Kalvaitis V. SUSTIPRINTO REŽIMO BARAKAS. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011.

Mano šeimoje tremtinių nebuvo. Apie tremtį išgirdau vaikystėje iš savo močiutės, kuri paprašyta „papasakok pasaką“, sekdavo: „kaip mano diedulis su velniu ėmėsi“, „kaip vaidindavosi pakaruokliai“, „kaip vežė kaimynus“, „kaip šaudė žydus“, „kaip aidavom in kolkozą“. Nesunku nuspėti, kad tarybinės mokyklos lankytojams toks šeimos pasakojimas, iškylantis iš mitinių ūkų, atrodė – ir buvo – ne iš šio pasaulio, neįtikimas, praradęs tikroviškumą. Jo herojai, vos prieš kelis dešimtmečius buvę iš kūno ir kraujo, regėjosi ne realesni nei diedulio miške sutiktas velnias. Bet močiutė buvo tikra, balsas tikras. Tik jo niekas nepalaikė: nei tėvai, nei giminės, nei mokytojai ar istorijos vadovėliai. Nei priemiesčio daugiabutis kitame Lietuvos krašte, kur gyvenom. Gyvai atsimenamos istorijos herojai pakibdavo ore it dūšelės be vietos: kaimas, kur visa tai vyko, buvo sunaikintas, žmonės išblaškyti. Liudytojų neatsirado ilgai, bet, laimė, jie pasirodė. Pasirodė pačiu laiku, kad padėtų patikėti savo artimaisiais.
Nežinau, kokiais būdais į savo praeitį patenka jau užaugusi Nepriklausomybės karta. Tikriausiai tiesesniais, paprastesniais. Vis dėlto niekas negali apsieiti be liudytojų, tarpininkų. Ne visi liudytojai nori ir gali tapti tarpininkais. Nemenkas dalykas – ryžtis tarpininkauti tikrovei, kuri šiandienos pasauliui ne artimesnė nei Pilypo Gražiojo epocha, anot vieno liudytojo. Tarpininkauti kalba, kuri nuo tokių „realijų“ atšoka kaip sudžiūvusi žievė. Pasiųsti liudijimą kaip žinutę butelyje, nes tai nėra maloni ir atpalaiduojanti lektūra, kurios urmu griebsis skaitytojai prieš miegą. Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ – knyga, padedanti atsiimti dalį savo ir kitų žmonių patirties iš tylos zonos, iš legendos grąžinti į tikrovę.
Atsiimti – kokiais būdais? Paradoksaliai – išbandytu literatūrinės fikcijos keliu. Kalbėdamas apie romaną vienoje LRT laidoje autorius prisipažino, kad prieš porą dešimtmečių pradėjęs rašyti tremties atsiminimus, bet jam pasidarė neįdomu. Atrado kitą formą, neabejotinai sėkmingą –­ tai trumpų, baigtų pasakojimų (novelių) serija su dvisluoksniu susipinančiu siužetu iš lagerio laiko ir iki jo, iš vaikystės. Literatūrinis pasakojimas leidžia įgyti nuskausminančią distanciją, išlaisvina erdvės realisto ir satyriko žvilgsniui (V. Kalvaitis yra ir epigramų, satyrinių, humoristinių eilėraščių, novelių rinkinių autorius). Vienas romano herojus ką tik į lagerį pakliuvusiam gimnazistui pataria išmokti žiūrėti į save tarsi iš šalies, jei nori išlikti (p. 18). Pagrindinis, autobiografinis veikėjas Vladas, lagerio kalinių dar vadinamas Volodia, Vova, apskritai gali tokį gebėjimą įgyti tik todėl, kad jį palaiko vaikystės metų patirtis ir atmintis. Kad žvelgtum į save iš šalies, turi turėti kur atsitraukti. Kuriamas įspūdis, kad tai ne tik padeda romano herojui išlikti, bet ir vėliau – tapti pasakotoju. Todėl ir dvilypė siužeto pynė – lagerio pasakojimą pertraukiantis, jį lydintis, su juo persidengiantis pokalbis neišsiųstais laiškais su senele – nėra vien formalus sprendimas pasakojimo intrigai kurti (nors tai veikia ir yra svarbu). Į šį sprendimą atsiremia visi prasminiai apibendrinimai, kuriuos romanas iškelia ar leidžia daryti. Pavyzdžiui, ryškiai atskleidžia kontrastą tarp to, ką pavadintume gyvenimo organika, savaimingai susiklostančiais žmonių ryšiais šeimoje, prigimtoje vietoje, ir totalitarinio režimo diegiamos dirbtinės, prievartinės sistemos visuomenei pertvarkyti.
Novelių romano stilistika liudija gerą, sakytume, modernizuoto realizmo literatūros mokyklą ir leidžia įgyvendinti vertybinį autoriaus principą, išsakytą viename interviu: „Kiekvieno tremtis yra individuali.“ Ši nuostata, regis, ir yra literatūros, pajėgios liudyti, impulsas, net jeigu tam liudijimui būtų „įdarbinta“ visiškai kito pobūdžio literatūrinė fikcija, kaip, pavyzdžiui, Hertos Müller „Amo sūpuoklių“ ekspresionistinė stilistika. Tam individualumui atskleisti ne tik minėta autorė, pati tremties nepatyrusi, bet netgi ją išgyvenęs V. Kalvaitis jautė poreikį tiesiogiai aplankyti vietas, susijusias su savo romanų veikėjais (H. Müller –­ tremties vietą, o V. Kalvaitis – savo lagerio draugų kraštus). Liudijanti literatūra, kylanti iš tokio antropologinio intereso, jį ir skatina.
V. Kalvaičio romane pasakojimas kuriamas taip, kad į nežmoniškas sąlygas patekę žmonės, vienodai pasmerkti alkiui, pažeminimui, prievartai, atsiskleidžia visu savo žmogišku unikalumu (pažymėtina – visos moralinės skalės, jei jau vertintume), nepakartojamu charakteriu ir ne vieno romano vertais likimais. Autoriui pavyksta tai parodyti ne tik dėl aštraus, pastabaus žvilgsnio, kalbos jausmo, darančio pasakojimą „kibų“, raiškų, jautrų detalei. Regis, ne mažiau – dėl savitos autorinės žiūros romane, ypač lagerio pasakojimo dalyje. Jau minėjau, kad pasakojimui būdinga satyrinė, humoristinė stilistika – ir šiuo požiūriu V. Kalvaičio romanas recenzentų gretintas su Balio Sruogos „Dievų mišku“. Vis dėlto, mano manymu, yra nedidelis skirtumas, kuris viską ir lemia. B. Sruogai satyra ir groteskas yra tarsi šarvai, skafandras, su kuriuo lyrinė prigimtis gali leistis į žiaurią tikrovės bjaurastį ir joje išsilaikyti nesunaikinta. Tokia yra Maironio satyrų ironija ar S. Parulskio prozos cinizmas; pastarasis kyla iš lyrinės prigimties praradimo – kaip gedėjimo išraiška. V. Kalvaičio romane satyrinė perspektyva yra ne didaktinė, kritinė ar ciniškai naikinanti, o veikiau karnavalinė. Lagerio tikrovė parodoma kaip išvirkščias, apverstų hierarchijų pasaulis, dominuojamas kūniškų „apačių“ realybės, kurioje autoriaus žvilgsnis seka apsinuoginantį gyvenimo geismą (pasireiškiantį visu laikysenų ir pasirinkimų spektru, be abejo, ir troškimu išgyventi kitų sąskaita). Iškelia nereglamentuotus iš naujo mezgamus žmonių ryšius (ir komišką kalinių bendruomenės „demokratiją“, ir totalitarizmą, ir sukrečiantį solidarumą, kartais juokingai netikėtą iki ašarų – kaip antai „švedo norvego“ istorija). Humoristinis ir satyrinis pasakojimo stilius yra persmelktas tikrovės geismo – pamatyti ir parodyti, kaip ji yra, o ne kodėl ji tokia ir kokia turėtų būti. Netgi romano pabaiga (autobiografinė!) –­ kaip iš pasakos „o paskui jie ilgai ir laimingai gyveno“ – dar labiau išryškina ritualinę karnavalo prasmę: vitalinio prado tvermę.
Dėl to karnavalinio principo romanas iš pradžių mane trikdė savotišku nepolitiškumu. Iš tiesų romane nėra atvirai, į teksto paviršių iškeltas klausimas nei „kas kaltas“, nei „ką daryti“. Dėl to skaitant kėlė nerimą įspūdis, kad lagerio tikrovė pasirodo tarsi savaime suprantamas dalykas, lyg savaime įdomių personažų galerija. Perskaičius visą romaną, paaiškėja, kad taip nėra: savaime suprantamas tėra paties herojaus padarytas pasirinkimas. Jei totalitarinėje valstybėje pasirinkai pogrindinę veiklą, pasirinkai ir galimybę būti išduotam, nuteistam, pasmerktam mirti, sunaikintam. Tiesiog pagrindinis herojus šiuo klausimu neturi iliuzijų. Tokią nuostatą autorius liudija visa savo knyga be atskirų svarstymų, įrodinėjimų, herojinio patoso, su kažkokiu stulbinančiu paprastumu, tarsi bylotų apie visiškai kasdienišką dalyką. „Pasirinkusiam nieko nekeista“ – anot Tomo Venclovos eilutės; tik tai, kas romane „nekeista“, dažnai pranoksta ne tik sveiko proto, bet ir vaizduotės ribas.
Kita vertus, novelės forma nėra ta, kuri skatintų refleksyvius išvedžiojimus. Ji leidžia reflektuoti savita vaizdų struktūra, potekste. V. Kalvaičio romane toji potekstė ganėtinai talpi. Pavyzdžiui, lagerio viršininko Kūmo, kalinių siaubo, ar sadisto Juodosios Pirštinės istorijos gali būti perskaitytos ir alegoriškai: niekas, net ir turintys didelę galią, pasisavinę teisę atimti gyvybę, negali įgyti totalios gyvenimo kontrolės, dėl to nėra apsaugoti nuo grėsmės tapti savo pačių sukurtos sistemos aukomis, vulgaraus, kraupiai banalaus ar absurdiško spektaklio herojais.
Panašiai iki simbolinio apibendrinimo pakyla ne vienos novelės vaizdas, siužetinis epizodas, mezgasi jų tarpusavio ryšiai, nors, be abejo, yra ir tiesiog anekdotinės prigimties fragmentų. Paminėsiu porą pirmosios rūšies – tuos, kurie, mano manymu, leidžia svarstyti „lagerio literatūros“ klausimus, dvi kraštutines galimybes dorotis su šiuo XX a. palikimu. Viena – atkaklaus Žemaičio istorija. Kaip tikras žemaitis, šis herojus nepasiduoda lagerio prievartai – atsisako dirbti, todėl „kursuoja“ tarp karcerio, kur yra periodiškai marinamas, ir sustiprinto režimo barako, savotiško kalėjimo kalėjime. Kaip tikras herojus, semiasi stiprybės iš tautos kančios bendrumo, tos kančios didybės. Atsigaivelėjęs nenuilstamai mintyse kuria meno kūrinių eskizus, kuriais, grįžęs į Lietuvą, įprasmins tautos kančias. Tai būsiančios drobės, kaip Jano Matejkos „Žalgirio mūšis“, žinoma, su didinga vyčių, trispalvių, tautos kančių stacijų simbolika. Paskui netikėtai Žemaitis pagrindinį herojų (ir skaitytoją) nustebina dviem literatūrinėmis miniatiūromis. Buvo nejauku skaityti: iki komizmo naivios banalybės (p. 273–274). Tolesniuose epizoduose paaiškėja, kad viena tų miniatiūrų – tai bandymas pasakyti apie savo labai asmenišką, labai skaudžią ankstesnio gyvenimo patirtį, sužeidusią ir pažeminusią labiau, nei gali sužeisti ar pažeminti lageris. Ši istorija prikausto savo simboline iškalba: atskleidžia „meninės vertybės“ ar nevertybės sąlygiškumą, kita vertus, siūlo mintį, kad pajėgumas pasakyti plačiąja prasme, stiliaus pajėgumas imasi ne iš idėjos lygmens, net jei idėja yra kilni, vertinga ir padeda išgyventi.
Kitas epizodas – sustiprinto režimo barako vadeiva paklausia pagrindinio veikėjo, „už ką patupdė“. Tasai sukurpia istoriją apie muštynes mokykloje: bendraklasis paleidęs į jį klumpę, „medinpadį“ („tada tokiais avėjom“), o šis –­ rašalinę, kuria pataikė į Stalino portretą („Rašalas išsiliejo nuo kairiosios akies per nosį ir ūsus. Taip įstrižai“; p. 230). Už tą rašalinę ir gavo penkeris metus lagerio. Vadeiva ir jo šutvė patiki: pasakojimas taikliai užkliudo ištisą, sakytume, „kolonizacinį kompleksą“: išankstinius įsitikinimus apie lietuvių barbarybę, nes nemokėjimas rusų kalbos net ir lagery atsidūrusiam rusui atrodo tolygus civilizaciniam atsilikimui, ir tos fiktyvios gimnazistų klumpės visiškai dera prie tokio įsitikinimo, jį maloniai patvirtina. Beje, šis kolonizacinės viršenybės pojūtis nėra gana šviežios sovietinės tikrovės padarinys, o Rusijos imperijos palikimas. Be to, totalitarizmo absurdas (romane yra epizodas, kaip vienas kalinys buvo persekiojamas ir teisiamas dėl to, kad nuolat šypsojosi), jo kurstoma baimė sukuria totalitarinės sistemos visagalybės iliuziją, protą pavergiančią abstrakciją, kuri nebeleidžia matyti tikrovės, ir akivaizdžiai su ja prasilenkiantys pasakojimai sėkmingai klausytojus įtikina. Tik vėliau vienas „bendrabarakis“ lietuvis, kuris neužkibo nei ant stereotipo, nei jį maskuojančio „falšyvo“ detalumo kabliuko (ir įsimink tu man rašalo drykimo kryptį ant diktatoriaus veido), pasakotoją demaskuoja: tasai, į kurį paleista rašalinė, turėjęs būti milžiniško ūgio ar stovėti ant suolo, kad rašalinė pataikytų į aukštai kabantį portretą. Tereikia trupučio neišmanymo, išankstinių įsitikinimų, kolonizacinių (nepaprastai gajų) stereotipų, ir patikėti galima bet kuo. Ar ne tokioje situacijoje esame atsidūrę, tolstant sovietmečio realijoms? Puiki terpė tarpti madingoms, tokį „lūkesčių horizontą“ visiškai patenkinančioms fikcijoms.
„Sustiprinto režimo barakas“ išvengia abiejų kraštutinumų. Tiksliau sakant, jie per daug ir negresia liudytojui, kuris apimtas aistros pasakyti, kaip buvo; kurio akių (ir ne tik) godumo gyvenimo įvairovei nesunaikino netgi tokia tragiška patirtis. Kaip tikras istorijų pasakotojas, V. Kalvaitis savo romanu ne tik geba paliudyti, bet užkrečia pasakojimo energija ir gyvybingumu. Pasitelkiant Maironio eilėraščio „Vakaras. Ant ežero Keturių kantonų“ metaforą, iš šio pasakojimo padvelkia „skani sveikata“; jei kartais nelabai skani, tai vis tiek sveikata. Tuo nuostabiau, juk pasakojimas – ne apie Alpių grožį.