Rimvydas Stankevičius. RYŠYS SU VADAVIETE. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

b_250_406_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-04-05_nr._3421_rysys.jpg

Neslėpsiu – Rimvydo Stankevičiaus „Ryšio su vadaviete" laukiau nekantriai. „Laužiu antspaudą" (2008) – pirmąją, bet koncentruotą, labiausiai išgrynintą „trilogijos" knygą kadaise perskaičiau su malonumu. 2010 m. pasirodę „Patys paprasčiausi burtažodžiai" įdomūs dėl transformacijomis grindžiamo pasaulėvaizdžio, užkalbėjimų inkliuzų. Paskutinę „trilogijos" dalį atsiverčiau tikėdamasi, kad ji, kaip paskutinei ir dera, ką nors užbaigs, gal net pradės ką nors nauja. Trumpai tariant, laukiau pokyčių. Pokyčių nebuvo. Ir nors lyrinis subjektas primygtinai teigė, esą tai ypatingas, įkvėptas („esu apuokas, Dievo valia / Įgarsinantis dejones", p. 29), nesugriebiamas esmes sugriebti siekiantis, liepsnojantis, kraujuojantis, itin asmeniškas („mėginimai išrašyti save ar savim (gal tavin?)", p. 28), todėl ir skaitytojo sąmonėje giliai įsirašyti, ją sužeisti („Arčiausius padegu, kitus – / Tik apdeginu skaudžiai", p. 68) ir taip pakeisti privalantis daugiaregistris kalbėjimas, manęs R. Stankevičiaus eilėraščiai nei uždegė, nei apdegino, nesukėlė jokių virpulių nei praregėjimų, klausimų, nei tuo labiau atsakymų – tik kartojimosi ir tęstinumo, strofa po strofos virstančio paprasčiausiu plepėjimu, pojūtį. Tai ir lėmė irzlų recenzijos registrą.

Kaip ir pirmojoje bei antrojoje „trilogijos" knygose, „Ryšyje su vadaviete" R. Stankevičiaus lyrinis „aš" vis dar bando (tiesą sakant, rimčiau bandyti pradėjo dar „Tylos matavimo vienetų" (2006) metais) užmegzti ryšį su anapusybe, bet Dievas, kurį reprezentuoja nuolatinis žodžio „Dievas" kartojimas, vis tiek tyli: „Mano balsas į Dievo ausį. / Moderniausio pavyzdžio balsas / Su taikinį persekiojančia sistema. // Nenurims, kol suras" (p. 6). Taip ir lieka neaišku, koks šios taip trokštamos komunikacijos tikslas: išgirsti Jį ar savus skausmus išlieti. Atrodo, kad svarbesnis būtent pastarasis aspektas – dauguma eilėraščių skirti stalkeriškiems bandymams prasiskverbti anapus ir iš to kylančioms fizinėms bei dvasinėms kančioms nusakyti. Ribinėse būsenose skendintis lyrinis „aš" –­ kareivis, palatoje besiblaškantis ligonis, mediumas, pranašas – merdi, miršta ir vėl atgyja užburtame rate, o skaitytojui telieka sekti jo blaškymąsi viliantis, kad gal šį kartą pavyks prasiveržti. Nepavyksta.

Žadėtas „moderniausio pavyzdžio balsas" – tiek modernus, kiek žibalinė lempa. R. Stankevičiaus poetinio pasaulėvaizdžio ašis – romantizmo (vėlyvojo romantizmo) laikus menantis, tačiau, kaip ir visi kažką menantys reiškiniai, autentiškos įtampos stokojantis genijaus-kankinio registras. Šiai paradigmai būdingas dualistinis pasaulėvaizdis, kurį atskleidžia R. Stankevičiaus taip pat mėgstama antrininko tema: subjektas tuo pat metu yra ir aš, ir ne-aš, gyvas ir miręs, dvasia ir kūnas, kuris tik „miega ar valgo, / Atlaidžiai šypsau, kai jis kuičiasi, turškiasi, spiečiasi..." (p. 97). Pirmenybė teikiama, be abejo, dvasiniam pradui. Poeto kelias, rašymas sureikšminami iki beprotybės: negalėjimas ar nenorėjimas rašyti prilygsta savižudybei, plg. eilėraštis, dedikuotas neberašantiems draugams – „jau kažkuris susiprato // Trukt dalgiu per žiaunas – / Ir po visai raudai" (p. 20). Rašymo-raudos sąlyga – skausmas, tačiau skausmas, kuriuo springstama, kiekvieną fizinį ir dvasinį judesį lydinti kančia, kentėjimai yra perfiltruoti per tokį tankų literatūrinį sietą, kad visi kraujai, žaizdos, draskomos gerklės, draskomi viduriai, prakaitas ir pan. virsta steriliais knyginiais, nuo bet kokių kūniškumo apnašų apvalytais literatūros artefaktais. Tuo R. Stankevičiaus kūryba iš esmės skiriasi nuo nepatogios, kartais atvirai atgrasios, bet įtaigios, šokiruojančios Sigito Parulskio, kurio vietą jaunesnysis poetas tariasi užėmęs2, poezijos. Savo žodžių bergždumą jaučia ir pats (literatūriniu) krauju rašantis mediumas su žvaigžde ant kaktos, savo ištaras neretai palydintis komentarais, paaiškinimais, tarsi be suflerio skaitytojas tikrai nesusiprastų: „Kodėl nemato kiti / Tarp skiemenų, tarp eilučių / Tos sidabrinės miglos, / Kuri man visada potekstėj reiškia Dievą?" (p. 26); „Tenoriu, kad girdėtumėt / Kraujo šauksmą su Edvardo Munko / tapyta burna, su kančiomis" (p. 75).

Jausmas, tarsi viskas jau buvę, jau šiek tiek girdėta, atslenka kartu su dešimtmečiais iš eilėraščio į eilėraštį keliaujančiais vėjo-brolio, altoriaus žvakių, dulkėto vieškelio vaizdiniais, neleidžiančiais patikėti net ir tais eilėraščiais, kuriuose gelmės iš tiesų esama. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Be metaforų" subjektas svarsto mirties paslaptį ir savo santykį su ja („Nesakau, kad nenoriu mirties. / Antraip juk išeičiau iš proto, savęs / Klausinėdamas: // O kaip iš tikrųjų viskas ten surėdyta, / O iš kur nepaliaujamai plūsta į mus, / Plakas ir smelkias gyvybė, mintis, ilgesys ... // Noriu delnais prisiliesti pačios versmės –­ / Paprastai, be metaforų, būti tiesiog", p. 94), tačiau jį sulaiko baimė, kad išėjęs nebegalės grįžti čia („Labiausiai bijau – / Kad daugiau nebus leista čia grįžti. / Kur netobula mėnesiena žolėj, tolumoj / Šuns lojimas... Kur mano / Lėtėjantys žingsniai / Nuodėmingu ir dulkinu vieškeliu...", p. 95). Jei nuo lemiamo žingsnio sulaikantis čia – banalus mėnesienos, šuns lojimo ir vieškelio derinys, tai, matyt, reiškia tik viena – laikas užversti neoromantikų rinktines ir pradėti įkvėpimo ieškoti kitur.

Mąsčiau apie tai, kol pagaliau, pavasario vėjui padvelkus, atkutau ir sukrutau domėtis, ar tik man vienai R. Stankevičiaus poezija atrodo tokia retro. Skaitydama gausias „Ryšiui su vadaviete" skirtas recenzijas, supratau, kad ne. Pavyzdžiui, Brigitos Speičytės recenzijoje R. Stankevičius apžvelgiamas Adomo Mickevičiaus, Oskaro Milašiaus, Česlavo Milošo kūrybos kontekste3. Kita vertus, sugretinus ryškėja ir esminis skirtumas: A. Mickevičius, O. Milašius, Č. Milošas buvo savo amžininkus pralenkę, iki tol nepažintas erdves atvėrę novatoriai, tačiau R. Stankevičiaus pastarųjų metų kūryba to sąmonę provokuojančio naujumo labiausiai ir stokoja – unikalus registras vargu ar įmanomas vietoj refleksyvaus santykio su tradicija renkantis mokinišką kartojimą. Žinoma, galima argumentuoti, kad poeto tikslas yra ne naujovių paieškos, o giluminių dimensijų pažinimas. Tačiau, jei tos dimensijos jau ištirtos anksčiau rašiusių kūrėjų, o R. Stankevičius jų nužymėtas ribas vargiai praplečia, natūraliai kyla klausimas –­ kam jį skaityti, jei galima dar kartą atsiversti Č. Milošo rinktinę?

Tai tiek apie semantiką. Dar norėčiau paminėti kelis techninius aspektus, kurie yra neabejotinai svarbūs formuojantis reikšmei. Labiausiai į akis krintanti meninės raiškos priemonė – panašiai skambančių, bet skirtingą reikšmę turinčių žodžių gretinimas –­ kartais prasmingas, kartais inertiškas, primenantis paikus kalambūrus: „vilku vilkėju / laiką vilkinu" (p. 23); „moterį pakeitė poteriai" (p. 25); „o ir pats esi joks laidininkas... / greičiau – prielaidininkas" (p. 39); „tas krislas aky – / tas krėslas balkone" (p. 45); „vėloka – Vėlinės" (p. 58) ir t. t. Apskritai kartojimas, pakartojimas ir pasikartojimas yra tai, kas nusako, laiko ir generuoja „Ryšio su vadaviete" eilėraštį. Kartojami sąskambiai, kartais – ištisos frazės, raktinės metaforos: nesiimsiu suskaičiuoti, kiek kartų paminėta „deganti gerklė" ir „pro lūpas besiveržiantys kraujo vieversiai". Viena vertus, pakartojimą galima traktuoti kaip poetinio pasaulėvaizdžio kūrimo priemonę, atskleidžiančią šio pasaulėvaizdžio specifiką: tai uždaras monotonišku ritmu pulsuojantis materijos pasaulis, kuriame viskas kartojasi; norint prasiskverbti į kitą lygmenį (kitaip tariant – užmegzti ryšį su vadaviete), reikia iš šio užburto rato prasiveržti, pramušti klodus to, kas gaubia ir trukdo. Tačiau neretai apima jausmas, kad iš tiesų niekur prasiveržti ir nebandoma: vietoj komplikuotų daugiaprasmių metaforų, atskleidžiančių naujus ryšius tarp iš pažiūros nesusijusių elementų, pasitenkinama senais gerais topais. Nudėvėta metafizinė leksika, nuspėjami poetiniai ėjimai, girdėtos biblinės aliuzijos galbūt ir yra tas sienos pramušti neleidžiantis trukdis: užsikonservavusi kalba gali tik tiek, kiek gali. Ratas užsiveria.

Tačiau faktas, kad R. Stankevičiaus rinkinį 2012 m. skaitytojai išrinko Metų poezijos knyga, o ir puikūs pardavimo rodikliai – vasario pabaigoje sumaniusi nusipirkti „Ryšį..." beviltiškai blaškiausi po sostinės knygynus, kaskart išgirsdama tą patį atsakymą („viską pardavėme"), – leidžia manyti, kad publikai toks pasaulėvaizdis yra artimas, tinka ir patinka. Tad tenka pripažinti – G. Bleizgio teiginys, esą R. Stankevičiaus „trilogija" yra XXI a. herojinis epas, nėra laužtas iš piršto. Kaip ir kitos XXI a. pramogos – krikščioniška simbolika „sutaurinti" veiksmo filmai, detektyviniai trileriai à la Danas Brownas ar vampyrų dienoraščiai, – tokio tipo tekstai skaitytoją įtraukia, užvaldo beveik nereikalaudami intelektinių pastangų: metafizinė intriga, ypatingomis galiomis ir kančiomis apdovanotas herojus masina, tačiau visi žino, kad jokios grėsmės iš tiesų pasiklysti, lemtingai susižeisti nėra, kad visos dejonės – „įgarsintos", todėl galima atsipalaiduoti ir mėgautis sopančia lyrinio subjekto gerkle (tuo pat metu pasidžiaugiant, kad savoji – sveika, o ir kūnas dar laiko), grožėtis liepsnojančiomis nežinia kokiame kare meniškai išmėtytas galūnes rankiojančių kareivių lūpomis, bekvapio literatūrinio prakaito lašais ir steriliomis siūlėmis be menkiausių pūlinių užuomazgų. Ir vis tik nesinori baigti konstatuojant, kad R. Stankevičius išmintingai pasidirbino klasišką kostiumą, nes, atrodo, pats poetas jaučia, kuo tai gresia: „Ir ėmė pritikti kostiumas, o dar vėliau – ir grabas" (p. 25). Tad lieka palinkėti „visoms gimnazistėms spiegiant, visiems žadintuvams stebint" iš tiesų išeiti iš škėmų ir krišnų, ir kristų, kol ta spurdanti žvaigždė-kregždė iš tiesų neužduso.

 

1 Pavadinimą recenzijai įkvėpė Gintaro Bleizgio straipsnis, kuriame Stankevičiaus „trilogija" pristatoma kaip „XXI amžiaus pradžios herojinis epas", žr. Bleizgys G., „Nesunaikinamas vyriškumas", in Respublika, 2012-05-22. Prieiga internetu: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/nesunaikinamas_vyriskumas/

2 „Jotvingių premijos laureatas Rimvydas Stankevičius: „Kartais tau duodama dovana", Bernardinai, 2012-10-06, prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-06-jotvingiu-premijos-laureatas-poetas-rimvydas-stankevicius-kartais-tau-duodama-dovana/88810

3 Brigita Speičytė, „Signalas iš vadavietės", Literatūra ir menas, 2013–02–01. Prieiga internetu: http://literaturairmenas.lt/2013-02-01-nr-3412/520-knygos/794-brigita-speicyte-signalas-is-vadavietes-daile