Yra tokia Lietuvos radijo klausytojų kategorija, kuri paskambina į studiją ir nesvarbu, apie ką šnekama, pasisako taip – žinoma, atominė energetika (Eurovizija, sanglaudos fondas etc.) yra svarbu, bet mūsų pensijos per mažos! Jaučiu simpatiją šiems žmonėms, nes beveik viskas, ką paskutiniu metu rašau žiniasklaidoj, sukasi apie vieną temą –­ kultūrinę spaudą ir kultūros kritiką.
Taigi: postkapitalistiniai antišovinizmai yra labai svarbu – bet pakalbėkime apie kritiką. Prieš savaitę „Bernardinuose“ Antanas Šimkus rašė apie neseniai mus palikusius rašytojus-literatūros kritikus, prisimindamas Sigitą Gedą ir ypač – Valdemarą Kukulą. Ir man atrodo, kad Kukulo kritiniai darbai dar nėra tinkamai suvokti ir įvertinti, nors jam suteikta pirmoji Vytauto Kubiliaus premija yra žingsnis gera linkme. Prisimenu savo reakciją į juos: nors žinojau jo pažiūras (ir tai, kad manosios dauguma atvejų kitokios), skaitant ant liežuvio niekad nesisukdavo žodžiai „ir vėl tas pats apie tą patį“. Priešingai – beveik visad pradėdavau su juo ginčytis, ieškoti kitų pavyzdžių ir pagrindimų. Žodžiu, Kukulo kritika priversdavo mane (ir, manau, ne tik mane) pasitikrinti savo pozicijas.
Kas tai nulėmė? Juk ne vien gyvas stilius, bet ir aiškus autoriaus supratimas, kas yra literatūra ir literatūros kritika, ir ko iš jų reikalaujama.
Sutinku su Šimkumi, kad tokio masto ir angažuotumo kritikų dabar nematyti. Antra vertus, man regis, Šimkus nepastebi, kad pastaruosius kelerius metus kritikos tvenkinyje buvo justi kad ir nedidelis, bet vis dėl to šioks toks pagyvėjimas. Turiu omeny ir kultūrinių leidinių didesnį aktyvumą menų kritikos ir apskritai polemikos baruose, ir vieno kito nacionalinės žiniasklaidos organo bandymus atgaivinti kultūros priedus – pirmiausia reikia paminėti, be abejo, „15 minučių“. Gal dėl kultūrininkų priminimų ir raginimų truputį daugiau dėmesio į kritiką kreipia ir kultūros finansavimą tvarkančios institucijos.
Bet kas tame tvenkinyje gyvena? Kokios ten žuvys, jų veislės ir būdas? Įsižiūrėję pamatome įdomių ir keistų dalykų –­ kad ir Tomo Marcinkevičiaus Gintaro Grajausko paskutinės knygos recenziją „Šiaurės Atė­nuose“. Kritikas supeikė rašytoją galiausiai pareikšdamas, kad šia knyga autorius tiesiog vykdo savo programą, kurią yra seniai paskelbęs – linksmai mulkinti skaitytoją. Gerai, kad Grajauskas parašė repliką – turbūt absoliuti dauguma recenziją skaičiusių (tarp jų ir aš) būtų galvoję, kad jei kritikas rašo, vadinasi, jis žino. O paaiškėjo, kad tai ne rašytojo, o jo romano personažo žodžiai, kuriuos Marcinkevičius lengva ranka priskyrė Grajauskui. Kaip kritikas gali sutapatinti autorių su „neigiamu“ jo personažu? Atsakymai keli: arba norima diskredituoti rašytoją (kuo nesinorėtų tikėti), arba paprasčiausiai nesuvokiama literatūrinio kūrinio specifika.
Atrodo, kad personažų ir autoriaus, išmonės ir tikrovės suplakimas yra naujausioji literatūros supratimo tendencija. Susitikime su vokiečių rašytoja Herta Müller Vilniaus Mažajame teatre vedėja klausinėjo autorės, kodėl jos veikėjai – pusbadžiu gyvenantys stalininio lagerio kaliniai –­ nesvarsto egzistencinių klausimų, kodėl nebando priešintis prievartos sistemai? (kažkas iš salės dar paklausė, ką veikė personažas, grįžęs iš lagerio Rumunijon...)
O jauna literatė Milda Baronaitė „Literatūroje ir mene“, aptardama mano knygą „Judantys šešėliai“, rašo, kad „taip ir neįstengė pamilti“ pagrindinio veikėjo, paversdama tai esminiu knygos vertinimo kriterijumi. Iki šiol, regis, tik Holivudo filmų gerumas priklausė nuo herojaus patrauklumo, bet pasirodo, kad nebe. „Šalimais sėdi amžinai dvidešimties ir amžinai ilgaplaukis Eugenijus Ališanka, išsiruošęs į Didįjį tranzą“, – vaizduojasi Baronaitė recenzijoje apie Ališankos esė knygą „Tarp dviejų bažnyčių“. Iš A seka B, todėl nenuostabu, kad „man irgi patinka Jūsų kalnai, p. Eugenijau“. Nuo šičia ne už kalnų ir taškas C ar kaip ten... Viena tik bėda –­­ su tokiom nuostatom giliau į literatūrą leistis nepatartina. Pamojuos kirviu koks skustagalvis Raskolnikovas, ir teks sprukti atgal į Los Andželo priemiesčius.
Asmeninius ilgesius ir įgeidžius imant vertinimo pagrindu, logiška, kad recenzijose nuolatos figūruoja ir kritiko „aš“. Ir ne kur nors šone, kaip diskretiška užuomina, bet pačiame centre. Tekstai užgrūsti informacija, kurioje kavinėje autoriai neseniai apsilankė, kokio numerio troleibusais važiuoja į centrą, kokią arbatą geria, iš kur knygą gavo ir panašiai. Kaip suprantu, taip norima kompensuoti individualaus stiliaus stoką, o gal stengiamasi parodyti, kad kritikas nėra „sausas“ knygius; tačiau dauguma atvejų susidaro įspūdis, kad tiesiog painiojami žanrai.
Tiesa, Marcinkevičiaus atvejis ne toks paprastas. Paskaičius kelerius metus spausdinamas jo recenzijas, matyti, kad jis yra nuoseklus alternatyvios, andergraundinės laikysenos šalininkas. „Žemojo gyvenimo“ nevaizduojantys, šnekamosios kalbos nenaudojantys literatūros ir kitų menų kūriniai sulaukia griežtos jo kritikos – kartais, beje, gana pagrįstos. Juk ko gi jaunystėje nežavėjo tranzas, bohema, tokie rašytojai kaip Kunčinas, Kerouacas ar Bukowskis (silpnėjančia tvarka)? Juk, be jokios abejonės, literatūra neturi būti vien mentalinių buduarų puošmena, bet perteikti gyvenimo pasirinkimus ir vertybes, vaizduoti visus visuomenės sluoksnius, visas, ne vien jaukias&komfortiškas situacijas.
Tačiau negalima nepastebėti, kad kritikui svarbiausias yra patsai gyvenimo būdas, kuris kiek per dažnai apdainuojamas nurodant paties rašančiojo patyrimus ir nuotykius. O literatūrinis to gyvenimo perteikimas atsiduria antrame ar dar tolesniame plane. Matyt, Marcinkevičiui atrodo, kad jei jau rašai apie „sermėginę tiesą“, kaip sakė Vasisualijus Lochankinas, savaime išeis gražu ir gerai. Bet ar visada? Mes žavimės to paties Kunčino pasakojimais, jo improvizaciniais gebėjimais, literatūrinėmis ir kitokiomis parafrazėmis, poetiškomis metaforomis ir sąmonės srautu, o atsiverčiam kitą bohemos dainių ir skaitome nuobodžius protokolus: nuėjom ten, su tuo išgėrėm, su anuo pasimušėm, tada atsirado moterų...
Dėl to Marcinkevičiaus kritikoje atsiranda stiprus dogmatinis prieskonis. Nekošerni kūriniai atmetami iš anksto, net nepabandžius atidžiau paskaityti, suvokti, apie ką kalba ir ko siekia autoriai. O juk vienas didžiausių literatūros privalumų yra galimybė praplėsti asmeninį horizontą, susipažinti su dalykais, kurių pats esi nepatyręs ir nemąstęs. Maža to, turbūt pačios įžvalgiausios kritinės pastabos atsiranda skaitant kritiko kanonui nepriklausančius kūrinius.
Antra vertus, sau iškeltus reikalavimus Marcinkevičius išlaiko ne visada. Pagal andergraundinį etosą, visos kultūrinės institucijos, visi istablišmentai ir oficialybės yra prigimtinis blogis. Tada kam vis minėti literatūrines premijas, kurias gavo ar gaus tas ar anas (nenusipelnęs) rašytojas? Tikras andergraundininkas to apskritai neturėtų pastebėti. Priešingai, pagrįsta vieno ar kito autoriaus ar apdovanojimo kritika reikalautų ne tokio kategoriško, konkretesnio požiūrio į literatūrinį procesą (ir apskritai į visuomeninę etiką).
Ar jis rasis, nemaža dalimi priklausys nuo to, ar bus įveikta kita naująją kritiką kamuojanti negalia: „greitojo skaitymo“ sindromas. Juk galimas dalykas, kad liapsusas su Grajausko knyga atsitiko dėl to, kad kritikas paprasčiausiai nepasivargino patikrinti minties ir citatos. Minėtoje „Judančių šešėlių“ recenzijoje Baronaitė cituoja vietą, kur veikėjas gailisi, jog jo motina yra lituanistė ir apibendrina –­ „motinas juk reikia mylėti“. Kadangi rytoj Užgavėnės (ir turint galvoje, kas kalbėta apie autorių ir veikėjus), mes čia trumpam apsikeisim vaidmenimis: kaip autorius, padėkosiu Baronaitei už vertingą pastabą, o kaip personažas pasiūlysiu pasigilinti jei ne į visą knygą, tai bent į 95, 110–112,115 ir ypač 190 puslapius, kur atsiskleidžia kitokie artimų ir prieštaringų „mano“ santykių su motina aspektai.
Dar įspūdingesnė „greitojo skaitymo“ apraiška yra paskutiniu metu paplitęs paprotys recenzuoti knygų viršelius – t. y. pagrindiniu recenzijos objektu paversti antraštes ir paantraštes, reklamines anotacijas ir atsiliepimus. Iš tiesų, kuriam galui atidžiai skaityti patį tekstą, kuriam galui savo žodžiais formuluoti svarbiausius motyvus ir temas, jei yra toks nuostabus dalykėlis, kurį galima pacituoti, paneigti ar patvirtinti, ir baigtas kriukis. Ir kaip šitai neatėjo į galvą ankstesnių laikų kritikams? Šioje situacijoje pageidauti, kad recenzentai mestų kad ir bėglų žvilgsnį į kūrinio stilių ir kompoziciją, ankstesnę autoriaus kūrybą ir bendrą literatūrinį kontekstą būtų baisiai senamadiškos įžūlybės.
Sakot – žinoma, kritika labai svarbu, bet pažiūrėkit, kokios mažos mūsų pensijos (honorarai)? Sakot, kai rašančių tiek nedaug, kai bendras lygis neaukštas, argi galima iš atskiro asmens reikalauti daugiau? – Tačiau jokia aplinka nepanaikina pareigos pagrįsti savo nuomonę. Nemanau, kad recenzijos, kuriose išvešėjęs ego nustelbia elementarias amato tiesas, prisidės prie literatūros atsinaujinimo.

Vasario 11