b_150_177_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-08_nr._3413_nepaprasta.jpgKate DiCamillo. „Ne­paprasta Edvardo Tiu­leino kelionė“. Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas –­­­ Vilnius: „Nieko rimto“, 2012.

Sukęs apsukęs aš vėl prie pasakų. Alibi –­ vasario rūpesčiai, pavasario linksmybių ir šviesos ilgesys, ar dar kas nors sentimentaliai seilėto. Saldaus sentimentalumo netrūksta ir amerikiečių autorės Kate DiCamillo istorijai apie pasipūtusį porcelianinį triušį ir jo priverstinai vagabundiškus nuotykius. Netrūksta jo ir talentingoms Rusijoje gimusio Bagramo Ibatoulline’o iliustracijoms, dailioms ir kruopščioms lyg britiškas arbatos servizas, gražiai papildančiomis dorybingą pasakaitę vaikams. Nors leidyklos informacija skelbia: knyga tinka visiems, t. y. 0–99 m. amžiaus skaitytojams. Na gerai jau gerai.
Istorija tokia: išdidus, arogantiškas triušis Edvardas Tiuleinas, kuriam rūpi tik jis pats, nelaimingo įvykio metu iškrenta per laivo bortą į vandenyną. Jo šeimininkė, mergaitė Abilena, dar šaukia mylimą žaislą, bet brangus porcelianas jau grimzta į tamsų ir šaltą dugną. Vieną sėkmingą dieną vargšelį triušį tinklais ištraukia žvejys Lorensas – nuo tos minutės prasideda Edvardo nuotykiai ir ilga kelionė namo. Porcelianinis žaislas keliauja iš rankų į rankas, patenka pas valkatą Bulių, vėliau pas senutę, kuri Edvardą nukryžiuoja ant baslio ir paverčia varnų baidykle, triušį išvaduoja berniukas Braisas ir padovanoja jį sergančiai sesutei Sarai Rutai, galiausiai Edvardas atsiduria pas žaislų meistrą Liucijų Klarką, kuris patupdo jį lentynoje tarp išsipusčiusių lėlių, o po daugelio metų čia jį ir aptiks buvusi šeimininkė.
Ne savo noru klajodamas porcelianinis triušis po truputį pradeda suprasti, koks pasipūtęs, nedraugiškas, savimyla ir egocentriškas jis buvo. Įsitikina – svarbiausia mylėti, klausyti, ką sako kiti, būti atidžiam aplinkinių bėdoms. Išsiskirdamas su kiekvienu kelyje sutiktu žmogumi, giliai giliai viduje Edvardas junta skausmą. Pasirodo, porcelianinis kūnelis irgi turi širdį.
Šioje istorijoje DiCamillo subtiliai sudėlioja akcentus nepamokslaudama, bet ir nepamesdama pasakos poteksčių ir ištarmės. „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“ skaitykite vakarais prieš miegą. Užtikrinu, ši „kelio pasaka“ nepaliks abejingų. Jautresnis ir ašarą nubrauks.

b_150_242_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-08_nr._3413_satyrikonas.jpgPetronijus. „Satyri­konas“. Iš lotynų kal­bos vertė Jonas Dum­čius. –­ Vilnius: „Versus aureus“, 2012.

Nesenstantis veikalas. Begėdiškai atviras. Komiškas ir kandus. Pastabus ir kritiškas. Dekadentiškas. Petronijus nesigailėdamas pliekia per strėnas to meto (I a.) naujajai romėnų visuomenei, prasimušėliams į aukštuomenę, buvusiems vergams, o dabar turtuoliams, išsigimusiems jų papročiams ir hedonistiniams pomėgiams (apsirijėliškos Trimalchiono puotos scenos). Skaitai ir stebiesi – kaip taiklu ir amžina: viską kuo puikiausiai galima pritaikyti šioms dienoms. O ir „Satyrikono“ forma, išlikę gabaliukai, primena šiandienį postmodernų fragmentišką romaną. Tik kur kas įdomesnį.
Šiuolaikiniai rašytojai, vis dažniau konformistiškai ir politkorektiškai nutylintys visuomenės ydas, užsibarikaduojantys savame Dramblio kaulo bokšte ir kuriantys užuominomis grįstus pasakojimus, neturinčius nieko bendra su dabarties realybe, iš Petronijaus galėtų pasimokyti: kaip reikia megzti aštrią socialinę satyrą, kurti spalvingus charakterius, brėžti nuotykio punktyrą, kaip nebūti tokiems rimtiems ir „nesuprastiems“ genijams.

Prancuzu-poezija.jpg„Prancūzų poezija“. Iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis. –­ Vilnius: „Versus aureus“, 2012.

Neišvaizdi, balta it porcelianas knygelė – tai prancūzų klasikų poezijos vertimai ir kuklus kultūrininkų reveransas prozininkui, poetui, vertėjui ir pedagogui Vaclovui Šiugždiniui atminti. Jam ir skiriama ši eilėraščių rinktinė.
Joje publikuojami Šiugždinio išversti iškiliausių, daugiausia XIX a., prancūzų poetų kūriniai. Rasim tragiško skurdžiaus ir vagies François Villono „Testamento“ baladžių, parnasininko, grožio apologeto Théo­phile’io Gautier posmų, jaunojo dekadento Arthuro Rimbaud eilučių apie Ofeliją, „Girto laivo“ fragmentų, taip pat simbolistų Paulio Verlai­ne’o graudžių sentimentalijų ir sunkiai išverčiamo Pau­lio Valéry žodinių įmantrybių. Dėl to, žinoma, nykščiai tik į viršų. Visa kita, matyt, vertimo specialistų žinioje. Nors, pavyzdžiui, man Sigito Gedos išverstas Villonas pasirodė kur kas lakoniškesnis ir lengvesnis. Šiugždinio vertime man tiesiog per daug žodžių.
Šiaip leidinukas niekuo neišsiskiria. Rodos, ir poetų spausdinami eilėraščiai –­ ne tie svarbiausieji, etatiniai. Tai net nežinau, kas šią rinktinę skaitys. Kam ji bus svarbus atradimas. Kas dūsaus prie Verlaine’o.