu tokios skarelės kaip suvenyro.

Su sikhais ir žmonija vienijo dar ir bendri pietūs, kai, didelėje valgyklos salėje susėdę su vaikais, jaunuolių poromis ar seniais, su turtingais ir vargšais, su atklydėliais iš kitų kraštų kaip mes ir giliai tikinčiais sikhizmo išpažinėjais, mes, visi lygūs prieš visus dievus ir papročius, valgėme maistą, patiektą didelėse metalinėse lėkštėse. Sikhai tiki, kad bendro valgymo paprotys stiprina brolybės jausmą, o jų religinių pažiūrų formavimosi pradžioje skatino valgyti kartu visų kastų žmones, taip siekdami skirstymo į kastas panaikinimo.

Apie pačią svarbiausią šio švento statinių komplekso dalį – auksu dengtą šventyklą, kadaise tarpukario lietuvių keliautojas Antanas Poška rašė taip: „Amritsaras – sikų sostinė garsėja savo aukso šventykla, kuri pastatyta dirbtiniame Nekaro ežere. Tas ežeras garsėja savo gydomuoju vandeniu, ir šimtai tūkstančių maldininkų vyksta į Amritsarą, arba amžinybės šaltinį, pasigydyti ne tik kūno, bet ir dvasinių žaizdų, žinoma, atnešdami aukas tik auksu.

Šventykla ežero viduryje yra keturkampė, iš apačios balto marmuro, o iš viršaus juodo marmuro sienomis. Į tą šventyklą veda takas. Šventykloje paliekamos aukos tik auksu, kuriuo yra padengtas šventyklos kupolas ir sienos su keturiais, kolonomis paremtais kupolais-bokšteliais.

Visas šventyklos išorinis paviršius yra auksuotas. Net ir tilto į šventyklą stulpai yra padengti auksu, nekalbant jau apie viduje įrengtas pertvaras, ornamentus. Yra apskaičiuota, kad viso gryno aukso šventyklos papuošimui panaudota net kelios tonos, kurį suvežiojo ir dar vis dabar neša maldininkai.“

Vakarop iš tiesų šio šventyklos centrinio pastato auksas pradeda tauriai švytėti ir gražiai atsispindėdamas ribuliuoti tvenkinio vandenyje, bet į šią šventyklą –­ didžiulio pastatų komplekso širdį –­ net nebandėm patekti, pamatę, kokia tanki ir plati eilė per visą paauksuotą tiltą driekiasi iki jos... Keli sutikti užsienio turistai svečių namuose sakė, kad čia labai gražu ir naktį, bet mes, jau nusipirkę bilietus kitai dienai nakties kelionei traukiniu į Džaipurą, pasijutom pavargę, kad dar ateitumėm čia naktį, nors tokio noro būta ir net gaila, kad tas noras liko neįgyvendintas.

Sikhų monoteistinė religija, palyginti su induizmu ar budizmu, yra labai jauna ir šiek tiek keista. Ją tik XV amžiuje sumanė, įkūrė realus žmogus – guru Nanakas (1469–1539), o išplėtojo ir tęsė dar devyni guru. Yra sakoma, kad tie dešimt realių ir istoriškai palyginti neseniai gyvenusių sikhizmo guru buvo lyg viena nuo kitos pridegamos žvakės. Tad sikhų religijos ikonos –­ Nanako ir likusių devynių guru šventi atvaizdai, mūsų akimis žiūrint, savotiškai užima dievo, bent jau jo atvaizdo, vietą. Būti sikhu ir išpažinti sikhizmo religiją – tai neatskiriami dalykai tiek Indijoje, tiek pasaulyje gyvenantiems sikhams.

Dievas, jų manymu, neturi konkrečių fizinių formų, nebuvo ir nėra įsikūnijęs Žemėje, jis yra visada ir visur, visuose reiškiniuose ir daiktuose, o žmogaus gyvenimo tikslas – persikūnijimų kely susilieti su dievu. Žvelgiant lietuvio akimis, sikhų yra gana daug – maždaug tarp 20–30 milijonų. Planetos kontekste ar net daugiausia gyventojų turinčioje pasaulio šalyje Indijoje, jie neatrodo tokie gausūs.

Sikhai ne tik mistikai ir induizmo reformatoriai, bet ir kariai, savotiški Indijos samurajai, nesiskiriantys su kardais ir durklais (kardas yra tiesos gynimo simbolis; kardais sikhai kadaise apgynė savo tikėjimą ir kraštą nuo musulmonų, nors jų religija turi ne tik reformuoto induizmo, bet ir islamo bruožų). Sikhai ir šventykloje vaikšto su kardais, ir net eidamas apsiplauti šventajame tvenkinyje, dažnas sikhas brenda į vandenį su iš spalvoto turbano klosčių kyšančia durklo rankena... Dėl kardo nešiojimo papročio daug sikhų – Indijos samurajų – atsisako kelionių lėktuvu. Arba kitas kuriozas, susijęs su sikhų turbanu – Anglijoje policininkais dirbantys sikhai pageidauja... neperšaunamų turbanų.

...Amritsare iš tiesų plaukiau per marmuro jūrą, ir Auksinės šventyklos kompleksą, jei būtų mano valia, su visa jo atmosfera priskirčiau prie pasaulio stebuklų sąrašo. Sikhų šventyklos auksas sutviska vakarėjančios saulės spinduliuose, o už šventyklos sienų Amritsare daug skurdo, šiukšlių ir netvarkos. Šiame šventame mieste matyti daug ženklų, kurie liudija, kad kadaise čia virė prabangesnis ar net tvarkingesnis gyvenimas. Tokį įspūdį ir mintis apie didingesnę praeitį sukelia ne vieno Indijos miesto dabartis, žvelgiant į įspūdingą architektūrą, šventyklas ar statinių griuvėsius.

Niekada nebuvau šunų priešas, o ir šunys Indijos miestuose iš esmės draugiški, tačiau būtent Amritsaro gatvėje man įkando kalė ir norėjo dar kartą grybštelėti, bet ją balsu hindi kalba nuramino pro šalį važiuojantis rikša.

Aš nusivaliau kraują, tą grybštelėjimą dezinfekavau, o ir kalė, regis, pasitaikė nepasiutusi. Tikriausiai pats buvau kaltas, nes aistringai fotografuodamas kažkokį motyvą, tą kalę galėjau išgąsdinti per arti priėjęs, o gal net ir truputį primyniau...

Tebūnie ir jai gera karma, palinkėjau tada.

Tebelinkiu ir dabar.

alis-_jaunos_sikh_maldininks.jpg