b_150_146_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-15_nr._3414_Dmitrijus.jpgJau visai greitai, vasario 24 dieną, bus vėl tradiciškai teikiami JAV kino akademijos apdovanojimai. Įspūdingas šios ceremonijos amžius ir atitinkamas jos pagarsėjimas lemia tai, kad daugeliui besidominčių kino pasauliu žmonių šis renginys tarsi uždaro žiemos švenčių maratoną ir žiemą apskritai: prisisotinę ne tik kalėdinių vaišių, bet ir gero kino, jie gali vėl pasinerti į didžiąsias pagirias, laukdami leidžiančių atsipalaiduoti vasarinių blokbasterių ar rečiau – naujo Europos kino festivalių sezono.
Šiaip įprotis bandyti sumuoti praėjusių metų rezultatus yra sveikintinas dalykas. Viena vertus, tai dar viena proga pasidžiaugti savo pasiekimais, kita vertus, dar ir savotiška psichoanalitinė praktika, kurios metu galima bandyti kuo objektyviau save įvertinti. JAV kino akademijos apdovanojimų ceremonija šiuo aspektu yra vienas demokratiškiausių renginių, nes duodą peno ir geltonajai žiniasklaidai, ir paprastiems televizijos žiūrovams, ir kino mėgėjams bei profesionalams, kadangi dėl savo formato leidžia ne tik stebėti amerikietiškos kino industrijos savotišką autorefleksiją, bet ir bandyti įvertinti jos adekvatumą. Žodžiu, žiūrėk ir džiaukis. Tačiau pastaruoju metu tam tikruose ratuose tapo vos ne geru tonu „Oskarus“ visaip peikti: atsiranda vis daugiau žmonių, manančių, jog ceremonijos lygis neatitinka pirminės paraiškos, kadangi krenta ne tik nominuojamų kūrinių (o gal ir industrijos produkcijos apskritai) kokybė, bet ir vertinimo kriterijų objektyvumas. Todėl šiųmetės „Oskarų“ ceremonijos belaukiant, matyt, vertėtų bandyti aptarti tokios tendencijos pagrįstumą.
Deja, šių metų nominantų (bent jau tų iš jų, kurie pasirodo pagrindinėse nominacijose) aptarinėjimą norisi kaip nors gražiai apeiti. Ir ne dėl to, kad tarp jų nėra gerų filmų, o dėl to, kad per kelerius metus aiškiai pasimatė, kad amerikietiška kino industrija šiuo metu yra taip patogiai įsitaisiusi savo komforto zonoje, kad iš esmės virškina pati save. Tas pats didžiojo ir siaubingojo Quentino Tarantino makaroninis su postmoderniu padažu vesternas „Ištrūkęs Džango“, kurio pasirodymas Lietuvoje yra lydimas tiesiog neįtikėtinos euforijos, nors ir, reikia pripažinti, puikiai parašytas bei nufilmuotas, palieka burnoje keistoką plastmasės prieskonį, o režisieriaus pasirodymas kino ekrane primena jo paties prieš daugiau nei 10 metų „Nuo sutemų iki aušros“ užsidėtą vampyro kaukę. „Zed’s dead, baby, Zed’s dead“, – galėtų pasakyti vienas jo ankstyvųjų filmų personažų, ir būtų teisus.
Plastmasiškumas, beje, yra neatsitiktinė asociacija. Ir anksčiau pagrindiniam Holivudo apdovanojimui (ar bent jau jam nominuojamų kūrinių tematikai ir atlikimo būdui) būdingas politkorektiškumas dabar yra iškeltas iki tokio lygio, kad virto tiesiog sterilumu arba steriliu kalbėjimu apie politiką, išskyrus, žinoma, atvejus, kai, neduok Dieve, gali būti įžeistas žymusis amerikietiškas patriotizmas, apie kurį, kaip žinia, arba gerai, arba nieko. To paties Quentino filme nuolat girdimas ir todėl skandalų JAV sukėlęs žodis nigger iš tikrųjų yra šiuolaikinės moralinės isterijos ir kaltės komplekso simptomas, o hiperrealizmu virtęs žiaurumas, nors turėtų gąsdinti savo tikroviškumu, tik sukuria distanciją tarp smurto ir žiūrovo, geriausiu atveju sukeldamas juoką, bet vis dažniau – abejingumą.
Bet tai, turint omenyje bent jau Tarantino filmų formatą, dar gali būti suprasta. Nesuprantama, kodėl ir kurią akimirką žymiausi ir kažkada drąsiausi Holivudo režisieriai pradėjo galvoti, kad filmo rimtumas turi būti legitimuojamas diabetikams tiesiog mirtinu patosiškumu, net jei ir kalbama apie tokius iškilius dalykus kaip religinė patirtis. Beje, kitas iš to paties noro pasitelkiamas meninis kraštutinumas yra priešingas – komiškumas: kai „Linkolno“ (šiaip jau pretenduojančio būti rimta istorine drama) naratyvas yra periodiškai pertraukiamas kažkokių keistų komiškų elementų, nenorom pasigaili, kad Spielbergas nepasekė Bekmambetovo pėdomis ir neprivertė jei ne didžiausio, tai tikrai aukščiausio pasaulyje prezidento mojuojant kirviu žudyti vampyrų. Ir jeigu pastarojo pasirinkimas akivaizdžiai yra visiškai nepretenzingas ir net autoironiškas, sunku suprasti, ar pirmųjų „atsiprašinėjimai“ yra baimės ar impotencijos simptomai. Tą patį klausimą norisi užduoti ir susiduriant su filmu, nuolat lydimu pagrindinę mintį kartojančio užkadrinio balso, ir nors kokio „Debesų žemėlapio“ atveju toks sprendimas yra paaiškinamas (bet ne pateisinamas) tuo, jog filmo vientisumas yra jo palaikomas, Sandanso festivalio nugalėtojui ir kitiems malickams tai turi būti tiesiog draudžiama: ko negalima jaučiui, negalima ir Jupiteriui.
Nenuostabu tad, kad šiemet į kovą dėl auksinio vyro statulėlės neleido stoti nei Paulo Thomaso Andersono „Mokytojui“ („The Master“), nei iš tikrųjų šablonus laužantiems „Septyniems psichopatams“, nei lėtai ir įdomiai Andrew Dominiko politinei satyrai „Nužudyk juos švelniai“: jie, nors ir neprilygstantys kokiems „Šventiesiems motorams“, yra iš tikrųjų drąsūs ir verčiantys mąstyti, nors kartais ir suklumpa ant savo ambicijų. Šiame kontekste vis dažniau norisi prisiminti strategiją, kurią aš, nebūdamas labai jau didelis sporto gerbėjas, pasirenku, kai varžybose, kurias tenka žiūrėti, nedalyvauja nors šiek tiek man imponuojanti komanda: sirgti prieš kažką. Taip, žvilgsnis labai barbariškas, bet pasiteisinantis. Deja, „Oskarų“ atveju vis dažniau išsirinkti didesnį blogį tampa nebeįmanoma, kadangi tai reikštų tiesiog transliacijos išjungimą.
Tačiau problema iš tikrųjų yra ne tai, kad Holivudas jau nebemoka daryti gero kino: tai netiesa. Maža to – būtų gana sudėtinga surasti geresnį amerikietišką filmą už bent vienoje iš pagrindinių nominacijų paminėtuosius. Tiesiog reikia nepamiršti, kad „Oskarų“ ceremonija yra ne festivalis, kur ne taip dažnai, bet vis dėlto bandoma provokuoti ir perkurti ar bent jau apmąstyti kino kalbą, tradicijas ir rėmus. Šiuo metu tai pirmiausiai yra televizijos šou, transliuojamas prime time metu; šou, kurio kūrėjams rūpi reitingai ir kuris tiesiog privalo būti politkorektiškas. Tai yra vartotojų visuomenės produktas, sukurtas vartotojų visuomenei ir palaikomas jos dėsnių. Būtent tuo paaiškinama ir tai, kad prieš kelerius metus penkias pozicijas turėjusi metų filmo nominacija praplėsta iki dešimties: žinoma, kad daugiau žmonių įsijungs televizorių, jei padidės tikimybė, kad jie ne tik matė nors vieną filmą, bet ir kad jis jiems patiko. Tad iš esmės dabar galima ramiai skirstyti dalyvius į tuos, kurie iš tikrųjų pretenduoja į apdovanojimą, ir tuos, kurie tik palaiko pastariesiems kompaniją. Tęsiant analogiją su sportu, dalis filmų iš tikrųjų yra panašesni į atsarginių žaidėjų suoliuką –­ visiems lyg ir aišku, kad jei kas atsitiktų, vaikinai mokėtų paspardyti kamuolį, bet iš jų nėra tikimasi per daug.
Todėl, tarkime, romantinės komedijos žanro atstovo pasirodymas tarp nominantų neturėtų kelti nuostabos – nuostabu veikiau yra tai, kad ten pat ilsisi ir negailestingas, neflirtuojantis su žiūrovu Haneke’s filmas. Prisimenant 1999 metų „Oskarus“, kurių metu Benignio „Gyvenimas yra gražus“ (taip pat, beje, nominuotas ir kaip geriausias užsienio filmas) sugebėjo pralaimėti „Įsimylėjusiam Šekspyrui“. Lieka tikėtis, kad „Optimisto istorija“ („Silver Linings Playbook“) ims ir laimės apdovanojimą už geriausią filmą. Bet vargu: „Oskarai“ jau seniai nebemoka stebinti, net ir blogąja prasme. Todėl turbūt simptomiška yra tai, kad vienas iš favoritų į pagrindinę JAV kino akademijos premiją yra Beno Afflecko režisuotas „Argo“: labai sąžiningai atkartojantis jau septintame dešimtmetyje sukurtą ir naudotą stilistiką kūrinys, kuriame Amerikos diplomatų gelbėjimo iš Irano operacija yra vykdoma prisidengus kino kūrimu. „Oskarai“, atrodo, lygiai taip pat vis labiau, tik droviai prisidengia kino apdovanojimų simuliakru, bet iš esmės daro gerą televiziją, kur arba šoka ir dainuoja Hugh Jackmanas, arba, reikia tikėtis, juokauja Sethas McFarlane’as.
„Oskarų“ gelbėti, tiesa, niekas nesiruošia, bet jiems to ir nereikia. Auksiniai vyrai jau išgyveno ne vieną ir ne du nuosmukius. Todėl aš siūlau atsipalaiduoti ir pabandyti patirti malonumą: iš esmės, dar yra iš ko. Dar daugiau, galima galutinai perduoti nominantų lemtį į žiūrovo rankas, leidžiant jiems patiems balsuojant išrinkti labiausiai patikusį filmą. Sethai mcfarlane’ai toliau galės juokauti tarp rezultatų skelbimo, o kažkur per vidurį Beyonce ar net visos „Destiny’s Child“ sudainuos „The Star Spangled Banner“.
Ir visiems patiks.