Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

pasiilgau namų be ilgesio
bet negaliu
neįstengiu atsitraukt nuo lango į debesis
putojančius
riedančius
šlamančius

nelaukiu nieko pareinant
tik kaip įkrist į tą dangų galvoju
mėlyną
pilką
rausvėjantį
žemuogių skonio

įsimylėjęs savo akis mano vyzdžiuose
savo atspindį mano veide
savo grakščią nosį ir lūpas
ir antakių linkį
ir šnabždesį sodrų
tokį kaip auštant žolė
visą rasotą

tas dangus

tas plėšriausias švelnumas
žiaurumas
pats šalčiausias


* * *
jau visai nepavojingas
netyčia aptiktas
saugiai išsprogdintas
dykynėje už miesto
šiurenant išdžiūvusioms
smilgoms aplink

būsim karštam kambary
prilipę prie vienas kito prakaito
jis rašo man laiškuose
laiškai jį parašo ir išsiunčia
jis nesustoja
jis kalba ir kalba ir rašo ir rašo
ir kviečia
toli nubėgęs jo žvilgsnis
paliest jį ranka
paliest jį šešėliais pirštų  
jis nelauks
niekada jau nelauks, nesijuoks
nekalbės apie vėją
karštą vėją
kuris pasivyt neužtrunka
ir į plaukus įsivelia
ir pašėliškai  
mažytę valandą
susprogdina

ir aš išeinu

rankiot smilgų tavo plaukuose
pabirusių
ieškot tavo šypsenos
ir šviesos per įkaitusį orą
prasiskverbiančios ligi kraujo
ir apglėbiančios
tave
pradanginančios


* * *
uždariau duris
atsisėdau į tylą
sodo, kur šviesa
išdžiūvus kabo ant grublėtos  
mūro sienos
žinau
pareisi ir tu
atsiloši ant pūkinių
atminties debesiūkščių
suvirpėjus kriaušės šaka
išsklaidys tave vėl taip lengvai
tarsi tąkart
nė užklydęs nebūtum
į nuolat rakinamus
sielos kambarius mano


* * *
Šitos sienos ir langų stiklai
įsiterpia tarp pirštų taip,
kad liest daiktų tavo liestų
nebegaliu...
tik laikas nustumia į šalį mus –  
padaro vietos
sodams nužydėjusiems,
kaštonams kristi išsiskleidusiems
į garbanas sidabrines
gražuolės miegančios –
ach!
jau bundančios. Matai?


* * *
Ir ką gi parašyčiau tau?
Kad vakar į balkoną
duris pravėrus ėmė plaukti
Magritte’o debesėliai,
kvapai virtuvės iš kaimynų,
kitoj juk pusėj –
tiktai kitos durys,
paskui dar vienos –
atsimušu akim į kietą jų paviršių,
po pagalve padėjus
ir jusdama ausim
negautą ir nedovanotą dovanų dėžutę
su pūko debesiu viduj.  


* * *
Dvi geldelės, iššokusios iš būtojo laiko
Bučiuoja majonezą lėkštės kamputyje.

Apsivilkai tą pilką megztinį, matau, kaip
ištirpsti horizonte neįskaitomos jūros.
Štai ir nebeįžiūriu –
tik šnarėjimas smėlio, kur pėdos
įsmigusios paliko duobelę tavęs.
Ir ta tuštuma, kuria man virtai,
apgaubia pečius, ir rankos sušyla, nuolat,
žinai, šąlantys pirštai ir randas
dar šviežias ant alkūnės kairės,
tiek sykių akių tavo liestas, o gal
aš taip sugalvojau, atgręždama tau
savąsias, kad liestų atstumas,
tarp mūsų visad įstrigęs, numatomas,
galop toks griežtai neišvengiamas
tarytum pačiu kvailiausiu būdu
prisirišęs šuva.

Ir jeigu tave dar sutikčiau,
argi nebūčiau naujas, neatpažįstamas
Žmogus atšilusiu vidum?   


* * *
Tu – pats tikriausias
dėžutėn įmestas mažutis
perlas ant taburetės palei lovą.
Kasnakt aš pabundu, kai
tu imiesi garsiai
tildyt skausmą savo
sąnariuos.
Štai pliaukštelėjo uodega –
Žuvytė argi ne auksinė nardo skrandy
kaskart, kai tu nematomai atsirandi
ir stovi lyg ikona prieš mane
suvirpinusi beprasmybės triukšmo luobą?

Argi ne aš pati sukūriau
tą rūko debesį, kuriuo esi?
Ir nuoroda tikra, patikrinta jau dyla, gelsta, traukiasi
ir krenta krenta klevo lapais parke,
kur tu ir tavo užkalbėjimai visi,
visi tavo draugai ir tu,
juos nuolat iš minčių išleidžiantis ant tako...
pasivaikščiot.
 
Ir jei paklausi darsyk, atsakysiu.
Ar paklausi?

2012

Agnė Juškaitė. „Šeima“
Agnė Juškaitė. „Šeima“