Zenekos nuotrauka
Zenekos nuotrauka
2012-ieji prabėgo minint žymiojo lietuvių modernisto Broniaus Kutavičiaus 80-metį. Didelis būrys menininkų, ypatingai pagerbdami šią sukaktį, surengė koncertų maratoną. Į koncertų srautą įsijungė „Kaukoro“ menų klubo komanda ir gruodžio 22-ąją, per pačią mitinę pasaulio pabaigą, Kauno Ksavero Pranciškaus bažnyčios erdvėje pristatė kompoziciją „Saulės vadavimo apeigos“. B. Kutavičius „Paskutinėse pagonių apeigose“ teigė linijinį istorijos laiką – nuo Kristaus gimimo iki šiandien: oratorijoje rečitatyvu archajiškus užkalbėjimus giedantį chorą stelbė vargonai, reprezentuojantys naujus laikus, naujas tradicijas ir vertybes. „Kaukoro“ komandos „Saulės vadavimo apeigose“ žiūrovai išvydo atvirkštinį variantą: gamtinis laiko ratas apsigręžė, paneigdamas tiesę, bažnyčios skliautais griaudėjo vargonų bosų registrai, gaudė dūdmaišis, dundėjo būgnai, o greta altoriaus vyko senovinis baltų hierogamijos ritualas, šmėžavo tikros elnių kaukolės, pageltusios nuo sudžiūvusios mėsos ir nudirtos odos likučių, ant žiūrovų galvų biro grūdai. Nors katalikų bažnyčios dokumentai drauge su Lietuvos įstatymais ir puoselėja tautos moralę bei skaistybę, tokio pagoniško nuopuolio neišvengta. Šis akibrokštas pasikartojo dar ir šių metų sausio 12-ąją, jau mokslo šventovėje – B. Dvariono muzikos mokykloje.
„Saulės vadavimo apeigas“ vienu nuobodžiu sakiniu būtų galima apibūdinti kaip nematerialiojo lietuvių ir pasaulio kultūros paveldo bei šiuolaikinės muzikos bei performanso junginį. Tik bėda ta, kad mūsų nematerialusis kultūros paveldas, etninė kultūra – apeigos, papročiai, dainos, sutartinės, tautosaka, kaip pastebi ir patys jo puoselėtojai bei praktikai1, nustojo aktualumo, nebesulaukia visuomenės susidomėjimo ir, ko gero, niekada nebesulauks. Niekam jis nebereikalingas, nes netenkina šiuolaikinių poreikių ir egzistuoja tik teorijoje. Juk etninė kultūra suvokiama labai siaura prasme – jai priskiriami tik etno­grafiniai, beveik išnykusio kaimo, reiškiniai ir visokie pasilinksminimai bei prietarai (ir tie patys užfiksuoti daugiausiai XIX a. pab.–XX a. pirmoje pusėje), – tam visai pagrįstai neprieštarautų etnologai Vacys Milius ir Gražina Kadžytė2. Etninės kultūros vertybių aklai neįmanoma pritaikyti šiems laikams, nes papročiai buvo sukurti visiškai kitokios visuomenės sąlygomis.
Etninė kultūra šiandien varo nuobodulį visai likusiai visuomenės daliai, nedalyvaujančiai folkloro būreliuose. Kita būreliuose savęs neatradusi dalis – rėkiantys patriotai kareiviškais batais, brutaliai skanduojantys Lietuvos vardą, ginantys neva atakuojamas tradicines tautos vertybes, interneto portaluose demonstruojantys nepagarbą žmogaus teisėms ir bandantys pataikyti į natą Tautinę giesmę ar kai kurias pigiame aluje išmaudytas liaudies dainas, žygiuoja gatvėmis valstybinių švenčių metu. Kitokios visuomenės sąlygomis atsirado ir krikščionių Šventasis Raštas, peikiantis senųjų civilizacijų pagoniškąją sodomiją. Vėliau, aklai juo sekant, sunaikintas pagoniškos antikinės kultūros paveldas: Aleksandrijos biblioteka ir daugybė meno vertybių, praūžė kryžiaus karai, nusinešdami ištisas Europos tautas (pvz., prūsus), inkvizicijos ir raganų laužai pražudė nekaltas Europos moteris (ir šiek tiek vyrų, kaip kad Galilėjų).
Į Lietuvą laužai atsirito XVI–XVIII a., kai Vakarų pasaulyje inkvizicija jau buvo atslūgusi3. Tačiau būrelis moralinių konservatorių ir konservuotojų vargais negalais ir šiandien kovoja su visuomenės vertybių permainomis ir kultūros naujovėmis. Štai Vilniaus Bernardinų bažnyčios klebonas kun. Arūnas Peškaitis laiške „Kaukoro“ kolektyvui teigia: „Deja, Jūsų siūlomo kūrinio Bernardinų bažnyčioje surengti neįmanoma. Prieš tokio pobūdžio koncertus sakraliose erdvėse pasisako Vilniaus vyskupai ir net Bažnyčios dokumentai“, ir nekaltai manevruodamas puikiu darbiniu postu priduria: „Maldos namuose yra leidžiami tik krikščioniškos tematikos religinės muzikos koncertai. Labai prašau mane suprasti, aš tikrai negaliu pakeisti Bažnyčioje esančios tvarkos.“ Čia verta prisiminti ir R. Castelluci’o kūrinio sukeltą konservatyviųjų visuomenės sluoksnių pasipiktinimą neregėtu ir negirdėtu spektakliu. Nors ir ne bažnyčioje, o antiką menančioje mūzų ir Dioniso šventovėje – teatre rodytas, vis vien baisiai nepadorus, uždraustinas, nesvarbu, kad Šventojo Rašto įkvėptas! Meno cenzūra Lietuvoje klesti, ypač įvairiausio plauko moralės sergėtojų gretose.
Kita vertus, paveldo (krikščioniškojo ar pagoniškojo) puoselėtojai, ypač užsikonservavę savame pasaulyje, neretai patys pjauna šaką, ant kurios sėdi. Kompozicijos „Saulės vadavimo apeigos“ ašimi tapo ne tokios jau pagoniškos, bet ir ne visai krikščioniškos Advento kalendorinių apeigų giesmės ir žaidimai, išsaugoję savo sakralinę paskirtį. Tokia tradicijų samplaika mokslinėje literatūroje paprastai vadinama „liaudies krikščionybe“. Krikščionybės, įsigalėjusios ant etninės kultūros pamato, tema yra nagrinėta net pačių teologų disertacijose (pvz., Telšių vyskupo Jono Borutos). O štai rumunų religijotyrininkas Mircea Eliade knygoje „Amžinojo sugrįžimo mitas“ pastebi, jog visoje krikščioniškoje Europoje vis dar galime susidurti su gamtos religija, kuri atsiskleidžia liturginiame kalendoriuje. Kristaus mirties ir prisikėlimo kelias taip pat atitinka gamtos cikliškumą. „Saulės vadavimo apeigose“ galime išgirsti „Kaukoro“ atkurtą XIX a. Liudviko Adomo Jucevičiaus minimą sutartinę „Didysie mūsų Dievaiti mūsų“, kuri buvo giedama per Petrines. Dievaitis tik vienas, bevardis, tačiau jis nupina vainikus, priglaudžia, sujungia ir dovanoja raktus. Tokia formulė nebūdinga krikščioniškiems sakraliniams tekstams. Tai specifinis tų laikų liaudies pamaldumas, turbūt neapeliuojantis tiesiogiai į pagonišką dievybę, tačiau besikreipiantis į vieną, universalų Dievą.
Tai visai primintų specifinę Afrikos krikščionybę ar kai kurių Amerikos indėnų krikščioniškąsias tradicijas: piotizmą ar Amerikos katalikų praktikuojamą „Ghost dance“, kuriame senosios šamanistinės apeigos sumišo su krikščionybe.
Dar įdomiau, kad kalendorinių apeigų giesmėse veikia ir kita figūra – Kalvis, minimas dar karaliaus Mindaugo, pirmojo Lietuvos krikštytojo, dievų panteone, XIII a. Malalos kronikoje (tai yra aptarusi etnologė Nijolė Laurinkienė knygoje „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“). Adventinėse giesmėse Kalvis yra vienas iš trijų brolių kavolių, kalančių mergelei aukso žirkles, kad ši užliptų medžio viršūnėn pažiūrėti tėvo ir anytos dvarų, simbolizuojančių dangų ir žemę, savą ir svetimą pasaulį, gyvybę ir mirtį, jaunystę ir senatvę. Kitoje giesmėje brolis tampa jos jaunikiu (prisiminkime panašų mitologinį incestą tarp indų Mahabharatos Draupadės ir jos penkių brolių ar Dzeuso ir Heros, vaizduojančių broliškus sutuoktinių santykius). Jaunikis paežeriais kerta ledą išlaisvindamas vandenis, tuoj pat kitoje giesmės šakoje pasirodo jo substitutas – devyniaragis elnias, ant ragų nešantis ugnį ir kalvius. Šią jaunuolio, demiurgo ir elnio jungtį primena vienas svarbiausių keltų dievų –­ Cernunas ant Gundestrupo katilo, rasto Danijoje, taip pat vaizduojamas su elnio ragais, vienoje rankoje laikantis žiedą (vestuvinį?), kitoje nudobtą gyvatę ar slibiną.
Ledo kirtimas ir vandenų išlaisvinimas iš jį pažabojusio chaoso – tai ir merginos skaistybės atėmimas, ir pagrindinio indoeuropiečių kosmogoninio mito naratyvas. Pasak šio mito, turtus ir pasaulio vandenis įkalinusi laikė gyvatė, ją nudobęs griausmadievis sutvėrė pasaulį: destrukcija yra kūrimas. Kalvis – žemiškoji, žmogiškoji griaustinio dievo Perkūno hipostazė, vykdanti kosmogoninį aktą. Toks žmogiškasis dievas įvairių kultūrų iniciacijų mituose patiria mirtį ir prisikėlimą, kad pasiektų galutinį tikslą. XIV a. Jeronimas Prahiškis mini, jog Saulė buvo įkalinta bokšte –­­ kitame pasaulyje, ji buvo išvaduota kūju –­ kūrėjo įrankiu. Kelionė į kitą, mirusiųjų pasaulį, atsispindi ir stebuklinėse pasakose apie nuotakos išvadavimą, kuriose didvyris sukapojamas į gabalus ir atgaivinamas. Senovės lietuvių dieviškojo Kalvio žygdarbis išvaduoti nuotaką ir nudobti jos pagrobėją, patiriant mirtį ir atgimimą, atsikartoja ne tik senovės egiptiečių dievo Ozyrio, bet ir Kristaus gyvenime. Kristus taip pat vykdo kosmogoninį aktą, mirtimi ir prisikėlimu nugalėdamas piktumus.
Nors dievais sąmoningai dažnai nebetikime, kaip pasakytų psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas – jie pasitraukė į mūsų kolektyvinės pasąmonės sritį ir kaip archetipai, pirminiai modeliai veikia ten, gelmėse, išnirdami įvairių pasaulio kultūrų mitologijose, sapnuose, fantazijose ir kitur. Tačiau tik turėdami tam tikrą gyvenimo patirtį, perėję iniciacijų laiptelius, dievuose galime pažinti save. „Saulės vadavimo apeigos“ verčia nesąmoningai išgyventi kosmogoninį mitą ir patirti gydantį, harmonizuojantį iniciacinį ritualą. Kalendorinių apeigų giesmių ostinatiškumas užliūliuoja, priverčia medituoti, siurrealistiniai dainų vaizdiniai, žodžiais nuolat kartojami šokančių vyrų ir moterų, šmėžuoja fantazijose ir galvon įsminga tiek, kiek yra nesąmoningai aktualūs pačiam žiūrovui. Tiesa, šios giesmės primena vilkų staugimą, ir būtų stebuklas, jei žiūrovas iškart perpras­tų, apie ką jose giedama. Arba kitaip tariant, būtų visiška kvailystė iškart perprasti, apie ką tos giesmės.
Žiūrovai išvysta nuotakos pagrobimą, jos išvaduoti atkeliavęs jaunuolis padabinamas tikra elnio kaukole. Susikovęs su nuotakos sargu, jis sujungiamas su nuotaka. Nors toks „Saulės vadavimo apeigų“ scenarijus ir tiktų prašmatnioms, prestižinėms vestuvėms bažnyčioje, bet jos šiukštu nekalba apie įsiskausti pradedančias tariamai griaunamas tradicines šeimos vertybes. Juk šiuolaikinės egalitarinės šeimos modelis, pradėjęs formuotis visai neseniai, nieko bendra neturi su Simono Grunau kronikoje ir kituose istoriniuose šaltiniuose minima viduramžių tradicine baltų poligamine santvarka. Joje vyras galėjo turėti tris žmonas, o įžeista žmona vyrą sudeginti ar net pati susideginti, jei vyras mirė labai garbingas ir pati save itin gerbė.
„Saulės vadavimo apeigose“ pasaulio sukūrimo iš naujo temą pabrėžia vargonai. Gausūs vargonų obertonai sukuria gaudžiančios visatos įspūdį, pažadina vaizduotę ir nukelia mus į „pasaulio sutvėrimo“ laikus. Šie laikai baugūs ir svetimi – juk žengiame už mums įprastų ribų. Kultūros paveldo ir šiuolaikinės muzikos jungtis atveria galimybę paliesti visuomenę, kuriai būtina pervertinti savo stereotipus ir iliuzijas. Taip pagoniškos ar liaudiškai krikščioniškos apeigos, surengtos bažnyčioje, iš naujo mus auklėja, kaip ir kiti šventieji tekstai graikus, indus ar judėjus.
Saulės vadavimo apeigose slypi erdvės ir laiko paradoksas: pagoniškos apeigos vyksta bažnyčioje, kas yra neįmanoma XXI amžiaus Lietuvoje, o modernų žiūrovą grūdais apibarsto giedotojai, atliekantys kosmogoninį senovės lietuvių išnykusios religijos ritualą, apsirengę IX–XII a. menančiais rankų darbo drabužiais. Dievų arba jaunuolių jungtuvės tėra trečias, ne tiek reikšmingas šio paradokso atsikartojimas: jungiasi du pradai – dangiška Saulė ir žemiškas devyniaragis elnias. M. Eliade teigia, kad archajiniuose ritualuose atkuriamas laikas iki pasaulio pabaigos, tuomet peržengiamos visos ribos, sugriaunami visi stereotipai, įsivyrauja visiškas chaosas. Iš tiesų esame linkę susikurti priešus ir kovoti su vėjo malūnais, ginti tuščias vertybes, kurios visais laikais keitėsi, o gyvojoje gamtoje niekada neegzistavo. Viską norime apibrėžti, įrėminti, užsidaryti į kiautus, kad apsisaugotume nuo mumyse pačiuose tykančių pavojų, tačiau užsisklendimas galų gale mus pačius pasendina ir pasmardina. Pasaulio kūrimas – Saulės vadavimas – tai naujų vertybių ir naujo pasaulio kūrimas iki kitos pasaulio griūties.

1 „Velykų rytą lelija pražydo“. –­ Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2006, p. 4.
2 Kalnius P. „Etninės kultūros samprata Norberto Vėliaus darbuose“. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, p. 46, 47.
3 „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, II, 2001, p. 425.

Aistės Adomaitytės nuotrauka
Aistės Adomaitytės nuotrauka