Eglė Gelažiūtė. Vidinis Vido Bareikio gyvūnas

Giedriaus Stugo nuotrauka
Giedriaus Stugo nuotrauka

Natūraliai ir neatsitiktinai vėl sustojame prie teatro žmogaus. Jame (egzistuoja tam tikra savaiminė atskirtis) susitinka ir sąveikauja žodžio, muzikos, kūno kalbėjimas – taip rašosi tekstas pačia plačiausia šio žodžio prasme, kurį scenoje visais minėtais būdais ir visomis neminėtomis galiomis perduoda kūnas. Sąmonės sužadintas kūno tekstas.
Vidas Bareikis scenoje būna labai intensyviai – tiek žodžiais, tiek muzika, viso kūno išraiškomis, netgi spalvomis – dažniausiai su mimo grimu. Dažyta – tik viena pusė veido. Bet kaip įsimenama! Pirmą kartą klausydama jo solinės* programos gyvai, pamaniau, kad klausytis sunku ir kad gal net nenoriu. Po dviejų dainų stovėjau prie pat scenos ir negalėjau atsitraukti –­­­­ savo buvimu, savo muzika Vidas užpildė visą sceną, visas galimas pauzes. Klausytojai buvo įelektrinti. Profesionalus vokalas ir muzikiniai, harmoniniai sprendimai, ypač akompanuojant sau pianinu. Vidas nenuneigiamai įvairiapusiškas (ryškiausiai – dvipusiškas): atlieka ir smarkias, ir piktesnes, kartais net rėkiančias dainas („Panda", „Rėkti trypiant kojom"), bet atskleidžia ir kitą, kitaip skaudančią (uždažytą ir paslėptą, todėl apsaugotą?) veido pusę – ramią ir raminančią, besiilginčią, perduoda atmintį ir savimi patikrintą buvimą („Tylu", „Super Mario").
Visai neseniai, 2012-ųjų spalį, išėjo (daug prasmingiau būtų sakyti „atėjo") pirmasis solinis Vido albumas „Panda". Be galo norėtųsi, kad tokia muzika pagaliau pasiektų taip ištroškusią (nutroškintą?) mūsų klausą. Kiek tokių ieškančių – šaltinių, šulinių, balų, avinėlių pėdų?.. Šįkart pasitaikė drąsiai savo gyslą ryškinantis šaltinis. Arba labai didelė pėda. Todėl visi po gurkšnį. Iš pandos pėdos.
„Panda" – ne tik viena iš albumo dainų, bet, pirmiausia, paties Vido (dažytos, bet ne mažiau tikros, veido ir sielos pusės), o paskui, pasirodo, ir mūsų visų metafora:

Nes juodai liūdna ir juodai balta kaip aš.
Nes juodai liūdna ir juodai balta kaip tu.
Nes juodai liūdna ir juodai balta kaip mes.
Nes juodai, juodai...
Juodai liūdna! Juodai balta! Ir su grėsme išnykti...
Suplėšyk knygas raudonas
Ir jau ropškis greičiau ant manęs –
Bandysime išlikt...

Ir kone kiekvieno koncerto metu užsiropščia. Panda ant veido. Vido (vidìnis ir vìdinis) „gyvūnas-globėjas". Kartu lengviau išlikti. Nedingti, būti. Dar viena išlikimo daina „Rėkti trypiant kojom" – visa žygiuojančių kareivių maršo ritmu, progresuojant suvokimui ir netgi pykčiui. Buvimas prilyginamas žygiavimui, iš principo visiškai statiškam, be proto preciziškam ir nekintamam, iš šalies primestam (priverstiniam?) ritmui – dinamikos, iš pulsuojančio pykčio išjudintos, prisodrintam. Šiuolaikinė karo daina. Atliekama itin artistiškai, neatsisakant netgi tam tikros liguistumo išraiškos, išsimušant iš ritmo – trūkčiojantis kūnas. Per kūno trūkčiojimą reiškiasi ribinėmis patirtimis trūkčiojanti siela. Mano pasaulio iliuziškumas, efemeriškumas („Namai – tai tik trapi iliuzija, / susidedanti iš tavęs, manęs ir laiko"), vienišumas („tėvai tik sukuria tave, o visa kita / – tai jau tavo asmeniniai reikalai"). Visa išrėkiama su tokiu nuoširdžiu crescendo: „O gal neliko nieko kito, kaip tik rėkti, / trypiant kojom ir grojant gitara?!" – išėjus į pasaulį prarasto laiko ieškoti.
Prarastas laikas sugrįžta kitu tonu, bet neprieštaraujančiu anksčiau aptartajam, – kūrybiniu, ramesniu, išsikalbančiu. Dainose „Tylu" ir „Super Mario" itin gilūs atminties įspaudai. Pirmoji (jos, tiesa ir deja, albume nėra) atliekama su nesumeluotomis, išbūtomis pauzėmis, taip suteikiant dar daugiau svorio, tikrumo žodiniam tekstui: „Kaip šiandien tylu / mūsų namuos, / Net virpa palangių kampučiai... / Bet ne todėl, kad tuoj suplasnos, / bet greičiausiai nuo jų / jau kilo ne vienas drugelis..." Jau pirmuose žodžiuose, ko gero, dažnas atpažįsta save, tą pačią patirtį, tą patį faktą, kuris vieniems skauda vienaip, kitiems kitaip, bet paliečia visus. Praeinamumas, trumpalaikiškumas Vido kūryboje tampa leitmotyvu, kartojasi, atsišaukia:

Nes tu išėjai ir aš išėjau
Ir mūsų vaikai kai kurie net nebeatėjo.
Ir neliko jau nieko, kas jungtų tave ir mane,
Ir vaikus, lemputes.

Dainoje „Super Mario" visi, ypač žaidę šį žaidimą, kartu su kūrybine Vido sąmone keliauja per savo atmintį, pojūčius ir, nori ar nenori, suvirpa. Vėlgi – labiausiai dėl to, kad nemeluojama, kad išties būta, kad suvokta, išsakant ir išsaugant. Ir, žinoma, ne tik dėl žvaigždučių (bling...) ar pinigėlių (dzinn...), kurie, nors ir labai maži, yra tie atmintį saugantys daiktai, o ir dėl to, kad užaugom, kad visko buvo tiek daug. Dabar Luidžio nebėra – nebėra to, kas visomis jėgomis padėtų atlikti Savo užduotį, pačią esmiškiausią – gyventi.

Ar atsimeni, kaip mes skridom per grybus ir per vėžlius?
Ar atsimeni, kaip mes lindom dėl princesių į storus vamzdžius?
Šuolis aukštyn – žvaigždutė blinnnng...
Šuolis pirmyn – pinigėlis dzinnn...

Luidžio nėra! O man dar liko
Gyvybė viena ir du kambariai...

Labai taikliai panaudoti autentiški kompiuterinio „Super Mario" žaidimo garsai – elektroninė muzika įveda į konkretų kontekstą. Tiek garsais, tiek tekstu kviečiama prisiminti: ar prisimeni? Nuspėjamas adresatas, vadinasi, ilgimasi.
Yra dainų, kuriose Vidas „nusivalo" veidą. Nebe juoda, nebe balta – tiesiog žmogiška. Jau be griežto grimo atsisėdus jam prie tuščio balto lapo (daina „Sėdau") ima vertis kitos spalvos (kaip muzikai skambėti reikalinga tyla) – jos randasi mąstant apie kitą žmogų, mėginant jį įvardyti, prisiminti iki smulkiausių detalių, nupiešti dar kartą, tarsi persaugoti – kad patikrintum jį (ir turbūt save) esant. Mažų daiktų įvardijimas čia pasirodo kaip esmiškas ryšio tarp dviejų žmonių saugojimas. Įvardyti, atkurti, nupiešti tampa nuolatiniu mane ir kitą-manyje tikrinančiu veiksmu:

Kokios jos spalvotos, visas mano protas
Audžia bendrą mintį, kaip tave atgaminti.
Nes buvau primiršęs, kokias mūvėjai pirštines,
Kai mes audėm mintį, kaip vaikus gaminti.

Visos šios dainos esmiškai patikrintos. Būtent tokia muzika, kalbanti ir nesumeluota, gali įtraukti nebegrįžtamai, pačia teigiamiausia prasme. Atpažintą muziką, žodinį tekstą kiekvieno kūnas ir sąmonė (nors neatskiriamai susijusius, norisi įvardyti atskirai) natūraliai priima kaip savą, įsileidžia, netgi valosi – reikalinga surasti, atpažinti savą garsą, savo garsus, atskirais atvejais skirtingai veikiančius, kiekvieno kūno ir sąmonės ieškomus dažnius. Muzikai reikia atsiduoti, ieškoti tave, tavo buvimo dažnį atitinkančio garso, tavo buvimo rezonansą priimančios aplinkos. Kad galėtume atspėti savo vidinių gyvūnų vardus. Ar bent atsekti jų pėdas...

* Dar jį galite pamatyti kaip „Suicide Djs" arba „Stipriai kitaip" narį – anksčiau ar vėliau atkreipsite dėmesį, kad tai tie patys žmonės, tik stipriai kitaip.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai