b_150_232_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-08_nr._3413_Ugn__Rainskait.JPGSAPNUOTOJAMS

naktis be sapnų, duona be kmynų

ω
Seniai neberagauju varveklių nuo stogų, bet vis dar jaučiu nepaaiškinamą trauką apšviestiems langų keturkampiams naktyje, tokiems tvarkingiems, retkarčiais aprėmintiems grotelių ir pritemdytiems, kai vien plastantis ir mirgantis liepsnos liežuvėlis išduoda esant tamsos šulinį, kvėpuojantį dangumi vėlyvą vakarą. Kiek dailių ir apirusių rakandų slepia šitos prieblandos kišenės, žinia, jose ir dešimtmečių senumo laikraščiai, iškedenus dulkes ir raidžių bluseles, atrodo šimtąsyk įdomesni nei šviežutėliai atspausti, dvelkiantys dažais. Nykstančios vietos, jas it vokus kažkas neatplėšiamai užklijuoja, užsiuva, užlopo, ir veltui čiuopsi šalto akmens sienas, jos tobulai vientisos.

ω
Užtikau tokią prairusią tamsos siūlę anąkart, eidama pro teismo rūmus. Ore plaukiojo akacijų kvapas; seni  medžiai rantuotais kamienais svirte sviro nuo žiedų varveklių, korių ir auskarų tarsi didžiulis baltas vėpūtinis ar cukraus vatos tumulas; akimirkai mėnulį nutūpė juodas debesis, tamsesnis už pačią naktį, švelnus kaip drugys, ir pasirodė, kad dabar gili žiema, o nuo medžių byra sušalęs medus. Nusiskyniau vieną žiedą, įsidėjau burnon ir nieko nepajutau, tarsi išpūsdama baltą garų kamuoliuką. Žibintai tai pritemdavo, tai vėl įsidegdavo, niūraus plytinio pastato sienoje pamažu išsiryškino smelkiančios auksinės tiesės. Kažkas namo gilumoje pratisai dūzgė, nelyg vėjinis malūnas, smulkinantis sprangią ir briaunuotą vidurnakčio salių tylą.

ω
Veltui trinu atvėsusius pirštus į kailio apykaklę, vos tik susimąstau apie tuos šviesiose dėžutėse snaudžiančius žmones, nejau jie išrado sapną, kuriame iš lėto irstosi, tokia idilė, nė nendrė nesučeža, tik šiugžda išblukusios gėlės, kažin kieno paliktos mano skaitomoje knygoje. Nejaugi viskas iš anksto užrašyta, sapnas pagal scenarijų, visos naktyje išsiskleidžiančios langų puokštės, ledo fontanai ir vilkų kauksmas, kiekvienas plaukų sruogos kritimas ant kaktos ir ąžuolo gilės laidotuvės žemai žemai slėnyje prie vandens gyslų;  kai rašau šitai, tai darau ne aš, tai jau parašyta už mane, tūkstančius kartų parašyta ir tiek pat sykių užmiršta.

 

IŠ RUGPJŪČIO LAIŠKO

„Rašei, kad santykis su tikrove tave baugina; tarsi be perstojo gertum iš neužankančio šaltinio ir lauktum, kol subliūkši. Norėtum savo galvą priglausti kokiame nors uždarame sode, kur negirdėtum nuolatos čekšint žirklių, tarsi per Didžiąją Šienapjūtę, ir ašmenų garso prilietus akmenį, daugybę apvalių rieduliukų kartoninėse dėžėse, kur jie dabar suslapstyti, nežinia...“
Dėl visa ko kalta slogi nuotaika, užplūdusi šiame atskirame pasaulėlyje, drėgni ir tamsūs pasivaikščiojimų takai, uždari žmonės, nepraeinanti lietaus nuojauta. Kažin kas pastatė ant palangės šiurkščią garšvų puokštę, po grindimis krebžtelėjo, o gal tai zylė sparnu perbraukė lango rėmą. Praeivis kirto kiemą, nešinas džiovintų grybų vėriniu. Akimirkai stabtelėjo ties langu ir vos regimai virptelėjęs šnervėmis įvertino stiprų puokštės aromatą. Turbūt pasirodžiau jam kiek juokinga savo nustebimo kupinomis akimis; truktelėjau pečiais, o jis pratarė – giedros dienos netruks – lyg pasiteisindamas.
Mane išties baugina santykis su tikrove. Ji – tarsi viešnia, nuo kurios norisi nusišalinti ir klausytis jos kalbos tik iš už durų. Dažnai pagaunu save virpančią iš įtampos, nelyg kažkas svetimas iš lauko veržtųsi šviesos ir dulkių verpetais, spalvų dėmėmis ir perėjimais, skimbčiojimais ir ūžesiais, visa tai taip nepakeliama, netgi sultinio, kurį man čia verda, kvapas. Bandžiau prisiminti save kokių penkerių-šešerių, kai buvimas dar nereiškė pastangų, viskas vyko savaime, natūraliai, kaip kvėpavimas. Įkvepi dalelę realybės, kažką iš jos pasilieki sau, kažką paleidi; galbūt dabar pernelyg baugu iškvėpti.
Ko gero, vyriškis iš kiemo buvo teisus – laikas išeiti į pievas, žvilgtelėti į vabzdžius ant purių garšvų skėčių, pasiimti daugiau dangaus, kol neužgeso rugpjūtis ir mes vėl nepanirome į ilgą žiemos sapnų letargą. Jaučiu, kaip geležies vartus rytais aplimpa rasos, o aš smengu gilyn į duslią šienapjūtės kaugę.

 

TIE, KURIE MIEGA

ω
Tų, kurie miega ant kalno, aš nepažinojau, bet minu tą pačią žemę, sluoksniais suslėgtus rudenis, įkvepiu pašalusį žiemos dangų, kurį tyrė jų akys, kartais atrodo, kad susimąstymas ateina iš apleistų sodybų miško properšose. Viena troba buvo visai nedidelė, vėjų užpustoma, aplink vien pelkės ir balos, kuriose vešėjo strazdanotos gegužraibės ir kvaišinantys gailiai. Manęs ten nebuvo. 

ω
Esu vardu Teklė, nešioju tamsų apgamą ant krūtinės. Sako, tokį turėjusi dykumų karalienė Kleopė ir dar pora lengvabūdžių, pasirašinėjusių vyriškais vardais. Gimiau iš paprastos moters per patį karštymetį, kai liepsnojo giria ir įkaitusios skalos lijo žiežirbų lietumi. Jau tada turėjau likimą, o mano motina – karvę ir rožančių. 

ω
Laikai buvo neramūs. Dažnai rytais motina užgindavo man kalbėti ir pati nepratardavo nė žodžio, rymodavo kamaroje viena su savo Dievu, o aš išeidavau į šviesų skynimą. Perėjūnų nesibijodavau, nors dar nemokėjau ieškoti paguodos išminčių raštuose ir klioviausi tik blankiu nujautimu to, kas vyko vėjų gairinamose lygumose. 

ω
Per pavasario atlydį palaidojau motinos Dievą, tai supratau tik gerokai vėliau. Dievas buvo tikras, jį galėjai liesti, karoliuką po karoliuko, toks gražus buvo tas rožančius. Nemačiom paėmiau jį iš skrynios, norėjau pajusti delne gintarus, nusvidintus motinos pirštų, bet grandinėlė sutrūko ir akivare išsirpo tarsi kokios gelsvos uogos. 

ω
Man pagailo pamesto motinos Dievo. Grįžau namo, o ji sėdėjo po langu, atšiauri skaptuoto medžio figūra. Pabučiavau motiną; jos skruostas buvo vėsus ir sausas. Žinojau, kad dabar ji nebeturės su kuo pasikalbėti. Tamsa telkėsi langų kampučiuose. 

Aš nepalaidojau savo motinos.

 

AUGIMAS

Nereikia širsti ant Iti. 

Ji – kaip vaikas, balta kreida nubraižęs ant grindinio apskritimą ir besispiriantis: „Jo viduje aš visada teisus. “ 

Iš rudens lysvėse pasodino visą tuntą pilkų svogūnėlių tvirtindama: pavasariop sudygs pulkeliai geltonų kanarėlių, tik per žiemą jos snaudžia trapiuose lyg sviestinis popierius lukštuose. 

Tuo tarpu Iti savo puoduose pameta raides, net skiemenis. Kartais šeimynykščiai valgo sriubą ir sako „Aš aš aš“, bet visai ne iš blogos valios. 

Iti nurenka save kartu su dubenimis ir niekas jai už tai nepadėkoja. 

Iti daugiau nebeverda tirštos moliūgų sriubos ir į puodus prisodina kanarėlių. Šeimynykščiai murma, dubenyse užkrosny kaip ant mielių kyla kanarėlės, kvapnios, ryškiai geltonos, viena kita žalsva, o Iti apsibrėžia aplink save baltos kreidos gabalėliu ratą ir rymo sukryžiavusi rankas ant krūtinės. 

Nereikia širsti ant Iti.

Debesylai žydi geltonai

Popietė žaliai išmuštame kambaryje, slenkantis saulės kvadratas ant nusvidintų, sakais kvepiančių grindų. Pusiaumiga guliu ant kanapos ir prisimenu, kaip anksčiau norėdavau sirgti, o dabar nebenoriu, ir kaip patvino šiemet šešėliuoti vandenys, vėsi upė pasislinko arčiau mūsų, it saulės raštas ant grindų, praėjus ketvirčiui valandos. Pakrantės karkluose nugulė marios dumblo, upė lyg senas puodžius, iš vytelių, molio ir akmenų lipdantis savo buveinę, o pašaliai kvepia aitriomis augalų sultimis – gluosnių, meldų, debesylų šiurkščiais lapais ir melsvais žiedais, įpratau juos vadinti purpuriniais, ši spalva atplūsta iš vandenų, įvijų sraigių kiaukutų, visi seniai pamiršo, kaip paleisti kruviną upę, kad nusidažytų drobės ir aksomai. Kambarys, ir tas – sūrumas, plaukiantis ir mirgantis, už portjeros neįstengiu įžiūrėti medžio šakose žiedų blakstienų, vėjas pučia nuo vėsaus vandens. Krantuose debesylai žydi blyškiai melsvai, man jie regisi iš kalendoriaus lapelių piešti juodais štrichais, iš sirupo buteliukų, ir dvelkia vaistine. Galvoju, kaip susitraukė saulės kvadratas ant grindų, dabar jis primena plyšį tarp pravirų durų, tokio pločio – sraigei prašliaužti.

 

BYRĖJIMAS

Kada nors visa tai atrodys tik virtinė blankių, niekuo neišsiskiriančių dienų, bet lig tol mūsų sielos bus prisigėrusios drėgnos ūkanos, o kūnai trapūs ir perregimi lyg mišių duonelės. Vos pagalvoju apie tai, pajuntu tamsią alėją veriantis savyje, šlapią ir pilną šnabždesių, žmogaus žingsnis dar nėra pažadinęs jos grindinio aidų, nes aš pagaliau supratau visa ko esmę. Kaip pasisėja augalai, idant galėtų išskleisti pumpurų gelmėje kirbančius spalvų ir aromatų vijurkus, trumpaamžį vėją, tiršto baltumo snygius, ežero mėlį ar violetinį irisų paslaptingumą, salsvą vakarais, beveik juodą, taip ir žmonės nėra tuščiaviduriai. Juose gyvena tolimi peizažai, aplankyti, nutapyti ar nesami, mylių mylios laukų, girių, akmenynų, dykumų ir visa tai sudaro didžią tuštumą, nors begalybė nėra tuštuma. Jei tik kas žinotų, tas viduje krebždantis alkis nėra nieko nebuvimas, tai – visa ko buvimas, bet žmonės jaučia tuštumą, jiems reikia kurti į save panašius, kad akimirkai užmirštų juos gniaužantį troškimą, užliūliuotų dykumas, miškus ir kalnus viduje pašnekesių melodija, tokia vienoda. Tik kas tuomet užpildys tuos naujai atėjusius, – kaip aguonos byra ir byra be galo.