Adomo Mickevičiaus (1798–1855) portretas pianistės Marijos Šymanovskos albume. Literatūros muziejus, Varšuva
Adomo Mickevičiaus (1798–1855) portretas  pianistės Marijos Šymanovskos albume. Literatūros muziejus, Varšuva
Dažnai kalbėdami apie lietuvių–lenkų poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) gyvenimą Lietuvoje, prisimename tik jo studijas Vilniuje bei garsiąją Filomatų bylą, kurios metu poetas kalintas Bazilijonų vienuolyne. Likęs jo gyvenimas yra paniręs į užmarštį. Taip nutiko ir su mokytojavimu Kauno apskrities mokykloje (1819–1822 m.), kuris oficialioje literatūroje aptariamas vos keliais sakiniais. O juk Kaune „Pono Tado“ ir „Vėlinių“ autoriaus patirtas laikas nebuvo prėskas: megztos pažintys su šio miesto aristokratija, akademikais ir netgi įsivelta į romaną su „Kauno Kleopatra“, kurio vietiniai neužmiršo dar ilgai ir poetui išvykus.
Besimokydamas Vilniaus universitete, paskutiniais studijų metais (1819 m.), A. Mickevičius pradėjo spręsti ateities perspektyvos dilemą. Buvo aišku, kad, kaip gabus studentas, jis tikrai gaus mokytojo vietą kokioje nors vidurinėje mokykloje ar apskrities centre, ar gūdžiausiame provincijos užkampy. Neatmesta viltis įsidarbinti universitete (to labiausiai troško, nes nenorėjo skirtis su draugais bei pačiu sostinės gyvenimu), tačiau tam reikėjo įgyti magistro laipsnį.
Būta ir kitos priežasties, dėl kurios poe­tas siekė aukštesnio mokslinio laipsnio –­ tai noras studijuoti užsienio universitetuose. Ypač traukė Varšuvos bei Prūsijos miestų, tokių kaip Leipcigo, Drezdeno ar Berlyno, universitetai. Vėliau ištremtas iš tėvynės jis stengėsi klausyti užsienyje dėstomų žymių lektorių paskaitų (pvz., filosofo Georgo Vilhelmo Friedricho Hegelio (1770–1831) Berlyne). Tačiau tam pirmiausia reikėjo išlaikyti egzaminus. Žvelgdami į Mickevičiaus egzaminų įvertinimus matome, kad beveik visi pažymėti prierašu „znakomity“ (liet. k. puikiai). Tokiu būdu poetas užsitarnavo rimto kandidato gauti magistro laipsnį vardą.
Ar Mickevičius žinojo, jog bus siunčiamas į Kauną? Greičiausiai taip, nes išleistuvėse skaitytame eilėraštyje jau randame užuominų apie paskyrimą: „vykstu, deja, rūgti į panemunės Kauną.“ Gandai apie galimą darbo vietą galėjo būti žinomi iš geriausio draugo Pranciškaus Malevskio (1800–1870) laiškų. Pastarasis dažnai pranešdavo Mickevičiui apie savo tėvo, Vilniaus universiteto rektoriaus, ketinimus. Kartais net patardavo, kaip elgtis ar ko tikėtis. Šis žmogus tarsi buvo tarpininkas tarp poeto ir rektoriaus, dalyvavo beveik visuose reikšminguose draugo jaunystės įvykiuose. Žinodamas, kad Vilniuje šiaip ar taip neliks, Mickevičius išvyko į Naugarduką bei Ščiorsus, kur A. L. Chreptavičiaus dvaro bibliotekoje rinko medžiagą magistro disertacijai. Taip pat lankėsi Rūtoje, esančioje už šešių varstų nuo Koreličių miestelio, pas dvarininkus Rostockius. Išvykimo vaizdas paminėtas gana spalvingai Malevskio laiške bendram draugui Juozapui Ježovskiui: „Mickevičius išvažiavęs į Naugarduką su kažkokiu alkoholiku.“
Mickevičiui esant kaime, atėjo Malevskio laiškas, kuriame rašyta, kad rektorius ketina skirti jį Vilniaus gimnazijos graikų ir lotynų kalbų mokytojo pareigoms, vietoj S. Čerskio, ketinusio vykti studijuoti užsienin. Visgi viltims nebuvo lemta išsipildyti, nes po mėnesio vėl užsiminta apie paskyrimą į Kauną. Taip pat pranešta, kad Mokyklų komiteto posėdyje svarstant mokytojų skyrimus, vaikiną užstojęs profesorius Augustas Bekiu1 (1771–1824). Šis užtarimas ganėtinai keistas, nes vėliau, vykstant filomatų bylai, tas pats Bekiu bus vienas tų, kurie skųs valdžiai pagalbos prašančius studentus. Be to, Mickevičius, kaip ir kiti studentai, nesutarė su šiuo žmogumi, nors ir lankydavosi jo salone (taip veikiau elgdavosi vien iš pagarbos Salomėjai Bekiu (poeto Juliaus Slovackio motinai), nes vienas paskutinių eilėraščių, prieš poetui visiems laikams išvykstant iš Lietuvos, kaip tik ir aptinkamas šios moters albume).
Rugpjūčio 27 d. Vilniaus Mokyklų komitetas nutarė, kuriems studentams skiriamos mokytojų vietos. Šiame sąraše atsidūrė: C. Nemčevskis, A. Mickevičius, J. Zakževskis ir J. Hanusovičius. Likę pasirodė esą nelabai gabūs ir vietų negavo. Kyla klausimas, kodėl poetas buvo pasiųstas dirbti į Kauno apskrities mokyklą? A. Piročkinas teigia, kad joje mokėsi pats Vilniaus universiteto rektorius Simonas Malevskis (1759–1832) ir, žinodamas ten esamą situaciją, taip bandė pakelti savo buvusios mokyklos prestižą. Tačiau apie jo mokslus Kaune XIX a. memuaruose neužsimena, todėl šį faktą galime laikyti ne ypač tiksliu. Kita vertus, rektorius turėjo žinoti savo sūnaus draugų puoselėjamas filomatiškas idėjas ir galbūt siekė jas perduoti vis dar konservatyviai Kauno mokyklai. Tačiau greičiausiai tai buvo puikus būdas išsklaidyti pačią draugiją. A. Mickevičius buvo pasiųstas į Kauną, J. Ježovskis atsidūrė Ukrainoje, vėliau Varšuvoje, o P. Malevskis išvyko studijuoti į Prūsiją. Taigi Vilniuje beliko vos keli senieji filomatai. Taip universitetas atsikratė (nors ir trumpam) atsakomybės dėl nelegalių draugijų veikimo.
Į Vilnių iš Naugarduko Mickevičius grįžo rugsėjo 2 ar 3 dieną. Tai žinome iš universiteto dokumento, kuriame paminėta, kad tą dieną jis atsiėmė kelionpinigius 2 rb. ir 85 su ½ kp. sidabru ir gavo raštą, kuriuo galėjo samdyti pašto arklius. Kadangi Kaune bibliotekos nebuvo, naujasis mokytojas pasistengė iš anksto įsigyti reikiamų knygų. Jos turėjo praversti ne tik dirbant mokytoju, bet ir rašant disertaciją. Su šiuo rūpesčiu susijusi kebli istorija. Rugsėjo 6 d. gatvėje Mickevičius sutiko bibliotekos direktorių profesorių Gotfrydą Ernestą Grodeką (1762–1825) ir paprašė paskolinti į Kauną kelias knygas. Grodekui nepatiko familiarus vaikino prašymas, nes pirmiausia reikėjo užeiti pas jį į namus, o ne užkalbinti gatvėje. Tad prašymą atmetė. Nepaisant to, padedant Malevskiui (turbūt jam pavyko įkalbėti tėvą susitarti su bibliotekos vadovu), reikiamos knygos vis dėlto buvo gautos. Atšventęs gamtoje su draugais išleistuves, rugsėjo 9 d. Mickevičius išvyko į Kauną.
Tuo metu Kaunas buvo atkampi provincija, į kurią niekas per daug nesiveržė. A. Mickevičius pasiekė miestą 1819 m. rugsėjo 10 dienos vakare, tačiau iki apskrities mokyklos nevažiavo, išlipo Kartofliškių palivarke, kuriame gyveno mokyklos direktorius Stanislovas Dobrovolskis (1775–1857) su šeima (žmona Genofefa ir dviem sūnumis, dar dvi dukros gimė vėliau). Pasisvečiavęs čia kelias dienas, lydimas mokyklos direktoriaus, nuvyko į paskirtą butą mokyklos patalpose (Turgaus aikštėje), kur, pasak poeto draugo Antonio Edvardo Odyneco (1804–1885), buvo skirtas „kambarys su siauru prieškambariu, kuriame miegodavo patarnaujantis mokinys, (...) taip pat lankęs mokyklą ir buvęs pirmoje klasėje“.
Skaitant Mickevičiaus korespondenciją, į akis krinta nuolatinis skundimasis Kaunu, prasidėjęs vos atvykus. Apie pirmuosius metus mokykloje poetas rašo 1819 m. spalio 9 d. laiške J. Ježovskiui: „beveik visuomet sėdžiu vienas, neturiu pažįstamų, nes pažintys čia nereikalingos. (...) Numirčiau iš nuobodulio per mėnesį, jeigu ne jūs ir gausybė darbo.“ Po metų laiške filomatams nuotaikos ne ką geresnės: „įsivaizduokit: nuo savo atvažiavimo į Kauną iš nieko neišgirdau: Adomai! – niekas man nenusišypsojo, nieko su jausmu neapglėbiau.“ Tačiau jau po kelių mėnesių, balandžio laiške, negaili visiškai kitokių epitetų: „Mano Jeržy, kad būtum Kaune! Neris plačiai užliejo lankas, pylimai stovi viduryje lyg salos. Keliasdešimt prūsų botų (...) vis plaukia ištemptomis burėmis. Kad girdėtum denyje alų geriančių sielininkų vokiškas dainas, klarnetus ir smuikus! (...) Dainavimas man primena Bairono aprašytas korsarų giesmes.“ O dar po mėnesio teigia lankantis kerinčias Kauno apylinkes.
Kyla klausimas, ar Mickevičius išties buvo toks priešiškas Kaunui, kaip nuolat pabrėžiama. Tikrai ne. Vaikino nuotaikos priklausė nuo tuo metu jį kamuojančios savijautos. Juk vieninteliai pokalbiai su Vilniuje likusiais draugais apsiribojo laiškais (vienas jų, pavyzdžiui, apėmė 18 puslapių), atsakymus į kuriuos jis atsiimdavo „Rojaus“ karčemoje. Draugų pasiilgimas akivaizdus: „nesunkiai jauti, kaip mane džiugina mokslo metų pabaiga; pamatysiu jus visus (...) vis dėlto mieliau su jumis negu tame prakeiktame Kaune, kuris jau šitiek atsieina.“ Vėliau pyktis slūgsta ir Mickevičius apsipranta su mintimis, kad jam čia teks praleisti kurį laiką, jei ne visą gyvenimą. Pagerėjus nuotaikai, jis vykdavo į Pažaislį, Romainius ar į poe­moje „Gražina“ aprašytą Girstupio slėnį (kuriame, pasak laiškų, net ir naktį lankydavosi. O vieną naktį išsigando juodo šuns, palaikęs jį J. F. von Goethe’s kūrinio „Faustas“ veikėju – Mefistofeliu, todėl iki namų parbėgo tekinas), laipiodavo ir po Lenkijos kalvas (Aleksoto šlaitus), kurias dažnai mini matantis pro savo kambarėlio langą.
Laiškuose taip pat šiek tiek minima ir Kauno politika. Štai, 1820 m. spalio 20 d. laiške Tomui Zanui ir Janui Čečiotui rašoma: „čia sklinda gandai (...) apie Sivolovą Burlioką2, kuris gąsdina. (...) Policija pro pirštus žiūrėjo, kai banditas vidury dienos pareiškė kareiviams ateisiąs į Kauną. Aliarmas – triukšmas, įgula parengty. Ypač miesto teismui grasina kerštu. Vakar atėjo įsakymas (...) iš Vilniaus ir iškart policmeisteris su komisaru ir senais pėstininkais išėjo žygin.“ Kai mieste pasitaikydavo koks sujudimas, Mickevičius tarsi atsigaudavo. Po kurio laiko poetui išvykus atostogų į Tuhanovičius, o paskui Vilnių, Malevskis pastebi draugo jausenos metamorfozes. Neva būdamas Kaune poetas ilgisi Vilniaus, o Vilniuje – Kauno.
Į mokyklą A. Mickevičius atvyko prasidėjus mokslo metams. Kaip atrodė Kauno mokykla? Nors XVIII a. pab. ši gana konservatyvi įstaiga buvo Edukacinės komisijos perorganizuota, bet vienuolių rankose išliko iki pat 1806 m., kai buvo priskirta Vilniaus universitetui. Šis vėl ją atidarė (tuo metu, kai vienuoliai pranciškonai ją perdavė universitetui, šis tvarkė jos patalpas, todėl mokykla, matyt, buvo uždaryta) 1807 m. spalio 1 d., skirdamas prefektu eksjėzuitą S. Lavrinovičių. Nepaisant to, mokykloje vyravo scholastiniai metodai bei begalinis atsidavimas bažnyčiai. Visą mokinių ir mokytojų veiklą diktavo varpas ir skambutis. Ne ką geriau apie ją atsiliepė ir pats poetas: „atrodo, kad ji mirštanti arba miega. Visi mokiniai kalba tyliai, bailiai ir lėtai. Tokie pat ir mokytojai.“ Buvęs mokinys dr. Stanislovas Moravskis (1802–1853) teigė, kad čia senovinis jėzuitų rigorizmas buvo sujungtas su naujomis pažiūromis.
Tuo metu mokykloje buvo keturios klasės, tačiau trečioje ir ketvirtoje mokytasi po dvejus metus, tad iš viso šešerius, o programa prilygo septynių klasių gimnazijai. Ją baigę, mokiniai iš karto stodavo į universitetą. Įstaigoje dirbo 7–8 mokytojai. Vis dėlto baigdavo ne visi įstoję. Prastą mokinių finansinę padėtį laiškuose pabrėžė ir Mickevičius: „paskutinis neturtas visoje apskrityje ir mokykloje; aukštesnėje klasėje (...) vienintelis tesimoko savo lėšomis, likusieji gyvena iš gubernijos ir priversti, išėję iš mokyklos ieškotis duonos.“ Didelę mokinių dalį sudarė lietuviai: Povilas Dimša, Adomas Eimontas, Bernardas Gediminas, Juozas Štaras ir pan. Net ir pats poetas jų nevadina lenkais, o laiškuose užsimena, kad „mokindavo bukagalvius žemaitukus“. Taigi Mickevičių Kaune supo ganėtinai lietuviška aplinka. Į Kauno apskrities mokyklą dažniausiai stodavo smulkiųjų bajorų vaikai (Moravskis teigė, kad į ją taip pat būdavo priimama ir Vilniaus aukštuomenės atžalų), kurie dar nebuvo visiškai sulenkėję, todėl Mickevičius dažnai rašydavo, kad per pamokas reikia įtvirtinti lenkų kalbą, kurią ne visi gerai supranta.
Gana greitai jaunasis mokytojas susipažino su bendradarbiais. Ryškiausiai tarp jų iškyla mokyklos direktorius, apie kurį nemažai informacijos paliko to meto amžininkai. Štai, mokyklų vizitatorius J. Chodzka rašo: „Dobrovolskis gerai atlikęs direktoriaus pareigas, bet jam trūkę nuosaikumo, aštrias pastabas rašęs, nesugebėjęs išlaikyti korektiškų santykių tarp mokytojų ir mokinių – vieniems pataikavęs, kitiems buvęs per griežtas, todėl mokytojai jo nemėgę.“ Odynecas pasakoja, kad direktorius, jau išėjęs į pensiją, rašė poeziją ir netgi su sąsiuviniu atvažiavo pas jį į Vilnių, sakydamas, kad „užsikrėtė eilių rašymu iš Adomo“. Mickevičius apie nesukalbamą direktoriaus charakterį užsimena tik tiek, jog laiku nepristačius pamokų planų šis imdavo rėkti ir įvairiausiais žodžiais koneveikti. Galbūt direktorius vaikinu nepasitikėjo, nes dar gyvendamas jo name Odynecui poetas rašęs apie išvykas su Dobrovolskio žmona. Į tai draugas atsakė: „sakai, Adomai, kol kas esi pakaunės dvarelyje, kuriame yra puikių žirgų ir net siūlosi palydovė išvykoms.“ Tai, be kita ko, galėjo būti poeto apgyvendinimo mokyklos patalpose priežastis. Mickevičiaus kolega J. Nelavickis mokė matematikos, fizikos ir prancūzų kalbos. Vizitatorius atsiliepė, kad jis „gerai dėstęs, bet netobulinęs mokymo metodo, nesidomėjęs gilesniais mokslais. Be to, buvęs žmogus smulkmeniškas, klastingas ir kerštingas.“ Mickevičius su juo bendravo bemaž artimiausiai. Laiške Malevskiui rašo: „šeštadienį, septintą valandą, aš nupirkau butelį vyno, su Nelavickiu gersiu už tavo sveikatą.“ Galbūt juos vienijo panašus amžius, be to, poetą galėjo žavėti tai, kad Nelavickis pažinojo Napoleoną. Korespondencijoje šiltai atsiliepiama ir apie jo šeimą, ypač žmoną Eleonorą. Be Nelavickio, pažintis palaikyta dar su piešimo mokytoju J. Lensiu, kuris dirbo čia nuo 1818 m. Jo išsamesnį paveikslą paliko Moravskis, kuris rašo, kaip mokytojas buvo priimtas į darbą: „tūlas Lensis, namų tapytojas, kai Vilniuje ėmė nebesisekti, šiaip taip mokėdamas juoda anglimi piešti galvas, sužinojęs, kad Kaune yra vakuojanti piešimo mokytojo vieta, nemažomis pastangomis pasiekė, kad ji jam atitektų.“ Nuo tada ėmė perdėtai savimi didžiuotis ir per atostogas nuvyko išsipuošęs nauju munduru ir špaga pas rektorių Malevskį, o grįždamas iš jo ėjo kuo ilgesniu keliu. Taip vienoje gatvėje susitiko garsų Vilniaus karietų meistrą Kostrą. „Lensis, stovėjęs bičiulių būrelyje, sustabdė jį (Kostrą) ir ponišku balsu tarė: „O, kaip laikotės, meldžiamasis Kostra? Kaip prekyba?“ Kostra kuo mandagiausiai (...) atsakė: „Ak pone profesoriau, nuo to laiko, kai tamsta nustojai man ratus dažyti, taip man nesiseka, kad net širdį skauda.“ Kiti dirbę mokytojai buvo per seni ir Mickevičius su jais nebendravo. Galime įsivaizduoti, kokia žema tuo metu buvo kai kurių mokytojų kvalifikacija.
A. Mickevičius, kaip mokytojas, buvo visiška priešingybė jiems. Mokykloje jis dėstė lotynų kalbą, literatūrą, lenkų kalbą, retoriką, istoriją ir teisę. Dirbo tik vyresnėse klasėse, t. y. nuo trečios, kuriose mokinių amžius svyravo nuo 11 iki 30 metų. Knygas tekdavo skolintis iš direktoriaus bibliotekos. Be to, patys mokytojai prenumeravo periodiką, pavyzdžiui, „Dziennik Wilenski“, „Kurier Litewski“. Kaune nebuvo bibliotekos, todėl skaitydami filomatų laiškus matome, kad Mickevičius draugų prašydavo atsiųsti knygų ruošti seksternus3. Šiuos seksternus išsaugojo vienas III klasės mokinys B. Gediminas; iš jų matyti, kaip stropiai mokytojas atliko savo darbą. Pavyzdžiui, viename iš retorikos seksternų nagrinėtos kalbos stilių rūšys, kasdienė kalba, laiškai ir t. t. Juose pateikiami pavyzdžiai iš Cicerono kalbų, Tacito raštų, F. D. Kniaznino alegorijų. Istorikai, palyginę šiuos seksternus su kitais to meto mokyklų vadovėliais, teigia, kad poetas, dirbdamas Kauno mokykloje, nebuvo „vergiškas“ medžiagos kopijuotojas. Jis stengėsi paruošti ją kuo geriau ir tam skirdavo didžiąją laisvalaikio dalį, naudodamasis buvusių savo paskaitų medžiaga, tikslindamas ją pagal O. Goldsmitho istorijos vadovėlį. 

Adomo Mickevičiaus namelis, Kaune. XX a. pradžia
Adomo Mickevičiaus namelis, Kaune. XX a. pradžia

B. Gedimino užrašuose įvertinamos savitos mokytojo ypatybės: istorinių datų nemėgimas, lengvas ir vaizdingas, grožinės literatūros kūriniams būdingas stilius. Dirbo preciziškai, ko nepasakysi apie kitus mokytojus. Mickevičius buvo susipažinęs su iki tol dėstyta medžiaga ir laikė ją neatitinkančia tuolaikinių mokslo koncepcijų. Mokinius jis skatino atsakinėti laisvai, savais žodžiais, o ne kalti kaip buvo įpratę anksčiau. Tai, beje, pastebi ir vizitatorius, nes laiške T. Zanui Mickevičius rašo: „mokiniai atsakinėjo drąsiai, o labiausiai Brundzilovičių nustebino, apie ką jis ir pats kalbėjo, kad pirmą kartą mato ne pažodinį gramatikos ir raštų iškalimą, o savitą, sąmoningą mokinių aiškinimą.“ Taigi Mickevičius –­ reformatorius. Jis ne tik atsižvelgė į pamokų pobūdį, bet ir paisė mokinių nuomonės. Skatino vaikus skaityti knygas, domėtis kraštotyra (pats sudarinėjo herbariumus, rinko retus Kauno apylinkėse gyvenančius gyvūnus, pvz., laikė žaltį), laisvu stiliumi rašyti darbus. Visa tai kūrė modernios mokyklos pagrindus, kurioje ilgai trukęs scholastinis mokymas ėmė užleisti savo pozicijas. Toks dėmesys pamokoms aiškintinas filomatų idėjomis, beje, draugijos instrukcijoj kaip tik ir buvo keletas punktų, siūlančių domėtis mokyklos, kurioje dirbama, istorija, mokinių morale, knygų rinkiniais. Pabrėžta būtinybė rinkti medžiagą apie baigiančius mokyklą mokinius, siekiant, kad atėję į universitetą nauji studentai galėtų papildyti filomatų gretas. Kaip žinia, daugelis baigusių šią mokyklą iki 1824 m. universitete priklausė slaptosioms draugijoms (pvz., Mickevičiaus mokinys J. Dragatas, vėliau teisininkas ir filaretas).
1820 m. filomatams kilo mintis geruosius poeto mokinius pažymėti tam tikromis premijomis. Daugiausiai tai buvo knygos, skirtos konkrečioms klasėms, pvz., 1 ir 2 arba 6 kl. – Jurgio Samuelio Bantkės „Trumpa Karūnos istorijos samprata“. Jos turėjo būti atgabentos iš Varšuvos, kur kainavo pigiau. Visgi įteikti patiems trukdė biurokratinės taisyklės, todėl Mickevičius nusiuntė draugams instrukciją: „reikia iš anksto atsiųsti, nes mokykla turi kreiptis į Universitetą, kad leistų dovanas išdalyti vyriausios valdžios vardu. Siunčiant reikia parašyti direktoriui laišką. (...) Apskritai (...) vertėtų trumpai iškelti jaunimo skatinimo naudą ir pagirti direktoriaus bei mokytojų stropumą, kad jų stropumas davęs akstiną dabar atsiųsti dovanas.“ Tame pačiame laiške prašoma neminėti jo paties, kaip šios idėjos autoriaus, tiesiog pasirašyti: „Vilniaus universiteto studentai.“ Dovanos gautos birželio pabaigoje, švenčiant mokslo metų pabaigtuves. Mickevičius taip pat buvo paskirtas vadovauti mokyklos bibliotekai, ir jo dėka šioji pasipildė keletu naujų knygų, pvz., G. Grodeko, S. Potockio ar M. Chžanovskio raštais. Be to, pasirūpino, kad mokykla nuolat gautų periodinę spaudą. Užmezgė ryšius su Kauno knygrišiu J. Leibovičiumi.


1 Pasak XIX a. memuarų, A. Bekiu 1824 m. rugpjūčio 26 d. 2 valandą popiet mirtinai nutrenkė perkūnas per stogą ir lubas pataikęs į kambarį, kuriame jis tuo metu miegojo.
2 Sivolovas Burliokas – buvo kelis kartus teistas ir pabėgęs iš Sibiro ir su suburta gauja kėlė skandalus. Burliokas – valkata, baržų vilkikas (rus.)
3 Seksternas – dėstomų pamokų medžiagos užrašai.

B. d.

Namas Kaune, Rotušės aikštėje, kuriame lankydavosi A. Mickevičius. Čia gyveno Karolina Kovalska, būtent čia įvyko ir garsusis ginčas su Nartovskiu. XX a. vidurys
Namas Kaune, Rotušės aikštėje, kuriame lankydavosi A. Mickevičius. Čia gyveno Karolina Kovalska, būtent čia įvyko ir garsusis ginčas su Nartovskiu. XX a. vidurys