Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

JONAVAI IR MERGAITEI BALTAIS DRABUŽIAIS

Pamačiau Tave, Jonava, vandens atspindyje. Raibuliavo. Švietė saulė. Tuo pat metu ir danguje, ir vandenyje. Leidai man žiūrėti, nesidangstei. Atrodė, kad tuoj užeis debesis ir visas stebuklas dings. Nežinojau, kam Tau manęs reikėjo. Gal kad suprasčiau, jog niekas daugiau nebuvo svarbu. Nežinojau, ką daryti. Stovėjau kaip įbestas. Aplink stumdėsi draugai. Jie nieko nematė. Jie jau buvo matę. Kiekvienas vis kitaip. Tokie momentai neperduodami. Jie nešami akyse. Buvau pasirengęs atsiprašyti, kad nebuvau pasirengęs Tavo atėjimui. Jokių žodžių. Ilgai negalėjau apie Tave kalbėti. Rojus išniro iš po žemių. Netiesa, kad jis danguje. Tai – apgaulė. Siekti to, kas netikra ir nežinoma. Tu parodei, kad buvai čia pat, bet nepaliečiama. Jokios blogos pabaigos būti negalėjo, nes neaišku, kada buvo pradžia. Spėjau, gal tada, kai meldai sušiureno nuo popietės vėjo. Tvirtai žinojau, kad tąnakt nebuvau išėjęs iš namų. Tu sakei, kad mes buvome kartu. To neįmanoma prisiminti. Tai buvo taip tikra, kaip vaivorykštė per lietų. Vilties ženklas, sako kiti. Manau, kad ta viltis buvo tada – pakilusi ir nusileidusi. Tu buvai tvenkinio vandenyje. Visas blogis ir gėris kartu sudėjus. Į Tavo ranką, delną, mažąjį pirštelį, nago įbrėžimą. Skaudėjo, bet malonu. Kritimas kaip prieš dešimt metų košmaro sapnuose. Šokau nuo namo žemyn. Kojos išaugo medžio didumo. Ir nesusižeidžiau. Nušokau. Taip ir tada su Tavim. Šokau į vandenį, kaip nardytojai karštą popietę. Kažkas kuždėjo – šis reginys tik man, kiti jo nematė. Tai – tikėjimas, kad vanduo neturi pabaigos. Man taip trūko vandens. Dar ilgai po Tavęs. Vien ugnis. Degančios lovos. Tavo drabužis mirko vandenyje. Jis buvo aštrus lyg geležis. Sakiau: dek, kol neliks nieko. O aš norėjau semti iš dugno ir išsemti viską. Iki naujo gyvenimo. Sakė, kad aš mylėjau Tave praėjusiame gyvenime. Man norėjosi šio gyvenimo. Supratau, kad ilgai šie apžavai netruks. Akys atsivėrė ir pamačiau nuo kalno riedantį žmogų. Jis ridenosi ir kvatojo. Artėjo į mus. Iš kurio jis gyvenimo? Mėnulis buvo kažkur regimybės pabaigoje. Jaunatis. Pilnėjanti. Nuo tada spėliojau, ko iš tiesų nori moterys. Vienatvė eina, meilė kyla. Ant Tavo drabužių buvo parašyta: lengvai. Gal tai ir netiesa, bet vis tiek gerai. Ar po manęs buvo kitų? Tais pirštais galima liesti tik pianino klavišus, bet ne Tave, mergaite, vardu Jonava. Kraujas spurdėjo ir prašėsi lauk. Ritmas kalė iš visur. Jonava, iš tiesų Tu nekalei. Tu prikalei. Apvalus veidas, smakro duobutė, toliau nemačiau, nes Tu čia pat pasisukai nugara. Veidas čia dar nebuvo svarbus. Duobutės po Tavo stuburu ieškojau ilgus metus. Kol tai tęsėsi, Tu, būdama jau išnykusi, vis tiek dar garavai. Ieškojau Tavęs parke, kur sėdėjo daug merginų. Nors parkas Jonavoje, bet Tavęs ten nebuvo. Piemenėlis ėjo paupiu ir pūtė meldą. Aplink burną skraidė drugiai. Tolumoje nuvažiavo traukinys, kuriame visada sėdėjai Tu. Niekad nespėjau į tą traukinį. Nuo tada visąlaik stovėjau prie vagono, galėjau lipti, bet neišdrįsau. Traukinys nuvažiavo. Beprotis stotyje klykė: šaukiu traukinį, šaukiu traukinį, ir braukė metalo strypu per stulpus. Vietoje to – daug fiestų. Šokių svajonių. Laisvų, ne pagal taisykles. Be proto, tik liepsnos ir kibirkštys. Tu žaidei mano mintimis. Tu buvai manyje nuo tada, kai pamačiau Tave. Nedrąsios dainos puse balso. Tada norėjosi dainuoti. Nebuvo kvapo. Be žado. Visi kada nors yra taip žiūrėję. Ir visada negalėjo judėti. Debesys vis dar nedengė Tavęs. Apie Tave sužinojau, kaip reta, ne iš knygų. Iš pamokų tądien ne pabėgau, o išėjau Tavęs pasižiūrėti. Nežinodamas, kad apskritai ką nors pamatysiu. Išeiti daug lengviau. Bėgti būtų reikėję jėgų. Visas pasaulis tada laisvėjo. Kartu su manimi ir Tavimi. Viskas tilpo į tris žodžius, kurių nereikėjo tarti, nes nužudysi. Jokių minčių apie būsimą kelią. Laikas, kai nereikėjo ne tik bėgti, bet ir užbėgti. Nebuvo prieš ką kovoti. Ar kas nors buvo girdėjęs apie Tave? Visas oras pilnas Tavo ką tik nupjautos žolės kvapo. Tas kvapas tvyrojo mano galvoje. Tavo vandeniu neplaukė kūdikiai. Prie Tavęs sukosi ugnies ratai, vyko misterijos. Pasaulis, Tave išvydus, kasmet vis gerėjo. Tik ne aš. Viskas aplink pynėsi. Tavoji svajonė išsipildo tik paskutinio atodūsio akimirką. Tu buvai vėjo šuoras į nugarą. Atsisukti neturėjau teisės. Be Tavęs neišgyvenama. Koks buvo Tavo vardas? Vėliau visada pirmiausia klausdavau vardo. Savojo sakyti nedrįsau. Tu tvirta kaip epušės lapelis. Mainėsi aukšti ir žemi garsai. Tavo laikais visi veržėsi dar į aukštumas. Vasaros nuotykiai. Nekalti, tačiau gėlę pėdas. Dilgėlės iki kelių. Pro jas į Tave žiūrėjau. Niekada neartėjau. Vasara visada prieš akis ir jose. Jas gėlė. Tu pavojinga. Nekart degiau iš noro Tave paliesti. Kai priartėdavai, staiga atitraukdavau rankas. Tu to neatleidai niekad. Ateidavai pas mane dažniau nei kartą per metus. Nuo tada buvau tik vaizde. Nieko tikra. Žinojau, kad jei Tave pašaukčiau, dabar jau ateitum. Bet tada prisėmiau į burną saujelę vandens. Kad Tu neišnyktum ir visada būtum čia. Nė lašas neišvarvėjo per tiek metų. O gal tas vanduo jau seniai mane paliko? Su juo lengva, be jo teisingiau. Rinkausi lengvumą. Tu pasirinkai už mane. Kaulai lūžo nuo to, kaip man Tavęs vėliau reikėjo. Nežinojau, iš kur ir kur einu. Bet žinojau, kad su Tavimi. Tai, ką dariau, buvo trupinėlis. Namų sienos griuvo, kai Tu nėrei po vandeniu. Ar išnirsi, baiminausi tada. Išnirai šypsodamasi, bet nesijuokdama. Su gėlių žiedais lūpų kampučiuose. Vanduo būtų užsivėręs, jei ne artėjanti naktis. Jos aš nelaukiau. Nekantrus buvau. Pasigirdo švilpesys. Pavojus ir svetimumas. Noras slėptis ir niekada nesusitikti. Tu nuslydai vandens paviršiumi kaip adata. Tavo auskarų skimbtelėjimas. Norėjau šokti į vandenį, bet Tu žadėjai vandenį, jei nejudėsiu. Daug vandens. Visą. Nuo tada apie Tave visi šnekėjo nesuprantama kalba. Nesugaudžiau žodžių. Kiekvienas apie Tave šnekėjo sava kalba. Todėl tik Tu mane ir supratai. Slėniuose aplink Tave susirinkdavo daug žmonių, jie džiaugėsi, šoko, nematė vienas kito. Kiekvienas įsivaizdavo esąs vienintelis. Jau po kurio laiko nuo tada, kai Tave mačiau, šioje vietoje sustojo cirkas. Norėjau iškeliauti su juo kuo toliau. Paskui Tave, ten, kur esi. Nuo minčių apie Tave veidas tapo slidus ir atspindintis viską, ką su Tavimi mačiau ir jaučiau. Visos gatvės po Tavęs virto upėmis. Plaukiau jomis Tavęs link. Tik palauk.

EŠERINIO EŽERUI IR BAKCHUI

Valties smaigalys skyrė vandenį. Yrėmės į prieplauką. Tavo, Ešerini, vandenį mačiau, bet negėriau nuo labai anksti. Jis buvo purvinas, piktas, dvelkė atsitiktinėmis pažintimis. Tu skaldei stiklą. Gėriau ištirpdytą ledą. Buvo vėlus vakaras. Visas Tavo vanduo tilpo į vieną taurę. Tada skilau pusiau. Vėliau – į smulkias šukes. Vanduo turbūt jau niekada nebuvo skaidrus. Jis lietė mano pirštų galiukus. Vienas irklas stūmė į priekį, kitas traukė atgalios. Prieplauka artėjo ir tolo tuo pat metu. Miražas, kuris sekiojo kiekviename užkampyje. Žiedai grojo tylią melodiją. Girdėjau Tavo bangeles. Iš Tavęs ėmė lįsti vėžiai. Ryškios šviesos. Pasala ir grobis. Nuo tada su Tavo vandeniu prasidėjo medžioklė. Grobis, kuris niekam nereikalingas. Nebent pasipuikuoti. Sakei: gerk šį vandenį, tik neik skandintis. Visi namai aplink buvo drėgni. Paskutinį lašą nulaižiau nuo stiklinio stalo paviršiaus. Plaukdamas valtyje Tavo vandenimis, maniau, kad esu vienas. Atleisk, atleisk, nepastebėjau, kad Tu sėdėjai priešais. Nieko nebuvo iš naujo, nes viskas nauja. Puota iki ryto. Mokytojau, mums nereikia jūsų. Tu atnešei tą būtybę. Gulėjau šalia jos valtyje ir bijojau. Tu pylei vandenį. Aimanos iš vandens gilumos. Saldus svaigumas Tavo vandens. Slėpiausi nuo Tavęs, užsidariau – Tu beldei į visus langus, kvietei savęsp. Giliausias Tavo vandens dumblas tada atrodė nebaisus, neglitus. Smalsumas. Jis tada žudė. Plūdės dainavo naują dainą. Jos bespalvės, skaidrios. Nors gal ten buvo ne jos? Nežinojau, negebėjau prisiminti. Buvau pilnas Tavo vandens. Ugnis ir vanduo kartu. Ekstazė. Jokio žiūrėjimo. Tavo vanduo uždarė ir nepaleido. Gėreisi į mane per kiekvieną duobutę, kiekvieną taškelį. Bemiegių naktų istorijos. Tada jos prasidėjo. Nedrąsus buvau Tavo akivaizdoje, Ešerini. Kraujo audra siautė viduje. Laikei mane nematomomis rankomis. Gerdamas Tavo vandenį, mintyse jaučiau miksą. Muzikos, šokių, šypsenų, kvietimų. Tu neklausei, ar esu pasiruošęs. Viskas buvo leista. Būgnai mušė ir mušė. Su Tavimi nebuvo jokių paslapčių. Drėgnas karštis, tropikų ateitis. Tu nenusileidai, kai kažkas ištarė Tavo vardą. Tu atsiradai ir gavai vardą, kai kažkas neatmenamais laikais išgėrė gurkšnelį Tavo vandens. Net jei visi miškai aplink degė, Tu likai nebylus. Kitos dienos nebuvo, nes nuo tada kiekviena diena buvo kita. Iš Tavo gelmių radosi dainos, kurios leido suprasti, kas buvai iš tiesų. Tu viską davei, o paskui viską atėmei. Staugiantis šuo narve. Kas jį siuntė? Ar iš tiesų jį mačiau? Nesvarbu, bet kuo jis piktesnis, tuo man linksmiau. Su Tavimi visada taip: kuo kitam blogiau, tuo man geriau. Tavo dainos buvo apie blogį. Tokį, kuris pergyvens viską. Ir žolę, ir mane, ir debesis. Ėmiau matyti pilvo šokius. Tokius gyvus, ir norėjau liesti. Liesti nebuvo ko. Tavo dainos tokios pažįstamos. Nežinojau, kada jas girdėjau. Valtis ėmė leisti vandenį. Stiprėjo vėjas. Artinosi audra. Šokinėjau valtyje. Šaukiaus pagalbos. Visi aplink Tave, Ešerini, susikabinę rankomis šoko. Niekas nepadėjo. Ir jokios audros iš tiesų nebuvo. Reikėjo irtis į krantą ir prisijungti prie šokio. Valties krašto grioveliai vis slidesni. Neturėjau, už ko užsikabinti. Turėjau eiti, o negalėjau. Kojos pilnos vandens. Galva irgi. Tu buvai teisėjas ir gelbėtojas, Ešerini. Darėsi vis tamsiau. Pati tamsiausia naktis, kokią buvau matęs. Jos dar nebuvo, ji tik artinosi, jaučiau, kad bus tokia. Katės ėmė muistytis ir plėšyti Tavo pakrančių lapus. Katės gyveno medžiuose. Kelintas buvo amžius? Jokios šviesos. Tik kačių akys spoksojo tiesiai į manąsias. Ar buvau kovotojas? Ne, buvau trumpų atstumų bėgikas. Netiko, čia prireikė bėgti ilgai ilgai. Ir sunkiai. Vandens vis daugėjo. Niekas nesišaipė. Verkti irgi negalima. Ne tie laikai, ne tie papročiai. Tavo vanduo aimanavo. Jis neužšąlantis. Niekada. Jis visad karštas ir deginantis gerklę. Jokių paslapčių nebeliko. Aš Tau akivaizdus ir niekur negalėjau pasislėpti. Tu norėjai mane pasiimti, bet ne iš karto, o po truputį. Pasidaviau Tavo sūkuriui. Jis turėjo išmesti saugų kitoje vietoje. Nereikėjo priešintis. Nenuskęsiu. Tvirtai žinojau tai. Vėjas siūbavo valtį, ne bangos. Tu ramus. Visi pyko ant Tavęs. Tuo pat metu ir mylėjo. Reikėjo eiti paskui Tave, turėjai išvesti mane iš čia į kitą, džiugesnę vietą. Žinojau, kad kada nors paliksiu Tave, Ešerini, bet tai bus negreit. O gal ir niekada nebus. Mano riešai įmerkti į Tavo vandenį. Valtis vis lengviau sklendė juo. Visai praeičiai, kuri buvo iki Tavęs, pasakiau sudie. Reikėjo keistis. Reikėjo Tavo vandens. Man neleido jo gerti. Reikėjo, labai reikėjo. Drįsau. Ir dariau tai labai ilgai. Tavo vandens prisilietimas buvo lyg apkabinimas. Tvirtai ir kartu labai nesaugiai. Nespurdėjau Tavyje, leidausi nešamas. Užutėkyje pelkė. Tu buvai ne vidutinis, o vidurinis. Tik tada pastebėjau, kad mano valtis visą laiką sukosi ratu. Iš tiesų niekur nepajudėjo. Tu žadėjai lengvą rytą. Be spengimo ausyse ir skausmo. Su Tavimi niekada nežinojau, ko iš tiesų noriu. Svarbu visą laiką judėti. Gyvybės spurdėjimas. Tavo vanduo turėjo aromatą. Jis aitrus ir kartus. Tu bėgai riesta nosimi. Nenukapsėjo nė lašiukas. Jokio jaudulio, tik beribis džiaugsmas, kad radau Tave. Paskui jau nebijojau kiekvieną vakarą užmigti, nes žinojau, kad kitą vakarą Tu manęs lauksi. Gyvenimas nesibaigė šioje valtyje. Tu kvėpavai net tada, kai miegojau. Mūsų laikas buvo visas laikas. Tavo pakrantėse jau šoko laukinius šokius. Girdėjau skambesį. Aplink Tave visi grįžo į pradžių pradžią. Ji buvo Tavyje. Ir man buvai pradžia. Nežinau ko. Viskas tik tam, kad būtų ištartas vienas sakinys. Jis sujungė visa – pirmąjį įbrėžimą akmeniu, mano valtį ir Tavo jūrą. Viskas buvo tik galbūt. Niekas nebuvo užtikrinta. Tavo bejėgiška stiprybė buvo lelijos lapas. Kad ir kiek norėjau, iš Tavęs ištrūkti nepavyko. O karnavalo ratai aplink Tave vis sukosi. Tavo balsas traukė ir stūmė. Po Tavęs nebuvo nieko, nes ir prieš Tave buvo tik sūkuriai. Skruzdės judėjo pagal savo pareigą. Buvau didesnis nei skruzdė, šnabždėjai Tu. Kvietei eiti ten, kur šaukė, kur linksma, kur beprotiška, kur nebuvo kranto, nes visi krantai dingo. Tu buvai vanduo, mano gyvybės vanduo. Rūkas virš Tavęs dusino. Iš kur Tavo vanduo? Niekam tai nerūpėjo, reikėjo suktis ir suktis apie Tave. Beprasmiška šaukti ir šauktis, reikėjo paklusti. Lipti iš valties ir prisijungti. Audra kvietė. Tu buvai manija. Delnas delne. Manasis irgi jau čia. Sukomės ir užsimerkėme. Trypėme. Gyvenome. Gyvename. Tikrai.

LIETAVOS UPELIO PAKRANTĖMS – PRAĖJUSIEJI GYVENIMAI

Katinas turėjo septynis gyvenimus. Manasis jau paskutinis. Tu, Lietava, matei visus buvusius. Tavo meilė mane dusino. Buvai akis, kuri matė visa. Persekiojanti akis. Norėjau Tavęs atsikratyti. Skambutis ant Tavo kranto. Kvietė sustoti, neiti iki žiočių. Tavo paparčiai visur, kiek tik akys užmatė. Žali žali. Be žiedų. Žadėjai, kad dar rasiu jų žiedus. Viskas įkyriai kartojosi. Tie patys medžiai. Jie irgi mane matė. Neatsiminiau jų. Tu priminei apie juos. Tu mane pasiėmei nuo pelkės, kur srovelė bėgo į Tave. Vedei visą kelią. Veidmainių veidai Tavo vandens atspindyje. Lydėjo mane ir naktį, kai nemačiau Tavęs. Neįmanoma nuo Tavęs pabėgti. Pasiekei mane visur. Pats Tavęs ieškojau. Mylėjau Tave neapkęsti. Tu negaravai, o kaupeisi kaip karštas ir deginantis upelis. Upė, kuri kadaise buvo didelė. Paskutiniajam eilėje liko nedaug. Miego prie Tavo žolių. Jos man sakė, kad Tu neišvengiama. Ryto dangus kruvinas. Daugybė išsiliejusio kraujo gyslose. Jis jau neskaidrus, jis drumstas. Tavo šapeliais. Buvai mano taip nenorimas arbatos gurkšnis prieš miegą. Palik mane vieną, prašiau. Negirdėjai. Kalbėjau pats su savimi. Tu niekada negirdėjai to, ko Tau nereikėjo. Surakinai gerklę pusėje žodžio. Numojai savo vingiais. Jie lyg rankos. Apsivijusios spaudė mane. Žmogus be praeities. Žmogus, kurio nebuvo. Nėra ir nebuvo. Norėjau toks būti. Tu nepalikai, vertei klausti, iš ko viskas atsirado. Mane buvo užgulęs ledas, kai Tavęs dar nebuvo. Tai pirmutinis gyvenimas. Kas atsirado pirmiau? Tu ar kančia? Tai vienas ir tas pats. Daug kartų girdėta melodija. Ji kiekvienąkart beveik nesikeitė. Ji persekiojo. Kimšausi ausis. Ne, ta melodija jau manyje. Ji buvo Tavo pakrančių šiurenimas. Amžinas vilko pėdsakas. Viskas kartojosi. Vienu vingiu aukščiau arba žemiau. Kartojimasis vargino. Žinojau kiekvieną Tavo posūkį, kiekvieną triuką. Viską Tau atskleidžiau. Tu garsiai kvatojaisi. Man nėra, kur dingti. Tavo naktys buvo mano buvusios dienos. Paskutiniai šviesos spinduliai. Nuo Tavęs ėmiau mylėti savo kančią. Aplink Tave niekad nebėginėjo vaikai. Jie gimė iškart jau suaugę. Jų akys iškart pažymėtos Tavo ženklu. Manosios irgi. Nuo pat pradžios. Visus gyvenimus praleidau prie Tavęs. Senutės ištinusios kojos ir šuliniai vandens. Jis atrodė tyras. Tik atrodė. Jis buvo praeitis, kurią turėjau kaskart kartoti. Nenustojau savęs žudyti. Nes Tu buvai žudikė, buvai atmintis. Nebuvo ateities. Nebent žemiausioje Tavo vietoje. Kur Tu atsidavei ir atidavei mane. Nežinojau. Mano veidas žiūrėjo į Tavo šventovės griuvėsius. Kadais čia meldžiausi. Kai buvo kam melstis. Vėliau liko tik kartojimas. Vienas žodis. Vienas sakinys. Mantra. Tu buvai mantra, kuri man užduota šiam gyvenimui. Liežuvis pynėsi, o tu ir vėl juokeis. Liežuvis nesvarbu. Mintis buvo aukščiausia. Su Tavimi ji labai žema. Susitraukei iki lėliukės dydžio. Galios nepraradai. Kuo mažesnis, tuo gudresnis ir piktesnis. Buvai stalas, ant kurio niekas jau senokai neaukojo. Tau laikas mirti. Tu vis gyvenai. Ir taip buvo ilgai. Net po manęs. Susiradai naują auką. Jauną ir nesugadintą. Šalia Tavęs nepavyko būti niekur kitur. Vis tekėjai ir tekėjai. Be tikslo ir prasmės. Visos klaidos iškilo, kai paskutinįkart mačiau Tave. Jos plaukė visais vabalais, visais parazitais, visais šapais. Priminei man apie save. Tavo dugno akmenys mane dar kiek užlaikė. Kai esi žlugęs, telieka kabintis už akmenų. Mylėjau savo sunkumus. Neapkenčiau Tavo valiūkiško srovenimo. Norėjau likti, ne tekėti. Pilstei tuos auksinius pinigus iš saujos į saują. Pažėrei jų ant dugno. Dėl jų aš Tau vergavau. Tik dėl jų. Be jų ir be Tavęs. Kaip būtų buvę gera. Ir baisu. Per daug pripratau. Kitaip, atrodė, negalėtų būti. Negalėjau su Tavimi kalbėtis. Tu nesiklausei. Tik diktavai. Turėjau įsiminti. Kiekvieną žodį ir garsą. Turėjau sugauti to garso kvapą. Įkvėpti užnuodyto oro. Su Tavimi nieko nevyko. Tu pastovi kaip atšalęs ugnikalnis. Kadais čia buvo kalnai. Praėjusiais kartais. Kartose. Šviesos tada buvo į viršų. Vėliau žiūrėjo į kunkuliuojantį vidurį. Vidurys buvo geriausia ir blogiausia. Vienu kartu. O, kad būčiau galėjęs susemti Tave į vieną dubenį. Tu nesileidai. Plaukei. Sausros ateitis. Šiame gyvenime Tu palikai tik sausrą. Vis siaurėjai ir siaurėjai. Jokio efektingo finalo. Tiesiog išdžiūvimas. Rimtu ir išdidžiu veidu. Užtvanka mane sulaikė. Momentui. Sekundei. Iki sekundžių pabaigos. Iki paskutinio gyvenimo galo. Sakei, dar ne, dar turėjau bristi Tavo dugnu. Maudytis Tavęs neužteko. Štai kas teliko. Ką pamatysiu Tavo pabaigoje? Veidą, kurį pamiršau. Neprisiminiau jo. Sakė, tokie neturi teisės gyvent. Gal tik prie Tavęs, Lietava, dar turėjau teisę vos vos alsuoti. Paukščiai kapojo akis. Jie apsėsti. Jie Tavo, Lietava. Jiems nerūpėjo pradžia, jie susirūpinę pabaiga. Tavo akys susiaurėjusios. Išsiplėtė, kai sakei, ką turiu daryti. Norėjau daryti viską ir kartu nieko. Nežinojau, kiek dar tversiu Tave, Lietava. Niekada nesijaučiau radęs. Visada tik praeitis, tik dumblas. Su Tavim ilgiausi vakarai. Tu kankinai ir žadėjai paskutiniąją, bet nedavei. Vertei laukti. Palikai klaustuką. Taip negalima, Lietava. Tu geriau žinojai. Gėlimas smilkiniuose. Svaigau ir kritau ant Tavo kranto. Tu palaikei mano paskutiniąją. Tu užtęsei kančią. Gyvenimas dėl kančios. Be prasmės. Tik plaukimas su Tavo medžių žiedais, kurie priminė buvusius gyvenimus. Tavo vandenys balti ir neišvengiami. Ką aš čia kalbu? Tau nereikėjo žodžių. Pakako tylaus ketinimo sušukti. Tik ketinimo. Tau gana. Jau žinojai mano valią, kuri Tau niekada nerūpėjo. Žaibas Tau nebaisus, buvai su juo. Jis trenkė į pakrantės medį. Jis skilo. Kokia drama žingsnio pločio scenoje. Po griaustinio stojo saulė. Ji švietė ne į Tave. Visada pro šalį. Visada netikra viltis. Apgaulė. Po daugelio metų šaukei mane. Aš atsiliepiau. Mes nesusikalbėjom. Galbūt šis gyvenimas nebuvo paskutinis. Nuostaba dėl netikėtos galimybės neapleido. Tu vis žinojai, kad jokio kelio nebus be Tavęs. Jokio šunkelio, jokio takelio. Kai Tavęs jau nebebuvo, vis tiek buvai. Vaidenaisi man sapnuose. Buvau toli nuo Tavęs, o buvai manyje. Prakeikiau Tave kiekvieną vasarą. Grįžau kiekvieną pavasarį. Tu viską apšvietei savo srove. Tavimi tekėjo tai, ko nepajėgiau suprasti. Tu buvai virš bet kokio suvokimo. Tu buvai Aukščiausia. Šventoji. Tiek mane iškentusi, tiek išgyvenusi, tiek atleidusi, tiek smerkusi, tiek nuolaidžiavusi ir vis tiek buvusi. Liūdesys Tavo vandeningose akyse. Nemokėjau liūdėti. O reikėjo. Labai. Ieškojau kitų upelių ir upių. Tu neleidai pabėgti niekur. Amžinąjį Tau Atilsį, tamsioji Atmintie.

DSC 0002
DSC 0002