Maxas Aubas (1903–1972, tikrasis vardas Maxas Aubas Mohrenwitzas) visus savo literatūros kūrinius parašė ispanų kalba, nors be Ispanijos pilietybės turėjo dar tris – Vokietijos, Prancūzijos ir Meksikos. Įvairiažanris rašytojas, literatūros istorikas, kritikas. Ankstyvuoju kūrybos periodu jis prisidėjo prie avangardistinių judėjimų, yra sukūręs eksperimentinio teatro pjesių. Neretai laikomas vienu pirmųjų trumposios prozos rašytojų ispanų literatūroje.

Max Aub

STOVĖJOME TIES KRAŠTU

Stovėjome ties šaligatvio kraštu, laukdami savo eilės. Automobiliai lėkė visu greičiu, vienas paskui kitą, susikabinę šviesomis. Man tereikėjo šiek tiek paspausti. Buvome susituokę dvylika metų. Tai nieko nereiškė.

MIRTIS

Virš stogų ir kaminų atsidaro langas. Palėpė siaura, apstatyta su saiku, žaismingai, skoningai. Moteris žaidžia su savo vyru, juokiasi, bando ištrūkti, jį baksnoja. Vyras įremia ją į kampą, siekia jos nekantraudamas. Ji vienu šuoliu užšoka ir sėdasi ant septinto aukšto balkono krašto, rankomis tvirtai įsikimba į horizontalų turėklą, sėdmenys kiek išlenda laukan. Sijonas pasikelia iki kelių, atidengdamas žalią keliaraištį. Staiga jos riešai pasisuka ir ji neišsilaiko, baisiai persikreipia ir ima kristi atbula. Vyras nuskuba balkono link. Moteris krinta tuštumoje, matosi tik juodas sijonas, šviesios kojos, apjuostos žaliais keliaraiščiais virš kelių. Vyras ją mato krintančią, mato ją inertiškai krintančią – mato ją krintančią visam gyvenimui. Jis mato, kaip ji pasiekia grindinį ir ten atrodo lygiai taip pat, kaip atrodė krisdama ore: juodas sijonas, šiaudų spalvos pėdkelnės, žali keliaraiščiai. Vieną akimirką jis mano, kad sapnuoja, kad ji atsikels, kad nieko nenutiko. Jis šauks. Staiga pagalvoja, kad jei tą padarys, kiti pagalvos, kad kaltas jis arba ji: kad tai nusikaltimas arba žmogžudystė. Ji tikrai atsikels. Niekas neina gatve. Staiga pasirodo iš kitos šaligatvio pusės atėjęs vyras, kuris suima moterį už žastų ir ją traukia. Lieka raudona dėmė, tamsi, blizgi, milžiniška. Vyras, mūsiškis, leidžiasi tekinas, krinta laiptais žemyn, vienu šuoliu.

AŠ ESU MOKYTOJAS

Aš esu mokytojas. Jau dešimt metų dirbu pradinės mokyklos mokytoju Tenansinge, Zake. Daug mokinių trynė mano mokyklos suolus. Manau, kad esu geras mokytojas. Taip maniau iki tol, kol pasirodė toks Pančitas Kontreras. Jis nekreipė į mane jokio dėmesio ir ničnieko neišmokdavo – todėl, kad nenorėjo. Jokios bausmės neduodavo vaisių. Nei moralinės, nei kūno. Jis tik įžūliai į mane žiūrėdavo. Maldavau jo, mušiau. Išeities nebuvo. Kiti vaikai pradėjo iš manęs šaipytis. Praradau savo autoritetą, poilsį, apetitą, kol vieną dieną nebeištvėriau ir, kad liktų kaip precendentas, pakoriau jį ant medžio kieme.

Iš ispanų kalbos vertė Kamilia Svirid


Arturas del Hoyo (1917–2004) – literatūros kritikas, rašytojas. Labiausiai išgarsėjęs kaip literatūros istorikas, rašęs apie Miguelį Hernándezą, Maxą Aubą, Federicą Garciją Lorcą, Miguelį de Cervantesą, ir kaip reikšmingas literatūros leidėjas.

Arturo del Hoyo

BRANGENYBĖ

Kartą labai seniai tarp žmonių gyveno toks vyras. Jis buvo savotiško būdo. Šypsodavosi, kai visi keikdavo dangų dėl savų nesėkmių, o gal ir dėl to, kad jų saugyklose nedidėjo aukso kalnai. Tik tuomet, kai kiti šypsodavosi, jis leisdavo slogučio debesiui nusileisti ant savo veido.
Juoktis, kai kiti to negali, ir nuliūsti dėl nenuoširdžių kitų žmonių šypsenų yra nusikaltimas pagal visus pasaulio įstatymus.
Taigi šį vyrą, jau senį žemiau diržo siekusia balta barzda, apkaltino ir nutempė į kalėjimą. O iš kalėjimo į teismą. Tai sužinoję žmonės surengė didelę šventę. Šaudė raketas, sprogdino petardas, grojo rylomis, šoko gatvėse; kampai buvo pilni susispietusių vyrų ir moterų, ir viskas tik dėl to, kad tą senį nuteisė mirties bausme.
Kadangi šis nieko nedarė, kad apsigintų teisme, jį kepšėjo, į jį mėtė kopūstų kotus, supuvusius pomidorus ir kitas atliekas.
Iš miestelėnų gretų atėjo tokia ragana ir, kad jis nutiltų amžiams, viena ranka suėmė baltutėlę barzdą, o kitoje laikytu peiliu ją nurėžė.
Pusei barzdos nukritus ant grindų, teismo salėje kilo nuostabos šurmulys: senio krūtinės viduryje žiojėjo žaizda, gal tiksliau, didelis raudonas brangakmenis, tarytum milžiniškas rubinas iš Pietų ar Pietryčių Azijos arba dangiškoji rožė. Visi puolė ant jo, norėdami pavogti tą tokį keistą ir brangų daiktą. Tam, kad nuplėštų jį nuo krūtinės, turėjo senį nužudyti. Ir akimirksniu jo beveik amžina šypsena dingo. O tas, kuris pagriebė brangenybę, po kelių dienų turėjo ją išmesti mėšlyne žaidusiems šunims. Tokia bjauri ir smirdinti ji jam pasirodė.

Francisco Ayala (1906–2009)

SKAITYTOJŲ LAIŠKAI

Vyriausiasis redaktoriau,

Neseniai paskelbtas savivaldybės sprendimas griebtis miesto balandžių naikinimo (dėl suprantamų sanitarinių priežasčių) sutrikdė tikriausiai ne mane vieną. Man, paprastam valdininkui, dabar gyvenančiam pensininko ritmu, šių paukščių išnykimas reikštų – nesigėdiju to pripažinti – neįkainojamą praradimą. Vienas iš nedaugelio man gyvenime likusių malonumų – draugija šių įstabių paukščių, kuriais aš grožiuosi lesindamas juos trupiniais ar kokia sauja grūdų, kai tik oro sąlygos ir mano silpna sveikata leidžia mėgautis grynu oru ant alėjos suoliukų. Suprantu, kad turint pagrįstų, su visuomenės sveikata susijusių priežasčių, nieko nereiškia kieno nors (kad ir kokios būtų buvusios jo pareigos), tapusio tokiu, kaip ir patys balandžiai – visuomenės parazitu, užgaida.
Ką gi, nerizikuosiu protestuoti prieš šį sprendimą. Tačiau su atitinkama pagarba valdžiai siūlau: ar neturėtumėte pirmiausia stengtis išguiti žiurkių, kurios mūsų požemiuose gyvena šiurpinančiais kiekiais ir kurių buvimas, tikiu, yra ne ką mažiau kenksmingas žmonėms nei mano draugų –­ atbrailų ir stogų gyventojų?

Nuoširdžiai Jūsų
Chenaras Frijas Abendanjas

Iš ispanų kalbos vertė Dovilė Gudzinevičiūtė


José  Marija de Quintas (1925–2005) –­ rašytojas, teatro kritikas. Padarė didelę įtaką Ispanijos režisūriniame gyvenimui, kartu su Alfonsu Sastre’u šeštajame dešimtmetyje išplėtojęs „socialaus teatro“ koncepciją.

José María de Quinto

OŽIUKAS

Jis buvo viešbučio kambaryje, kai suskambo telefonas. Pasigirdo moteriškas balsas.
– Čia Robertas?
– Ne, aš ne Robertas.
– Koks tavo vardas?
– Fransiskas.
– Koks gražus tavo balsas, Fransiskai.
Pamalonintas Fransiskas atsako:
– Laba ačiū, klausau.
– Galiu pakilti į tavo kambarį, Fransiskai? – tada paklausia balsas.
– Bet... – abejoja Fransiskas. – Kaip aš sužinosiu, kad man patinki?
– Nežinau, bet aš esu gerai sudėta, net labai, – sako moteriškas balsas.
Tuomet Fransiskas sudvejoja, akimirką pamąsto, prisimena seną pasaką apie ožiukus ir vilką ir sako:
– Gerai, kilk... Bet prieš man atidarant duris pakišk savo nuotrauką pro durų plyšį... Gerai?
– Okey.

IŠPRIEVARTAVIMAS

Nors nelabai į temą, – tarė, – tai man primena vieną tokį inžinierių – jauną, aukštą, šviesiaplaukį (ne aragonietį, o ukrainietį) mėlynomis akimis, kuris buvo vokiečių kariuomenės išprievartautas viename Vladivostoko viešnamyje per 1941-ųjų traukimąsi.
Šį įvykį paskui skirtingai interpretavo. Buvo bandžiusių vertinti kiekybiškai ir sakiusių, kad įėję į viešnamį, kuriame ir buvo minėtasis inžinierius, kareiviai pastebėjo, jog ten yra per mažai paleistuvių tokiai kariuomenei, todėl turėjo pasinaudoti vaikinu. Kiti vadovavosi daugiau kokybiniu požiūriu ir nurodė pasirinkimo metu pastebėję, kad jaunojo inžinieriaus išvaizda buvo daug geresnė nei vargšių, sudarkytų, sifilitikių prostitučių, neabejotinai išreiškiančių visus karo nepriteklius, skurdą ir kančią. Aišku, neskaitant trečiųjų nuomonės, užsiminusių, kad atsitikimas įvyko dėl klaidos, kurios metu vaikinas buvo palaikytas inžinieriumi persirengusia prostitute. Galiausiai buvo ir tokių, kurie aiškino, kad įvykis buvo tiesioginė daugybės gėjų vokiečių kariuomenėje pasekmė.
Neabejotina yra tai, kad apsilankę Vladivostoke – aš ten niekada nebuvau – gali pamatyti šitą inžinierių, tik kad jau nebejauną, labai palinkusį, nubalusiais plaukais ir labai drėgnomis akimis, stovintį prie viešnamio lango ir žiūrintį į tolį su tikru ilgesiu, vis dar gyvenantį puoselėjama kito karo viltimi.

Iš ispanų kalbos vertė Milda Milbutaitė

José Marija Merinas (g. 1941) – įvairiažanris rašytojas, žinomas kaip literatūros vaikams ir paaugliams kūrėjas. Jį išgarsinęs žanras – pasakos: Cuentos del reino secreto (Paslaptingos karalystės pasakos, 1982), El viajero perdido (Paklydęs keleivis, 1990) ir kitos. Jis yra vienas žinomiausių ir produktyviausių trumposios prozos kūrėjų, išleidęs rinkinius Días imaginarios (Išgalvotos dienos, 2002), Cuentos del libro de la noche (Nakties knygos pasakos, 2005), taip pat rašęs apie mini-pasakojimus ir iš teorinės perpektyvos.

José María Merino

SLAPTASIS AGENTAS

Iš pradžių tai buvo duslus ir nesuprantamas aidas, girdimas atsiliepus į vis pasikartojančius telefono skambučius. Po to – neįskaitomi ir įkyrūs ženklai kompiuterio ekrane, pasirodydavę kaskart jį įjungus. Vieną dieną žinutė tapo suprantama ir tekste be pabaigos galėjau perskaityti: turi grįžti, tavo misija baigta. Dabar žinau, kad jie manęs laukia. Jie ten, tyko, nekantraudami mane pasiimti kartu. Bet aš jau pamiršau, apie kokią misiją jie kalba. Noriu ir toliau gyventi čia, tarp žmonių, su savo mirtingąja šeima.

MAIŠTINGAS KŪNAS

Po operacijos kūnas dažnai man nepaklūsta. Atsisako keltis, sėstis. Atsisako įeiti ir išeiti. Neretai popietėmis verčia mane pasilikti namie lyg būčiau dar vienas baldas. Reikalai dėl testamento (paskutinės ligos dažnai prasideda tuo pat metu, kaip ir pirmieji paveldėjimai) mane privertė išvykti į šią kelionę ir labai nustebau supratęs, kaip noriai mano kūnas sutiko į ją leistis. Vakar naktį, atvykęs į seną namą, persmelktą vaikystės ir paauglystės prisiminimų, paaštrinusių mano negalavimus, pastebėjau pirmąjį maišto ženklą: kažkuriuo rytmečio momentu pasijutau taip nepatogiai, kad net nepajėgiau laisvai kvėpuoti, o pabandęs pajudėti nesulaukiau jokio savo kūno atsako. Kadangi tuo metu buvau užsnūdęs, supratau, jog tam, kad galėčiau pakeisti padėtį, būtinai turiu pabusti, tačiau mano kūnas to nenorėjo, ir tik įdėjęs daug pastangų, pakibęs tarp miego ir budrumo būsenų, pajėgiau nugalėti jo pasipriešinimą. Dar vienas maišto ženklas pasireiškė tą pačią popietę, kai susiruošiau pasivaikščioti po mišką. Kūnas manęs neklausė, tad teko pasirinkti kitą kryptį ir patraukti uolėtos pakrantės link. Dabar sėdžiu drėgnos pievos pakraštyje, virš riaumojančios jūros. Tarp tamsių uolų, trisdešimt metrų po manimi, baltais purslais dūžta bangos. Labai šalta, bandžiau grįžti namo, bet mano kūnas ir vėl maištauja, priartėja prie bedugnės krašto, iškelia rankas. Jusdamas siaubingą bejėgiškumą suprantu, kas tuoj atsitiks.

JUODOJI SKYLĖ

Žmogus vaikštinėja tuščiu paplūdimiu ir randa bangų į krantą išmestą juodo stiklo butelį, ant kurio kamščio atspaustas labai keistas ženklas. Jį atkimšdamas, žmogus galvoja apie vaikystėje skaitytus pasakojimus: įkalintą džiną, išsigelbėjusių nuskendusio laivo jūreivių žinutes. Atidarytas butelis ima pašėlusiai į save traukti visa, kas yra aplinkui: žmogų, paplūdimį, kalnus, kaimus, jūrą, burlaivius, salas, dangų, debesis, planetą, Saulės sistemą, Paukščių Taką, galaktikas. Per keletą akimirksnių visa visata įkalinama butelyje. Judesys toks staigus, kad man iš rankos iškrinta plunksna, visi popieriai susijaukia. Pakeliu plunksną, sudėlioju lapus ir iš naujo pradedu rašyti istoriją apie žmogų, vaikščiojantį po tuščią paplūdimį.

Iš ispanų kalbos vertė Laura Linartaitė

Vidas Poškus. „Pienė. Jaunoji hipių karta“
Vidas Poškus. „Pienė. Jaunoji hipių karta“