Ieva Kuzminskaitė. Akis į akį su frygais

Siūlome Vilniaus dailės akademijos dailėtyros studentės eksperimentinį dailės kritikos bandymą. „Manau, kad meno kritikos lauke trūksta impresionistinės pakraipos tekstų, kurie iššauktų asmeninius skaitytojo išgyvenimus, veiktų tarsi autonomiškas meno kūrinys, nors ir būtų išplaukę iš konkretaus nagrinėjamo vizualaus kūrinio. Rūtenės Merkliopaitės darbą „Jono Basanavičiaus monumentas miške“ pasirinkau Kovo 11-osios proga.“


Rūtenė Merkliopaitė. „Jono Basanavičiaus  monumentas miške“ (2012). Iš ŠMC parodos  „Tapyba Lietuvoje (Kaip aš čia patekau)“.
Rūtenė Merkliopaitė. „Jono Basanavičiaus monumentas miške“ (2012). Iš ŠMC parodos „Tapyba Lietuvoje (Kaip aš čia patekau)“.
Man atrodo, kad aš turiu holografinę plokštelę. Kai pačioj tyriausioj vaikystės dienoj didelėm akytėm, įtaigiu suaugusiojo žvilgsniu įsistebeilydavau į krūpčiojančius už stiklo medžius, tiesdavosi gijos tokios tvirtos. Kvėpdavo širdelė, pritvinkusi dar gyvų kosminių žalzganų, net pilvą kutendavo nuo jų skonio. Čia buvo anamnesis, ne kas kita. Ta visuma alsavo mirksnį, buvo tokia ryški, taip arti, net pernelyg įtikima. Ekstazinis drebulys su aitria šviesa ten, kur visuma atsiskleidžia visų visumose, o ne visumos dalelėje. Ir, o tavo letarge, tai gyvena duotybėje. Kaip aš čia patekau? Greičiau išryškinkime plokštes!!!
– Rimk. Tavo gimimo pribuvėja jau atnešė krėslą. Sėdi ir ryškiniesi. Aš irgi sėdu nuo stačiokiškų, akiplėšiškų akių.
Kol kas blankesnis atvaizdas. Bet jis yra. Paradoksas, juk neįmanoma taip tikėti, neturint nė menkiausio to tikėjimo prisiminimo. Daug praeina, nuteka, nesustojus nieko nesimato. Nežaisk jų žaidimo. Aš laukiu tavęs, tau tik atrodo viskas sustingdyta. Bet tik prisėsk ir prisimink. Tu irgi turi plokštelę.
Šiek tiek ryškesnis atvaizdas. Ir jis yra. Paimu turimą alfą ir ieškau omegos. Akmuo. Kamienas. Obeliskas. Apglėbia lapija. Taip, jau jauti trapučius saulėtus pirščiukus, besilydančius gaiviame akmenyje. Ji trapus, tyras, žalias gydantis gojelis. Virpantys spinduliai jį susaisto ir jis paliečia dangų. Viskas ima suktis, jokio svarumo, tik į mus srūva vanduo ratilais, koncentriškais ratais. Gilus praeities šulinys traukia į vidų, neša atgal, vėl į priekį ir dar, ir dar, ir taip visą akimirką gausybe savo apraiškų mirguliuoja vandens veidrodynai. Akinamai ryšku, sacrum skaidruva.
Kitas akimirkas vėl švitino, kaskart vis ryškiau, bet, anaiptol, net minties nebuvo, kad šulinio gelmė greit išsisems, ties ta riba dar išvirsdavo materialūs buviniai, vis dar aplinkui smarkiai sukosi ir susivijo į vieną. Tai buvo tik pradžios pradžia.
Aš čia, prie pat, jau seniai išsiritau. Aplaižau lūpas. Suskeldėjusios, peršti. Pažiūrėsim, kas kitas. Sklis gandai, eilėj regėsime tarpusavyje besigrumiančias sielas, tik priešaky dar vis aukos auksinį veršį.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai