„Hičkokas“
„Hičkokas“
Režisierius Sacha Gervasis (dokumentinis filmas apie metalo grupę „Anvil! The Story of Anvil“, 2008)  ėmėsi neįprasto ir atsakingo darbo –­ 1990-aisiais išleistos Stepheno Rebello knygos „Alf­red Hitchcock and the Making of Psycho“ ekranizacijos. Ši knyga išsiskiria iš gausybės kitų populiarių knygiūkščių apie garsenybes, jų prabangius gyvenimus, miegamuosius, šlovę ir blizgučius. Joje apgalvotai, puslapis po puslapio skleidžiasi istorija apie daugybę atgarsių sulaukusio siaubo filmo „Psichopatas“ („Psycho“, 1960) kūrimą, tamsius filmavimo aikštelių užkulisius, cigarečių dūmų apgaubtą Holivudo erdvę, smelkiamasi į intymius kino genijaus Alfredo Hitchcocko, jo žmonos Almos Revil ir kūrėjo mūzos Janet Leigh santykius.
Pirmieji filmo „Hičkokas“ (2012) epizodai įspūdingi. Juose žudikiškas brutalumas derinamas su precizišku britų estetizmu, paties Hitchcocko juodąjį humorą mėgstančiu charakteriu. Ko verta vien toji scena su apdegusia pieva, dar rūkstančia, pageltusia žole, ką tik po gaisro gesinimo murmančiu vyru ir jo broliu, kuris po kelių priekaištų dėl „mamytės sūnelio“, vožia savo broliui kastuvu per galvą. Ir čia pat, kamerai pasisukus, pamatome į šį „žudynių peizažą“ žvelgiantį A. Hitchcocką (akt. Anthony’s Hopkinsas) – pagyvenusį vyriškį, kuris maloniai pasisveikina su žiūrovais ir, gurkšnodamas arbatėlę iš porcelianinio puoduko su lėkštute, ramiai, netgi atsainiai, su tikriems britų aristokratams būdingu ciniškumu pareiškia, kad tik dėl tuometės valdžios patiklumo prieš tai matyta žmogžudystė buvo palaikyta nelaimingu atsitikimu. Tačiau, jei ne visa ši istorija ir kiti garsiojo žudiko maniako Edo Geino kraupūs nusikaltimai, nebūtų ir šio epizodo... Gražiai „apžaistas“ tas amžinasis meno ir gyvenimo imitacijos klausimas, taip pat parodoma, kaip kraupios žmogžudystės gali būti naudingos, t. y. pasitarnauti kino industrijai, tapti neišsemiamu žiūrovų šiurpinimo meno šaltiniu... Brolžudystės temos darosi „nūdiena“ jau nuo Kaino ir Abelio laikų, ir, be abejo, iš to gali pasipelnyti koks įžvalgus kino kūrėjas. Šis trumpas epizodas nuteikia žiūrovą pačiam filmui, kuris po šmaikštaus prologo netrunka prasidėti.    
Čia mes matome Hitchcocką visokį –­ visareginti kameros „akis“ įsibrauna į jo vonią, kurioje žymusis režisierius skaito „The New York Times“, sėdi barzda­skučio kėdėje, matome jį laidantį juodus juokelius, besimėgaujantį makabriška žmogžudystės estetika ir drauge nuolat kovojantį už jos vaizdavimą kine, įtikinėjantį „Motion Picture Production Code“ agentūrą, jog jo „žmogžudystės visada yra skonio ir taktiškumo modeliai“. Šiame filme iš tiesų gali išvysti siaubo filmų, trilerių perlo „Psycho“ užkulisius ir virtuvę. Ilgą kūrėjo kovą dėl etiškumo ir cenzūros aspektų, kurių metu išsikovojama teisė rodyti smurtą ir nuogybes (be abejo, ne tokio „aštrumo“, kaip dabartiniuose filmuose), dalykus, iki tol buvusius holivudinio kino tabu. Galima tik įsivaizduoti, kokie revoliucingi buvo Hitchcocko užmačiai... Filmas tarsi primena šiuolaikiniam žiūrovui, kad išraiškos laisvę, kokią dabar turime kine, režisieriai iš tikrųjų turėjo išsikovoti, kaip tai Hitchcockas darė kurdamas „Psycho“ santūriais 1960-aisiais, o iš tikrųjų dar gerokai anksčiau, kai pirmaisiais savo kūriniais stengėsi pralaužt storą nusistovėjusios etikos, cenzūros ir mąstymo konstruktų lukštą... Tarkime, 1951-ųjų filme „Strangers on a Train“, kuriame galima išvysti net pirmuosius homoseksualios meilės tonus kino mene. Visus jo filmus lydėjo siekis sukurti kažką naujo, netikėto ir stulbinamo. Holivudiniame kine dorovės prižiūrėjimas paprastai siejamas su Hayso kodeksu, priimtu 1930 m. ir pradėtų uoliai vykdyti nuo 1934-ųjų. „Psycho“, vos prasprūdęs pro šį cenzūros kodą, sukėlė begalę šoko ir ginčų, o pati Hayso kodo cenzūra, tik po aštuonerių metų – 1968-aisiais, buvo pakeista MPAA amžiaus reitingo sistema.
O štai mes, šiuolaikiniai žiūrovai, 2012 m. gauname progą išvysti filmą apie patį filmo kūrimą, t. y. filmą filme, kurį „įrėmina“ pasakotojas-naratorius savo šmaikščiu prologu ir epilogu. Jame atskleidžiama ir pati ekranizacijos tema, kai Hitchcockas anonimiškai įsigyja teisę kurti filmą pagal Roberto Blocho romaną „Psichozė“. Režisieriaus ilgai laukia vien kliūtys ir nesėkmės – nė viena kino studija, net režisierių iki tol „globojusi“ „Paramount Pictures“, nesutinka finansuoti rizikingo filmo, todėl Hitchcockui tenka ieškotis kitų kelių. Tik darbas pusvelčiui, savotiškas Holivudo režisieriaus altruizmas, užsispyrimas ir reiklumas leido „Psycho“ pasiekti kino ekranus ir žiūrovų sales.
Šioje ekranizacijoje labai taikliai „sužaidžiama“ ir su muzikos orkestru. Filmo režisieriaus portretui atskleisti panaudojama dirigento metafora – per pirmąją peržiūrą A. Hitchcockas už žiūrovų salės durų meistriškai diriguoja miniai, kuri empatiškai reaguoja į kiekvieną filmo scenos viražą – girdisi baimės, įtampos šūksniai, po to – kulminacija – ir jie nuslūgsta. Jautrus kino dirigentas valdo filmą lyg muzikos kūrinį, apgalvotai augindamas jo tempą.
Nors ekranizacijoje naudojama nedaug originalių filmo „Psycho“ citatų, tačiau sustojama ties kai kuriomis ryškiausiomis scenomis, rodomi jų „užkulisiai“. Be abejo, neapsieinama be kultinės „Psycho“ scenos, kai nuogą Janet Leigh (akt. Scarlett Johansson) duše su peiliu kraugeriškai užklumpa psichopatas Normanas Beitsas, apsirengęs savo mamos drabužiais. Tačiau šiame filmo kuriamame filme scena išplečiama, kai į ją įsiveržia įniršęs režisierius ir pradeda brutaliai peiliu kapoti mėsą, priversdamas aktorę Janet Leigh klykti iš siaubo.
Vis dėlto ekranizacijoje lieka ir tuščių, neužpildytų vietų, blankių ir nebūtinų dialogų. Nepaisant puikios Anthony’o Hopkinso vaidybos, filme vis viena neišsiskleidžia pilnakraujė, mefistofeliška genijaus asmenybė. Kitaip tariant, Sacha Gervasis tiesiog pagamino vidutinišką filmą apie genialiojo filmo „Psycho“ kūrimą. Jo vaizduojamas A. Hitchco­cko personažas mažai kuo skiriasi nuo Aga­thos Christie detektyvo Erkiulio Puaro arba Šerloko Holmso, rodomų daugybėje serialų. Ta pati estetiška, aristokratiška laikysena, juodasis humoras, įžvalgumas... tačiau kitų, originalių, grynai hičkokiškų asmenybės spalvų ir niuansų lyg ir nerasta. Tiesa, negaliu nepagirti šmaikštaus ekranizacijos epilogo – nuoširdaus atsisveikinimo su žiūrovais. Ant režisieriaus peties lyg iš giedro dangaus nutūpia varnas. Chrestomatinėje tikrojo Hitchcocko nuotraukoje taip pat regime šalia režisieriaus įsitaisiusį šį žavingą paukštį. Garsusis „Paukščių“ režisierius nelyg poetas E. A. Poe turi savotišką savo totemą. Juodašvarkis varnas puikiai dera pagyvenusiam pilkašvarkiui genijui. O po ekranizacijos tiesiog norisi kokią gūdžią žiemos naktį dar kartą peržiūrėti seną, gerą 1960-ųjų „Psycho“.