Sergejus Kanovičius.Šviesos partneriai

Kelios pastabos dėl Mindaugo Kvietkausko recenzijos „Sąžinės balsas ar holokausto industrija?“ Sigito Parulskio romanui „Tamsa ir partneriai“ („LM“, vasario 22)

Kalbėsiu tik apie pirmąją, politizuotą, su literatūra nelabai ką bendra turinčią recenzijos dalį, kuri, manding, yra neadekvati. Pavadinimas, mano galva, taip pat įžeidus. Ir ne tik autoriaus atžvilgiu. Nemanyčiau, kad recenzentas to sąmoningai siekė, bet, deja, taip atsitiko. Nederėtų ir literatūros kritikų maišyti su revizionistų darbais ar su jais siejamomis sąvokomis, kurios, kad ir kaip būtų apmaudu, tapo šios recenzijos antraštės dalimi. Holokaustui vertinti, kaip ir bet kokiam kitam KITO skausmui, tereikia pagarbos ir atjautos. Lietuvoje Finkelšteino vietą sėkmingai uzurpavo vietos istorijos perrašinėtojai, čia nėra ir Holokausto muziejaus, Vyriausioji lietuvių kalbos komisija, nesidrovėdama savo pačios nemokšiškumo, be jokio pagrindo reikalauja žodį „holokaustas“ rašyti mažąja raide ir taip toliau. Antraštė suponuoja, kad autorius nėra nuoširdus (yra nesąžiningas), spekuliuoja Holokausto atmintimi. Tolesnė literatūrinė teksto analizė to pagrįsti nesugeba. Tad lieka neaišku, kam reikalinga antraštė ir pagarbos vertų žmonių lyginimas su revizionistais. Holokausto industriją Lietuvoje, manding, kuria ne menininkai – ją kuria nesąžiningi visuomenės veikėjai, politikai bei jiems patarnaujantys pseudoistorikai ir radikalai. S. Parulskis Knygų mugėje pasakojo, kiek grasinančių žinučių jis gauna kasdien, vėliau toje pačioje salėje kitas autorius pristatė knygą, kurios kitaip kaip polka su ragučiais ant kaulų pavadinti nedrįsčiau. Vienas žmogus pristatė romaną – jo vaizduotės rezultatą, kitas savo vaizduotę mėgino pateikti kaip Lietuvos istorijos tarpsnį. Ir vienas, ir kitas rašė apie 1941 metus. Vienas rašė romaną iš pagarbos aukoms ir paniekos budeliams, kitas mėgino heroizuoti budelius, garsiai kviesdamas kalbėti, ragindamas girdėti kitus, bet pats tegirdėdamas tik save. Kuris iš autorių verčiasi industrija, skaitytojas turėtų pats susivokti.Galbūt atėjo laikas pagalvoti, kad kas nors turėtų parašyti vadovą, koks turėtų būti romanas (apysaka, eilėraštis) apie Holokaustą. Manau, kad silpniausia recenzijos vieta yra pabrėžtinas kartojimas, tarsi priekaištas, kad autentiškai apie Holokaustą gali ar turėtų rašyti ir suvokti tik jį išgyvenusieji (primenamas M. Petuchauskas ir Imre Kerteszas). Nei aš, nei Parulskis, nei Juzėnas, nei recenzijos autorius Holokausto neišgyvenome. Bet tik nuo mūsų priklauso, ar galėtume jį išgyventi dabar.  
Žmogui atmintis tam ir duota, kad jis sugebėtų atjausti ir neišgyventus dalykus. Nejau neigsime vaizduotės vaidmenį mene? Neįsivaizduoju antraštės, kur vietoje Holokausto industrijos būtų, pavyzdžiui, tremties industrija. Todėl vertėtų susimąstyti, kodėl, skaitydami romaną apie Holokaustą, išsyk traukiame dienos švieson ne literatūrinę ar auklėjamąją vertę, o tarsi susierzinę įžvelgiame kažkokį nebūtą sąmokslą ir net velnišką spekuliavimo atmintimi naudą. Holokaustas Lietuvoje yra skaudi tema. Ji kitokia nebus ir negali būti. Ir kad nenusiristume į kokią nors industriją, turime nebebijoti temų, kurių dar visai neseniai nebijojo vienetai, o recenzentai kalbėdavo apie viską – tik ne apie priežastis, dėl kurių tie kūriniai atsirado. O atsiranda jie dažniausiai ten, kur tiesa būdavo sakoma puse lūpų. Holokausto industrija tapo patogiu, argumentų nereikalaujančiu kaltinimu bet kam, kas išdrįsta pareikalauti paprastų paprasčiausio dalyko – pagarbos aukoms. Jos, deja, tokių kaltinimų atsiginti dėl objektyvių priežasčių negali.
Kai žinome, kad savi į savus nešaudė, laukiame, kad bent teismas apgintų jų garbę ir atmintį. Būtų prasminga, jei tokias moralės normas taikytume ir kitų nusikaltimų aukoms, o literatūros kūriniai ir jų analizės tetarnautų tik kilniam akistatų su tiesa tikslui. Ieškokime šviesos partnerių, nes tamsa jų jau turi pakankamai daug.

 

Komentarai  

 
-2 #15 Elė 2013-03-26 14:02
Smagiai ir įtaigiai parašyta.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #14 briedis tikro lietuvio kolektyvui 2013-03-26 01:02
o ir kitiems kolektyvams,- netgi Baikalo Amūro (čia paraginsiu ponus ir ponias kultūrininkus nepainioti antikinės mitologijos personažo ir didelės rusiškos upės vardų)magistral ė- tai tebuvo didelis velniop pasiųstas komjaunuolių tabūnas..Nors teisybės dėlei, reiktų pripažinti paralelinės tikrovės pažadą- mat sumanytojai baisiai norėjo pašluostyti nosį rusų carui ir greta jau esančio pakloti naują geležinkelį. Na- jie labai tvirtai jautėsi- netgi upes planavo kitomis vagomis pakreipti.Bet kažkas atsitiko- komjaunuoliams teko gydytis venerines ligas, o teisingai nukreiptos upės baigėsi išdžiūvusiomis jūromis- Aralo pvz.
Kieno gi ir kokie gi čia, pons, tikras lietuvi, kėslai?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #13 briedis tikram lietuviui 2013-03-19 01:58
autorius ne tavo kolektyvui rašo... šiaip jau...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+8 -1 #12 kovas 2013-03-18 03:36
man panašu, kad varna peršalo ir jau kliedi. Kur kokiam kieme vaikai vartoja šitą skaičiuotę? Kokiame kieme vaikai išvis vartoja skaičiuotes? Dabar viskas pasikeitė. Vaikai dabar ne kieme, o prie kompiuterių.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -4 #11 to varna 2013-03-17 19:20
Tai, kad "nieko nepasikeite", o vaikai ir toliau sako lietuviu liaudies megstama skaiciuote, butent savo romanu ir norejo parodyti S.Parulskis.But u tinkamas laikas ir aplinkybes, tai "varnos" tiems vaikams po pistoleta i rankas iduotu ir nurodytu zydu adresus.Is tikruju ko gero MAZAI kas pasikeite...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -4 #10 hm 2013-03-17 16:56
"Antraštė suponuoja, kad autorius nėra nuoširdus (yra nesąžiningas), spekuliuoja Holokausto atmintimi". MAN ANTRODO, KAD Tai suponuoja ne tik antraštė, bet ir visa Direktoriaus padaryta karjera, bet gal aš klystu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -4 #9 varna 2013-03-17 14:00
Na, va, Sergėjau, gavai paprastą atsakymą į savo gražbyliavimus: " PERŠI lietuviams kolektyvinę kaltę". Naiviai manai, kad gindamas Parulskio rašliavą uždirbsi taškų žydams? Galvoji, kad vaikai kiemuose nebesako skaičiuotės : "lipo žydas kopėčiom, ir nukrito netyčiom, imkit vaikai pagaliuką, ir užmuškit tą žyduką". Atsimeni? Taigi nieko nepasikeitė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -3 #8 tikras lietuvis 2013-03-16 01:06
Litmenio atstumtas citata:
nuostabus dalykas ta KOLEKTYVINĖ KALTĖ:)

Autorius iš tų, kurie lietuviams tai aktyviai perša.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 -2 #7 Litmenio atstumtas 2013-03-15 11:04
nuostabus dalykas ta KOLEKTYVINĖ KALTĖ:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -3 #6 md 2013-03-15 10:05
Esmė ne tiek pačioje knygoje, kiek jos "pagerintame" anonsavime: pagaliau lietuviai pripažįsta savo kaltę...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 -1 #5 Sergejus 2013-03-14 22:47
Sveiki, galvoje turejau V. Valiusaicio knyga "Kalbekime patys, girdekime kitus. Tragiskieji 1940-1941". A. Slepiko knyga cia niekuo deta.
Pagarbiai,

Sergejus Kanovicius
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -5 #4 to Siaip 2013-03-14 22:12
S.Kanovicius ko gero turejo omeny naujausia ir neseniai apdovanota Slepiko romana.Gal klystu?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 -1 #3 Ovė 2013-03-14 19:27
Visiškai pritariu minčiai, kad būtina sugebėti skirti istorinį romaną nuo fantastinio.
Besiryžtantiems rašyti tokiomis skaudžiomis temomis, kaip Holokaustas ar Tremtis, be literatūrinių sugebėjimų, būtina įžvalgus protas ir tyra siela.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+9 #2 Šiaip 2013-03-14 09:31
Kūrėjai kūrė ir kurs į savo kūrinius perkeldami dalelę savęs. Kas gali piktintis skaitydami kaip „Pasaulio sutvėrime“ diskutuoja Mažvydas, Kudirka, Janonis ir t.t. Nekiltų klausimų, jei S. Parulskis savo mintis apie nukirstus by.., galvas, besiliejančią sėklą ir t.t. būtų surašęs romane apie 2013 ar 2113 Lietuvą. Bet istorija ir ypač tokios rimtos, skaudžios temos reikalauja tam tikros pagarbos. Apie tai ir rašė Kvietkauskas ir jo cituoti Holokaustą išgyvenę žmonės, kurie sielojasi stebėdami, kaip „susidorojama su jų vienintele tikra nuosavybe: autentiška patirtimi“. Šiek tiek net nustebau, kad literatas pastebėjo šią problemą. Nors kūrėjai yra laisvi fantazuoti, bet kritikai turi teisę priminti, kad fantastinis ir istorinis romanas šiek tiek skirtingi žanrai. Ir nesvarbu, ar kalbame apie Holokaustą ar apie Sergejaus minimas tremtis ar dar kurią kitą skaudžią, iš praeities mus lydinčią temą.
Dėkui ir Parulskiui, ir Kvietkauskui, ir S. Kanovičiui, kad įplieskė šią diskusiją. Gal tai apsaugos mus nuo rašytojų noro savo fantazijas perkelti į pasakojimus apie lietuvių nuotykius Laptevų jūros salose.
Gal kas žino, ką gerb. Sergejus turėjo mintyje rašydamas: „vėliau toje pačioje salėje kitas autorius pristatė knygą, kurios kitaip kaip polka su ragučiais ant kaulų pavadinti nedrįsčiau.“
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+11 -14 #1 literatūros ir kalbos mokytoja 2013-03-13 17:57
Ačiū už tokius šviesius pamąstymus, nes skaitydama M.Kvietkausko "recenziją" ėmiau manyti patekusi į stalinizmo klestėjimo laikus: taip rašyti, šitaip nerašyti, taip galima, anaip ne, ir galiausiai kaip kokio šaldytuvo instrukcija sudėstyti nurodymai, ką ir kaip Parulskis turėjo rašyti. Ačiū ir už tai, kad ginate literatūros teisę būti literatūra, o ne gyvenimo veidrodžiu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-03-08_nr._3417_2013-03-08_nr._3417_virselis.jpg

2013-03-08 nr. 3417

Objektas
Viršeliai


Samuel E. Nilsson
Viršeliai


Vytautas Juozapaitis. Astridos Petraitytės nuotraukaKūrybinės karjeros pike susikrovus daiktus ir išėjus į politiką
Publicistika / Nacionalinės premijos laureatai


A. Iljinos nuotrauka iš Latvijos literatūros ir muzikos muziejaus fondųArija Elksnė
Vertimai


In memoriam
Užuojautos


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai