b_300_431_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-22_nr._3415_Jūrate_Visockaite.jpg

Žemaitės, Simonaitytės, Brazdžionio, Cvirkos, Petkevičaitės-Bitės, Keliuočio, Barėno, Jono Marcinkevičiaus, Širvio, Lindės-Dobilo, Paukštelio, Miškinio, Dovydėno, Ivanauskaitės, Poškos... Taip, atspėjote: ...vardo literatūrinės premijos.

Perrašant iš interneto pavardes, kaip Pilypas iš kanapių iššoka logiškas klausimas: o kodėl nėra Donelaičio, Maironio, Škėmos, pagaliau Justino Marcinkevičiaus vardo premijų (tiesa, Amerikos lietuviai buvo įsisteigę Maironio)? Todėl, kad lyg ir nepadoru, trūksta įžūlumo, nėra apylygio kandidato? Todėl, kad premija – tuščias reikalas?

Vienas pažįstamas visai neblogas poetas ir rašytojas prieš kelis metus man nuoširdžiai skundėsi, kad visi jį užmiršo, jis kažkodėl negauna premijų, Poezijos pavasario ir Druskininkų rudens eilutė vis neišretėja. Pagaliau neseniai šiokią tokią gavo, kol kas užteks, gali negraužiamas kirmino toliau kurti.

Kitas pažįstamas visai neblogas poetas ir rašytojas pastaraisiais mėnesiais šluojasi visas iš eilės premijas ir, kaip per knygų mugę pasakė TV laidos vedėjui, – neturi laiko nė interviu, nes yra tampomas į visas puses. Aiman, čia jau bus sunkesnė „klinika“, atleiskite už pasakymą, šitokia premijų kruša gali ir iškrušti. Kaip toliau jam rašyti?!

Trečias pažįstamas (be abejo, mūsų premijuotinos kultūrinės visuomenės dauguma yra vyriškos lyties – kuriančios moterys, kaip teigė „Š. A.“ Donatas Paulauskas, seksistinių komisijų pagal procentus yra be skrupulų apeinamos) visai neblogas poetas ir rašytojas, dar negavęs ir dar nesitikintis premijos, mane, renkančią nuomones tokiam keistam „kompromatiniam“ tekstui, barė, nes „visi mes ir taip nieko neužsidirbam, o tada, kai gauni, tai bent gali pagyventi“. (Oi, telefono skambutis iš knygų mugės: gavo, ir jis gavo, ir dar kokią!)   

Tikra tiesa, kultūros darbuotojų atlyginimai minimalūs, užtat premijos (ir stipendijos) –­ normalios. Geros algos ir honoraro pas mus negausi, o štai premiją – labai gali būti. Jei ne tą, tai po kiek laiko kitą. Tokia davėjų ir gavėjų politika.  

Vis dėlto tikiu ir tikėsiu kadaise išgirsta Tomo Venclovos nuomone, kad premija yra blogis (atsiprašau, negaliu pacituoti tiksliai). Ne vienerius metus atėjus nelemtam laikui svarstyti kandidatus nacionalinei premijai gauti „Š. A.“ redakcijoje apie tą blogį ir gėrį ginčijomės su Sigitu Geda, kuris, kaip komisijos pirmininkas, turėjo laviruoti ir besti pirštu tuo metu net į 9 išrinktųjų pavardes.

Nacionalinės, dėkui blaiviam protui, sumažėjo iki 6 pozicijų, Vyriausybinių lieka 12. Gal tos nacijos (tautos) ir Vyriausybės išrinktųjų ir pašauktųjų sąrašas ateity prasiplės (ir tada dar neapdovanotų talentingų rašytojų pritrūks), gal susitrauks, bet norėtųsi, kad jis būtų iš anksto žinomas ir žiniasklaidoje išsamiai diskutuojamas, be to, artikuliuotai pranešantis, kodėl šitas kūrėjas gauna iš vienos kišenės, o šitas iš kitos – dabar komitetų vertinimo kriterijai išskydę kaip rožiniai ledai vasarą ant šaligatvio. Realistiškiausi turbūt būtų tokie –­ jeigu gavai Vyriausybinę, tai dar gali tikėtis Nacionalinės, o atvirkščiai –­ jau jokių šansų; vieną tau įteiks Vasario 16, o kitą – Kovo 11. Nelygiame Lietuvos didžiųjų premijų peizaže kol kas neprarasta, mano galva, yra viena (ir kasmet vienintelė) –­ Jono Basanavičiaus vardo premija.

Nacionalines ir Vyriausybines čia suplaku į vieną krūvą su smulkiom literatūrinėm premijom, nes visuose apdovanojimuose neišvengiamai atrasi tą trečią brolį Joną, gudruolį literatą, jau iš paskos vedantį artistų, dailininkų, architektų, režisierių armiją... Tapti rašytoju yra nebloga investicija – manau, dar po kelerių metų šita šventvagiška mintis tokia jau nebeatrodys. O jaunieji apie tai seniai nutuokia.

Į premijų ir premijyčių idėjines paantraš­tes, suprantama, geriau nesigilinti. „...ska­tinti rašyti pilietiškumo ir patriotizmo tematika, per knygą skiepyti meilę, ištikimybę savo šaliai“, „už aukštaitiškos dvasios išsaugojimą poezijoje“, „ne vyresniam nei 45 metai rašytojui“. Skatintojai panašiai skatino literatūros ir meno darbuotojus ir tarybiniais metais. Svarbiausia, visi puikiai žinojo, kad šito rašytojo tekstas bus išleistas greitai, o šito gali atsigulti į stalčių dešimčiai metų. Dabar stalčiuose nieko jau seniai nebelikę, nes viskas yra išleista ar viens du išleidžiama. O kas toliau? Na, margoje rinkoje ne pro šalį susireguliuoti, susišvilpauti premijomis. Tam tikrais kultūringais „kelio ženklais“.
Ir provincija pamažu susipranta, tuos ženklus susistato – kiekvienas kaimas netrukus turės savo metinį personažą. Gaila, kol kas madinga nusižiūrėti tik savo rašytoją, dar negali tokiu būdu užsisakyti artisto ar pusartisčio iš kurio nors TV serialo. Nors kaip pažiūrėsi į šį reikalą – gal ir neblogai, kad visas rajonas įnikęs skaito krūvas naujų lietuviškų knygų, o po to analizuoja, kuris čia „aukštaitiškos“, o kuris „suvalkietiškos“ dvasios.

Premijavimo, reitingavimo, afišavimosi virusu apsikrėtė net ir, regis, visai kitose pozicijose, kituose apkasuose lindintys literatūros mokslininkai. Ilgai, tyliai galvoję priėmė saliamonišką sprendimą – išrinkti net 12 nominantų, na, o paskui, atleiskite, kažką vis tiek premijuoti „už kūrybiškiausią knygą“. Tokios tokelės, niekur nesidėsi, kūrybiškas, kūrybiškesnis, kūrybiškiausias, pats pats -škiausias.

Jau vėliau, po tų ar kitų premijų lietaus ar lietučio, reziumuojame, kad reikia kažkaip reklamuoti užmirštus Nacionalinių premijų laureatus, kad knygynuose liaudis perka visai kitus dešimtukus, kad „vargingose“ miestelių bibliotekose lietuviškos knygos nė kiek nenučiupinėtos, kad „iš bado šuva ir ridiką ėda“.

Aš gi šiuos slidžius postringavimus reziumuočiau viena internetine pasiūla, iškritusia ieškant premijos prasmės ir reikšmės. „Sapnuoti premiją – tuščios viltys, niekam apie jas nepasakokite“ (www.lemtis.net/sapnininkas).