Ak, žinoma, Eimunto Nekrošiaus etiudai Dantės tema yra geriau nei visos kitos lietuviškos sceninės „lygiagretės“ tame pačiame ar kituose Lietuvos teatruose. Man asmeniškai ilgam užteks visų visutėlių daiktų (ir savęs) atsisakymo preliudo – jų vyniojimo į popierių ilgametražės scenos „Rojaus“ pradžioje: į didelius, baltus, lygius lakštus ryžtingai pakuojama pilna vandens taurė (iš jos skubiai paskutinį kartą sriūbtelima), knygos, pantomimiškai nusivelkami drabužiai, papuošalai, visas praėjęs gyvenimas. Šalin, nieko nereikia, nieko negaila. Aštuonių žmonių choras visko atsisako lengvai, žengia anapus dar jaunas, dar ne itin daiktais aplipęs (kažin kokia aura tvyrotų scenoje, jei į ją išleistum įsivaizduojamą antrąją aktorių sudėtį, patyrusius aktorius „su bagažu“ – skaidrų žengimą į dangų keistų kur kas tirštesnė, nebeangeliška atmosfera).

Tačiau po šitų tarsi įžanginių dvidešimties minučių ar pusvalandžio (jei dar pridėsim prieš tai dviejų merginų avanscenoje sukurtą uvertiūrą „Karvelėli mėlynasai“) spektaklis „Rojus“ man ir baigiasi. Didesnio pakylėjimo nebesulaukiu –­ kiti gal sulauks, nes čia vyksta ir vyks Nekrošiaus teatrinės poezijos deklamacija, o po­e­ziją juk sugeriame skirtingai.

Jeigu būčiau sėdėjusi amfiteatre, nusigriebtos poezijos dozė tikrai būtų didesnė (bet scenografas lygias žiūrovų teises turėtų turėti galvoje). Mariaus Nekrošiaus sferinė ištemptų virvių simfonija ir ypač jos finalas su rojuje išsiskleidžiančia „Dangaus rože“ – Dantės ir Beatričės galvutėmis virvių tarpuose „orkestro duobėje“ – teisingai ir įkvėptai matomas tik iš tolo tarsi kokia grakšti rozetė bažnyčioje, kuri, priėjus arčiau, tampa tiesiog moliu.

Muzikinė „Rojaus“ sfera, į kurią maestro pastaruoju metu panyra be skrupulų, sukelia atskiras – nuo spektaklio visumos –­ kalbas. Plastika, šokis išsilydė Nekrošiaus paletėje ir niekam nekelia atskirties jausmo, o muzikinis pastatymų akompanimentas tokiu ir lieka. Česlovo Sasnausko „Karvelėlis“ ir M. K. Čiurlionio „Miške“ ir pritrenkia, ir nuvilia. Lietuvis patriotas pirmiausia pagalvoja: kažin ar Italijoje, kur įvyko „Rojaus“ pirmosios premjeros, skambėjo visai tas pats? Na, jei taip, tai tegul... Kad archajiška lietuvių kalba gali skambėti po rojaus skliautais įrodinėjo ne tik Nekrošius Italijos Vičencos XVI amžiaus teatre, bet kiek anksčiau Andrius Vištelis-Višteliauskas, poetas ir neramios sielos žmogus (beje, kovojęs ir Italijoje pas Garibaldį). Tikiu, galiu patikėti! Visai kas kita, kaip sau norite, mūsų godotinas M. K. Č. ir jo kosmiška, bet vis dėlto žemiška muzika. Na, ne, Čiurlioniu Dantės nepailiustruosi. O dar staiga scenos gilumoje be paaiškinimų iššokantis ir sunykstantis pinkfloidinis gitaristo murmesys – kažkokia provinciali „nutrūkusi styga“.

Taip, „Rojuje“ vietoj Vergilijaus Dantę lydėjo Beatričė – ir Nekrošius susitelkia ties vyro ir moters santykiais. Žinoma, jis tai moka daryti kaip niekas kitas – apie meilę gerą eilėraštį parašyti įstengia retas senas poetas, bet Nekrošius ir yra tas retas. Ir šiame spektaklyje, kaip ir visuose ankstesniuosiuose, atsiranda nepakartojamos nekrošiškos „eilutės“ – lakoniški meilės gestai (pro pakeltos rankos sparną, pro pat pažastį nuolat prasprūstanti/-is mylimoji/-asis). Vis dėlto „Rojaus“ triumfui, jo egzistavimo prielaidai neužtenka vienos sąlygos, vieno sprendimo.

Ir Dantei, ir Nekrošiui „Pragarą“ sekėsi kurti daug geriau, „tamsiame miške“ atsirasdavo daugiau variantų. Šviesos soduose nuleipsti lyg nirvanoje – nelieka jėgų nė kūrybai. (Ir kam dar kūryba rojuje!)

Tačiau pusantros valandos Rolando Kazlo figūra (šįsyk palyginti bebalsė) –­­ pavargusi, sutelkta, sklidina – vis dėlto ištveria ir netgi sutveria sapniško rojaus iliuziją. Nors sunku, pagalvojus, net neįmanoma bėgti esant galutiniame taške, bėgti vietoje – aktorius bėga per sceną ir užkulisius ilgais ratais (skaičiavau: maždaug kaip mokyklos stadione tryssyk), tolygiais žingsniais ir ritmu, nerodydamas, kad užduso, nes nevalia rodyti. Automatiškai, be kančių, be prakaito, be jausmų – juk esi rojuje. Kaip sename, nebyliame kine, kurio sidabriniai kadrai be sustojimo mirga prieš tavo akis, kurio aktoriai jau seniai numirę ir štai vis tiek bėga, mina...

Bet daugiau nieko.

Atrodo, kas jau kas, o Nekrošius tai tikrai turėjo sau prasklaidyti dar ir dar erdvės tose dabartinėse pragarą apdainuojančiose scenose ir visom spalvom pavaizduoti mums rojų – jis juk tas apšviestasis, kuris dar ir pats moka šviesti.

Na, tai ir pavaizdavo, ir apsiraminkim.

Sakau jums išties, tiek jo ir tėra.

„Rojus“. Mariaus Nekrošiaus nuotrauka
„Rojus“. Mariaus Nekrošiaus nuotrauka