b_150_218_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-15_nr._3414_timinskaite.jpgSninga didžiuliais tumulais.
– Ubago kąsniai, – sako babytė, apkamšydama mane pūkine antklode. Bet man visai nešalta. Visas kūnas dega, nubertas mažyčių vandeningų pūslelių. Babytė tepa jas smaragdo spalvos vaistais, kuriuos prirašė miestelio daktaras, tampu panaši į varlę, bet niežėjimas kiek atslūgsta:
– Išmarginsiu tave prieš Velykas, būsi tikras margutis, net mama nepažins, – sako babytė, pasitaisydama aprasojusius akinius. –­ Tai oras! Gal nors ant rytojaus išsipagadys, o tai net į bažnyčią nenueisi per Velykas, – nei bristi, nei važiuoti, nei plaukti, –­ po kojomis tikra marmalynė.
O vakar buvo taip šilta. Tikras pavasaris. Nuo stogo nukarę varvekliai akinamai spindėjo, nušviesti saulės ir varvino savo buratino nosis, grasindami tuoj tuoj atsiplėšti nuo apsunkusio gryčios stogo šlaito ir sudužti į tūkstantį mažų spindinčių šukelių. Nusilaužiu vieną varveklį ir palaižau. Neskanu. O atrodo kaip skaniausi ledai, kuriuos pardavinėja vaikų kavinėje. Todėl greitai ant pašalio suolo susikuriu kavinę ir iki užsimiršimo kepu iš drėgno smėliopyragus. Vėjas lauke dar žvarbokas, bet čia, užuovėjoje, saulės atokaitoje, visai šilta.
„Saule, saule, kodėl žaidi su manim slėpynių?“ – atsidūstu kelintą sykį tyrinėdama sienoje seniai pažįstamą dėmę, panašią į katiną. Kiekvieną sykį mintyse to katino galvai pripiešiu ūsus, ir katinas iš karto pralinksmėja, netgi vogčiomis, kad nepastebėtų babytė, merkia man akį:
– Greit pasveiksi, nesijaudink, – murkia.
Babytė virtuvėlėje nukabina nuo kablio sunkią svogūnų kasą, lupa rudus svogūnų marškinėlius, kol šie lieka žalsvi ir blizgantys. Jie tokie gimsta, – topteli man, o paskui juos suvysto į tuos rudus vystyklėlius.Babytė lukštus užmerkia į didelį špižinį puodą. Vėliau ten pamerks vašku išmargintus kiaušinius, kuriuos abi su mama margins saulutėmis, žvaigždutėmis ir gyvatukais. Marginsiu ir aš, – bet man dar nelabai pavyksta, – ištirpęs vaškas tuoj sustingsta.
O dabar laukiu stebuklo – atsisėdu lovoje ir žvelgiu pro langą, kur kryžkelėje turi pasirodyti autobusas. Gal mama atvažiuos šiandien? Nors puikiai žinau, kad žadėjo rytoj. Autobusas prariaumoja, taškydamas purviną sniegą, – tai tokia pasakų pabaisa, prarijusi mano mamą ir nenorinti jos grąžinti. Kryžkelėje iš besisukančio sniego sienos išnyra keistas raitelis ir vėl pradingsta. Raitelis, apsigaubęs dideliu apsiaustu su gobtuvu, apneštu sniego, todėl atrodo, lyg jis būtų be galvos, nors puikiai žinau, kad tai kalvio sūnus.
Kažkas pasibeldžia į duris.
– Na, štai – sulaukėme svečių, – sako babytė. – Prašom!
Į gryčią, sunkiai persirisdama per slenkstį, įvirsta Linguokla:
– Garbė Jėzui Kristui!
– Per amžių amžius! – sako babytė.
Linguokla visuomet taip sveikinasi. Sunkiai alsuodama prisėda ant žemo suo­lelio prie durų, šalia pasideda vietomis prakiurusį ir blizgančia viela užtaisytą bulvių krepšį. Jos viena koja nesveika, ji šlubuoja, pasiramsčiuodama lazda.
– Kas tave, Anuprien, per tokį orą? –­ klausia babytė.
– Mums oras visada vienodas, – suburbuliuoja Linguokla.
Linguokla – ubagė, ji neturi namų, sakė babytė. O kažkada, seniai seniai, turėjo dvarą, kurio griuvėsiai stūkso netoliese. Tuose griuvėsiuose vasarą su kaimynų vaikais dažnai žaidžiame slėpynių, o ant apsamanojusių akmenų prisirpsta didžiulės saldžios žemuogės. Mes su Ramune renkam jas ir veriam ant smilgos, lenktyniaujam, kas greičiau privers pilną smilgą.
– Ale kas tavo mergičkai, kad taip išgražinta? – klausia Linguokla.
– Tai va, vėjaraupiai ant pačių Velykų. Tikriausiai pas kaimynų vaikus pasigavo. Nebijok – neužsikrėsi, vaikiška liga, –­ sako babytė.
– Ale, matytum tamsta...
– Taigi atvežė mat žiemą, tai man vienas klapatas, – atsidūsta babytė.
– Ar Zosytės mergikė? – klausia Linguokla.
– Zosytės. Rudenį jau į mokyklą eis.
„Klapatas“ baugščiai susigūžia lovos kampe prisidengdamas anklode ir vogčiomis stebi Linguoklą.
Ši pasitaiso ant akių užsmukusią skarą. Jos galva apmuturiuota keliomis skaromis, bet žili plaukai vis tiek išsipešę iš po jų. Įvairiaspalviais lopais sulopytas sijonas ir vatinukas, sudrėkę nuo tirpstančio sniego, skleidžia tirštą garą. Linguoklos smakras apžėlęs žilais gyvaplaukiais,veidas susiraukšlėjęs, ant nosies – didelė karpa. Ji man panaši į pasakų raganą ir aš visuomet jos prisibijau.
Babytė atpjauna lašinių bryzą, pačios keptos duonos gabalą, paima porą nuluptų svogūnų, suvynioja viską į laikraštį ir duoda Linguoklai, dar paima iš spintelės stalčiuko du rublius ir įspaudžia jai į saują:
– Duočiau, Anuprien, dar kiaušinių, ale kad mano dar nei virti, nei dažyti...
Linguokla susideda maistą į krepšį, kažką sau panosėje suburbuliuoja, persižegnoja sudiržusia, pajuodusia ranka ir išlinguoja iš gryčios, pasiramsčiuodama gumbuota lazda, tokia panašia į jos susiraukšlėjusį veidą, –­ lieka tik jos šlapių kaliošų pėdsakai ant babytės austo dryžuoto takelio, nutiesto per visą kambarį.
– Babyte, babyte, padainuok man lopšinę, nes mane kutena šimtas mažų nykštukų ir aš niekaip negaliu užmigti, – prašau.
Babytė nusišluosto rankas į gėlėtą prijuostę, prisėda ant lovos krašto ir tyliai uždainuoja:
A a a, a a a,
Zuikis vaiką lingava,
Belinguodams užsnūda,
Katins nosį nukanda...
Babytės balsas gražus. Kartais toks sodrus, kad net kvapą gniaužia. Man patinka dainos – net tos, kur dainuoja alų geriantys kaimiečiai. O labiausiai patinka dainos iš plokštelių. Žiemą, kai buvo labai šalta ir kai kaimiečiai ateidavo tvarkyti reikalų pas senelį į namus, senelis, kad per daug netrukdyčiau, pakabino ant lubų skersinio balkio sūpynes, tada aš išsitraukdavau iš spintos pačią gražiausią babytės šilkinę skarelę, apsigaubdavau ja, skraidydavau po kambarį ir visa gerkle traukdavau:
Dunaj, Dunaj, a – nu uznaj,
Gdiež tvoj podarok...
Man tos dainos žodžiai iš plokštelės, kurią uždedu ant senos „Radiolos“ (išmokau uždėti pati), skamba kaip kokie burtažodžiai. Aš tos kalbos nesuprantu, bet moku visas dainas mintinai. Ant plokštelės parašyta „Melodija“. Ir dar parašyta „Rigas skanuplakšnu fabrika“. Irgi burtažodis. Bet jį galima perskaityti. O dainų pavadinimų tai niekaip neperskaitau. Senelis juokiasi:
– Paaugsi – perskaitysi, – sako. – Ir ruskai išmoksi kaipmat.
Senelis moka ruskai. Klausosi žinių per radiją. Dar kartais klausosi „Amerikos balso“. Tada radijas ūžia ir blerbia, vos galima suprasti žodžius.
Nusisuku į sieną ir apsimetu, kad miegu. Dėdė gražiu kaip kino artisto veidu ir ilgais garbanotais plaukais žvelgia į mane nuo sienos, rodydamas savo širdį. Anksčiau aš galvojau, kad kad tai tokia graži teta, bet babytė paaiškino, kad tai dėdė. Dėdė, su didele, gražia, švytinčia širdim. Bet taip būna tik pasakose. Gyvenime taip nebūna. Ir dėdės savo didelių švytinčių širdžių nerodo. Bent aš nemačiau. Būna, kad dėdė paglosto galvą, paklausia koks mano vardas, kiek man metų, o kartais, kai su seneliu aptarinėja reikalus, duoda saują saldainių. Babytė tada pyksta, sako, vaiką kirminai užpuls.
– Babyte, bet senelis sakė, kad kirminai žmones suėda, kai jie numiršta. O aš tai juk dar nenumiriau, – sakau.
– Fu, tai parmazonas, – pyksta babytė, apsivilkusi ilgais naktiniais marškiniais, sėdinti lovoje ir besišukuojanti savo ilgą kasą. Šalia jos guli tokia maža knygutė, joje yra spalvotų paveikslėlių. Babytė sakė, kad tai maldaknygė. Iš jos ji prieš miegą kužda maldas.
– Žmonės, kai numiršta, tai keliauja į dangų arba į pragarą. O maži vaikai, kai numiršta, tai keliauja į dangų ir tampa angelais. Kai buvau maža, turėjau mažą broliuką, katras numirė, amžiną jam atilsį...
Sunkiai įsivaizduoju, kad babytė kažkada galėjo būti maža ir turėti mažą broliuką, nors mačiau seną nuotrauką.
– Babyte, o į ką tie angelai panašūs –­ į balandžius ar į paaugusius viščiukus? –­ klausiu.
Man tai viščiukai visai nepanašūs į angelus – skraidyti nemoka ir kapstosi amžinai po šiukšlyną – kirminų ieško. O kaimynų baltos vištos su nupešiotais užpakaliais tai išvis baisios. Mano babytė tokių nelaiko. Mano babytės vištostai visos margos. O geriausia – tai Rudė. Daugiausiai kiaušinių deda. Kiaušiniai dideli, dideliais tryniais. Ir viščiukus Rudė vedžioja. Tiesa, kartais babytė jai perėti pakiša ančiukus, bet Rudė nepyksta, elgiasi kaip su savais.
Man į angelą panaši tik ta Marija, kurios nuotrauką babytė turi maldaknygėje. Ta Marija, prie kurios bažnyčioj žmonės klūpodami meldžiasi. Ji visai kaip artistė iš indų filmo. Pasipuošusi blizgančiais rūbais ir apsigaubusi šaliu. Rankoje laiko leliją, tokią, kaip iš babytės darželio. Tik visą laiką tyli. O artistės indų filme tai šoka ir dainuoja. Aš, kai užaugsiu, tai nebūsiu tokia kaip Marija, būsiu indų filmų artistė. O Marija amžinai liūdna, apsupta apvarvėjusių žvakių. Kas tokią gali mylėti? Nebent tik tas dėdė kunigas, kur gieda bažnyčioj prie altoriaus ir baido smirdinčiais dūmais bites. Betgi bažnyčioje nėra nei bičių, nei medaus. Bičių ir medaus yra tik pas mano senelį. Bitės medų laiko koryje. O korys padarytas iš vaško, ten yra daug mažų skylučių, kuriose galima rasti bičių duonelės. O bažnyčioje yra tik vaškinių žvakių. Ir kunigas medaus nedalija, duoda tik tokį popierinį sausainį, įdeda tiesiai į burną. Pati mačiau. Ir dar kartais aptaško vandeniu su šluota. Bet užtat prie bažnyčios pardavinėja tokius ilgus, apvyniotus blizgančiu popieriumi, kaip burtų lazdelė, saldainius. Babytė man tokį iš atlaidų visuomet parneša. Skanūs. Ir tirpsta burnoje. Ir ne tokie saldūs kaip senelio medus.
Vasarą kaime gera. Atvažiuoja mama ir šeštadienio vakarą vedasi mane į kaimo klubą žiūrėti indų filmo. Filmą rodo kino mechanikas Darius. Darius dėvi ant šono pakreiptą beretę ir languotus trumparankovius marškinius, iš kurių kyšo raumeningos įdegusios rankos. Rūko papirosus ir pardavinėja bilietus į kiną. Jis man žiauriai patinka.
Šalia klubo telkšo kūdra, pilna varlių. Vakarais ten galima paklausyti varlių koncerto. Kūdra apžėlusi žalsvais dumbliais ir vandens lelijom. Kvepia ajerais ir drėgme. Bet eiti prie pat kūdros krašto negalima, nes ten gyvena Bubis, kuris įtraukia mažas mergaites. Kitas Bubis gyvena šulinyje.
Babytė verda juodųjų serbentų uogienę. Pasiunčia mane į parduotuvę nupirkti cukraus. Nors iki parduotuvės tik keli žingsniai, ilgai ruošiuosi. Apsivelku naują taškuotą kliošinę suknelę, kurią man atvežė mama ir kuri man labai tinka, apsiaunu basutes. Parduotuvėje, eilėje prieš mane, stovi strazdanotas berniūkštis iš didmiesčio, apsirengęs kažkokiais kvailais nertais marškinėliais ir su kepuraite. Visuomet atvažiuoja prie parduotuvės „Ereliuku“, apklijuotu žvaigždėmis, iškirptomis iš lipnios juostos. Ilgai krapštinėjasi apie savo dviratį ir laukia, kol aš įeisiu į parduotuvę.
– Man vieną butelį limonado „Buratinas“, – išrėžia berniūkštis pardavėjai savo didmiesčio tarme ir pažeria ant prekystalio saują kapeikų. Visada perka tą patį limonadą ir raudonskruostė, pasipuošusi iškrakmolyta kokarda pardavėja, sumišusi skaičiuoja kapeikas. Pasiėmęs limonadą berniūkštis išeina iš parduotuvės ir laukia manęs prie durų.
– Man babytės rabarbarų kompotas skanesnis, – pasakau jam, išėjusi iš parduotuvės.
– O tu neturi dviračio.
Teisybė, dviračiu važiuoti aš dar nemoku.
– Užtat senelis leidžia man pajodinėti ant arklio, – atkertu jam.
Berniūkštis parodo man liežuvį ir išdidžiai sėdęs ant dviračio nuvažiuoja. Sutinku jį dar prie maudyklės. Užsinėręs didelį geltoną pripučiamą gelbėjimosi ratą, nedrąsiai įbrenda į vandenį. Na, pripučiamą gelbėjimosi ratą aš irgi turiu, tik mano gražesnis – su gėlytėm. Tėtis nupirko, kai vos nenuskendau. Užtat dabar drąsiai perplaukiu skersaivisą maudyklę ir atgal.
Paskui berniūkštis išvažiuos, grįš į savo didmiestį, o aš lauksiu rudens ir gyvensiu medžiuose, – sodo obely ir gluosnyje prie upės, – kur įsirengiau palapinę, išklojau ją mėtomis ir ajerais, ten aš slėpsiuosi nuo alsaus vasaros karščio ir svajosiu, kad aš –­ Varlė Karalienė...

Vidas Poškus. „Militarinės vaikystės prisiminimai“
Vidas Poškus. „Militarinės vaikystės prisiminimai“