b_150_165_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-08_nr._3413_IMG_0237.JPGGali būti labai svarbu žinoti, kad Vilma Fiokla Kiurė, kurios tapyba pristatoma vasario 14 die­ną „Vartų“ galerijos peržiūrų salėje, savanoriauja Kirtimų tabore romų vaikų integracijos projekte „Padėk pritapti“, stebėdama, tirdama, fotografuodama, bend­raudama. Menininkė prijaučia anarchistinėms idėjoms, aktyviai dalyvauja ANTIFA renginiuose, inicijuoja aktualaus gatvės meno akcijas. Leidykla „Kitos knygos“ yra išleidusi jos tekstų knygą.
Autorė, kalbėdama apie savo idėjų paieškas, pabrėžia Rusijos konceptualizmo tradicijai priklausančios grupės „Muchamor“ („Мухомор“) svarbą. 1978 m. šie menininkai paskelbė manifestą, kuris Fioklai tapo atspirties tašku. Per šešis savo gyvavimo metus grupė „Muchamor“ pub­likavo galybę tekstų (tarp jų ir savaip perrašytą „Visuotinę meno istoriją“), vykdė akcijas arba „išdaigas“ (kaip jie patys vadina performansus), rengė „naktinius budėjimus“ (mes juos pavadintume tiesiog išgertuvėmis), kurių metu sukūrė daugybę grafikos darbų, piešinių, projektų, muzikos įrašų. Deja, dauguma to meto meninių veiksmų nebuvo dokumentuoti ir liko tik dalyvių bei žiūrovų atmintyje, pvz., garsieji „Vakarai poručikui Rževskiui atminti“, su kuriais grupė įėjo į Maskvos konceptualizmo istoriją. „Muchamorai“ dalyvavo svarbiausiuose aštuntojo ir devintojo dešimtmečių neoficialaus meninio gyvenimo įvykiuose, konceptualistų seminaruose, tačiau taip pat įdomu, kad jie buvo aktyvūs Maskvos jaunimo subkultūros dalyviai – publikavo tekstus pogrindiniuose roko žurnaluose, dalyvavo bendrose pankų ir roko muzikantų akcijose.
Svarbiausia, kad jie to meto konceptualistams rėžė, jog pakaks intelektinių kančių, sudėtingų meno formų ir profesionalizmo. Jie skelbė, kad menas – tai žaidimas ir džiaugsmas, kad tik kūrybiškai besilinksminantieji yra laisvi nuo valstybinės diktatūros.
„Po kokių penkiolikos metų šio manifesto idėjos pasiekė ir mane, – sako Fiokla, – nors Sovietų Sąjunga jau buvo sugriuvusi, grupė „Muchamor“ iširusi. Man asmeniškai manifestas buvo toks aktualus, kad beklausydama jį skaitančio menotyrininko per „Radio svoboda“ negalėjau patikėt, jog kažkas apie meną galvoja lygiai taip pat kaip ir aš. Nors ko stebėtis, tą manifestą rašė pankuojantys menininkai, o man taip pat labai artima pankų filosofija ir DIY (pasidaryk pats) kultūra.“
Gali būti svarbu, bet nėra. Musmirės, briedžiai, kiškiai, pelėdos, atėję iš Fioklos vaikystės vasarų, iš močiutės vienkiemio šalia miško, su mumis bendrauja jau meno kalba. Paveiksluose vis dar skraido drugeliai, guli ežiukas, nebežinia, ar miega, ar yra negyvas, genys stebi, kaip krinta naikintuvas, tolumoje kyla raketos, pievomis pravažiuoja tankai ar danguje vis pasirodo skraidančios lėkštės. Nakties pasaulio šnaresiai sugrąžina mus į mitologiją, kur paslaptingos pelėdos neša seniai užmirštą informaciją apie mūsų pačių priklausymą gamtos pasauliui. Sakoma, kad pelėdos yra vienišiai, nebendruomeniniai paukščiai, prieš kuriuos neretai susivienija būriai kitų sparnuočių ir stengiasi užkapoti, sunaikinti.
Primityviojo meno estetika šiuose darbuose susipina su kičo klišėmis, o žaliųjų idėjos paslėptos po pasakomis. „Kaip menininkė formavausi gana akademiškoj aplinkoj, todėl buvo sunku išsiveržti iš reikalavimų priespaudos, kuri buvo užvaldžiusi dailę studijuojančių jaunų žmonių protus“, – sako autorė. Nedidelio formato paveikslai, nutapyti itin krupščiai, mus nuveda iki Henri Rousseau, keldami tuos pačius klausimus – primityvioji tapyba vis dar skamba kaip kažkas nerimta, atlaidus šypsnys „neakademinei“ formai atrodo neišvengiamas, nors, prisiminusi iš tos pačios Rusijos atėjusius garsiuosius „Mitki“ ar pamačiusi Kijevo bienalėje su pagarba eksponuojamą gatvės menininko kūrinį, suprantu, kad tai irgi nėra svarbu.
Į Fioklos darbus nejučia pasižiūriu paukščio, ežio, kiškio, gal net musmirės ar pakalnučių akimis, daugiau jausdama, negu suprasdama, kad mūsų, žmonių, pasaulis su technikos pasiekimais iš toli atrodo keistas ir neįtikėtinas, kaip skraidančios lėkštės, tačiau toks pat netvarus, laikinas, paklūstantis gamtos dėsniams. Šiuolaikinė mitologija, feministinės idėjos darniai jungiasi pasislėpdamos po primityviojo meno kauke, palikdamos mus su vaikystės pasakomis apie ežiuką ar pelėdą... Nes suaugusiųjų pasaulyje, kaip pasakoja Fiokla, tarkim, čigonams, ežys yra nacionalinis patiekalas, vargstančiųjų maistas. Prabangiame restorane gurmanams siūloma stirnos ar kiškio mėsa. O miškas daugeliui –­ tik keletas kubų malkų.
Tiesą sakant, gerokai nerimauju, pristatydama šią autorę – visada norisi meno, kuris, be abejo, patiktų žiūrovui. Šiuo atveju žymiai paprasčiau rinktis studentus, kurių darbai jau gerai įvertinti Dailės akademijos dėstytojų. Tačiau menininkas patikrina ir mano, kaip žiūrovo, poziciją bei priėmimo sensorius. Tokia jau to meno paskirtis. Fioklos kūriniai ir atlieka tą sunkų darbą.

Vilmos Fioklos Kiurės  „Skraidantys objektai. Kryžiasnapis“ – 4 viršelyje