Retro: Pasikalbėjimas su dailininku Kaziu Šimoniu apie paryžiškus dalykus. Radio. Iš kur visa Lietuva girdi

Kalba netaisyta

– Tamsta neseniai grįžote iš Paryžiaus. „Mūsų Dienų“ skaitytojams būtų malonu išgirsti apie Tamstos įspūdžius, išsivežtus iš Prancūzijos sostinės.
– Tai kad sunku ką nors nauja ir bepasakyti – atsakė šypsodamas dailininkas. –­ Tamstų skaitytojai, tur būt, jau iš Tysliavos eilių žino, jog Paryžiuj yra Eifelio bokštas ir kai išeini į gatvę, tai aplink prancūzai ir visi prancūziškai kalba...
– Taip, tai tikrai nuostabūs dalykai... Bet mums norėtųsi šį tą apie meną išgirsti. Ar yra Paryžiuje meno?
Čia dailininkas paėmęs nuo stalo kažkokį grafikos dalykų pa­rodos katalogą, pakišo man.
– Tai pirmoji paroda, kuri man visai pripuolamai teko aplankyti, o tokių paro­dų šimtai... Žiūrėk, žiūrėk, Tamsta, ir neraudonuok taip, juk ne mergaitė esi – padrąsino mane p. Šimonis, pamatęs, kad aš užverčiau katalogą, ir man ausys ėmė kaisti. – Tai matai, Tamsta, –­ tęsė toliau: –­ Ką pasakytų mūsų Jakštas, tokių dalykų pažiūrėjęs, jei jis Meno Mokyklos vestibiuly Veneros statulos išsigando.
– Iš tiesų sunku atspėti, ką jis pasakytų, –­ sutikau aš.
– Bendrai ten sunku besuvokti kur baigiasi Paryžius ir kur prasideda menas, kur baigiasi menas ir kur prasideda paprasta pornografija. Juk dailininkų tenai kelios dešimtys tūkstančių... Yra visokių.
– O kaip mūsiškiai?
– Už 250 litų rojaus nepamatysi... Gyvena po tris vienam kambary, patys sau valgį gamina. O kai vyras priverstas moteriškus reikalus atlikti, tai jam daug daugiau laiko tai užima, tad mokintis beveik ir netenka. Bandė vienas kitas lankyti akademiją, kurių ten daugybė, bet pasirodo, visur reikia mokėti, o stipendijų ir prie griežčiausio ekonomijos režimo šiam reikalui neužtenka. Literatams kiek geriau, jie gali rašyti, nei modelio, nei kitų brangių reikmenų savo darbui nereikalaudami. Bet gyvena taip pat biauriausiam prostitučių viešbuty, kad tik pigiau kainuotų.
– Tamsta nori pasakyt – viešbutis kad pigiau kainuotų?
– Taip, taip. Be to, šią žiemą buvo šalta. Pečių nėra. Tad atsikėlęs sprunka kur į artimiausią kavinę ir pasiėmęs už 60 santimų kavos stiklą kiurkso ten lig piet, o po piet vėl tą pat daro. Tos Paryžiaus kavinės, tai tikras išganymas. Gali ten rašyt, skaityt, gimnastikuotis, o jei modelį kas turi, tai ir piešt gali. Žodžiu, viskas galima, tik spiaudyt ant grindų draudžiama...
– Tai biaurus suvaržymas... O kaip Tamstos paroda nusisekė?
– Kiti sako, jog visai gerai. Nupirko keletą paveikslų. Vieną net Liuksemburgo muziejus. O ten, sako, gan nelengva pakliūti. Kiti net veltui siūlą paveikslus, kad tik imtų. Man dar porą šimtų frankų sumokėjo. Bet taip sako kiti. O aš po paro­dos pasilikau p. Klimui skolingas. Toki pramoga Paryžiuj kainuoja.
– O kaip tenykščiai menininkai?
– Teko su keletu susipažinti. Meilūs žmonės. Tarp ko kita susipažinau su vienu lenkų skulptorium, kuris Varšuvoj gyveno drauge su mūsų Čiurlioniu. Jis turi 7 Čiurlionies, dar Lietuvoj nerodytus, paveikslus ir porą sąsiuvinių Č. užrašų. Tai būtų brangus indėlis mūsų Čiurlionies Galerijai. Jis sutiktų juos parduoti. Be to, jis galėtų atsiminimus apie Čiurlionies Varšuvos gyvenimą parašyti, – jei būtų kas išleidžia. Na, bet visa ko nesusakysi. Aš patarčiau jūsų skaitytojams, kurie nori smulkmenų apie Paryžiaus gyvenimą sužinoti, – patiems ten nuvažiuoti, tik, žinoma, savo pinigais, nes valdiška stipendija naudojantis ir frankui nuolat kylant, galima vietoj Paryžiaus per porą mėnesių su Abraomu pasimatyti – užbaigė audienciją p. Šimonis.

Radio. Iš kur visa Lietuva girdi

Mažas kambariukas. Sienos, lubos, grindys – viskas vilnone medžiaga išmušta. Kaba metalinis daiktas, didumo, kaip „Renome“ papirosų dėžutė – ir daugiau nieko.
Eidami į stotį skaityti, visokiais būdais drąsinom save. Manėm, reiks galvas į mašiną kišt, reiks rėkt, manėm gal sujungs mus su kokia dinamo mašina ir su aukštosiomis antenomis. Žodžiu, vaizdavomės kaž ką, panašų į amerikonišką elektros kėdę.
– Tamsta čia stok ir kalbėk, visai natūraliu balsu, kaip su pažįstamu, – rodydamas į kabantį mokrofoną, sako p. Babickas, žinomas mūsų radio stoties konferansje. – Jei atseitų kosėti ar čiaudulys užeitų – duokit ženklą – aš išjungsiu.
„Kalbėk, kaip su pažįstamu...“ Geras pažįstamas... Tai nediskretiškiausias padaras, toji dėžutė – manau sau. Kalbi jai, kaip geram daiktui, pažiūrėt rodos nėra į ką, o tenai „gerbiamieji radio klausytojai ir klausytojos“ prijungę savo aparatėlius prie telegrafo vielų, prie geležinių lovų, prie virdulių, klauso tavęs. Nenoromis žmogus pasijunti prieš publiką ir imi gestikuliuoti ir malonias grimasas daryti. Dramos artistas B. Dauguvietis per „Keturių Vėjų“ radiopoezokoncertą net atsiprašė prieš mikrofoną, kad be frako ir be galstuko išeina eilių deklamuoti. Žodžiu, iš šalies žiūrint keistoka, tur būt, atrodo, kad pilname prote žmogus stovi prieš kaž kokią vaksinę dėžutę, daro grimasas, linguoja galva, mosuoja rankom ir bendrai elgiasi taip, kaip kartais Kalvarijos ligoninėj kai kurie pacientai kad elgiasi.
Net ir p. Babickas, kurio balsą visi Lietuvos (ir ne Lietuvos...) radio klausytojai puikiausiai pažįsta, kuris turi progos kasdieną kalbėti į tiek klausytojų, kiek nei vienas pamokslininkas per savo gyvenimą nėra turėjęs – net ir jis, pasibaigus radio programai, sakydamas „Labanakt“, dar neatprato žemai prieš mikrofoną nusilenkti.
 
Ab. Kr. (Ab. Kr. – vienas iš daugelio Kazio Binkio slapyvardžių)

(Iš „Mūsų dienos“, Kaunas, 1927 m. balandžio 22 d., atsakomasis redaktorius leidėjas Kazys Binkis.)


Parengė Akvilė Žilionytė

b_200_255_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-15_nr._3414_2013-02-15_nr._3414_virselis.jpg

2013-02-15 nr. 3414

„Adata“ (0)
Viršeliai


In memoriam (0)
Užuojautos


Diskusijos (0)
Skaitytojų


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai