Prudencija PO. Nykštukai ir milžinai šalia mūsų ir mumyse

b_150_208_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-04-26_nr._3424_kukis.jpgJan Sverak. „Kukis grįžta". Iš čekų kalbos vertė Gražina Bikulčiūtė. Iliustravo Jakub Dvorsky. – Vilnius: „Baltos lankos", 2012.

b_150_118_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-04-26_nr._3424_2012_12140074p.jpgČekų vaikų literatūrą įsidėmėjau jau vaikystėje – kaip čia neprisiminsi nenuoramos Honziko nuotykių iš Oldricho Syrovatkos knygos „Linksmos pasakos iš rankovės", o Ondržejaus Sekoros „Skruzdėliukas Ferda" apskritai įsirėžė į atmintį savo psichologiniais ir labai „žmogiškais" šaunaus skruzdėliuko Ferdos, vabalo Trenktuko, niūros sraigės ir išpuikėlės boružės charakteriais. Tiesa, pastaruoju metu popkultūros erdvėje šmėsteldavo skruzdėliuko Ferdžio ar Fredžio vardas, bet vargu ar jis turi ką bendra su mielu mano vaikystės herojumi –­ tai liudija iškreipta gražaus čekiško jo vardo forma. Beje, labai simpatiškos buvo ir originalios abiejų knygų iliustracijos.
Jano Sverako knyga „Kukis grįžta" irgi savaip, originaliai jungia tekstą ir iliustraciją. Dar ir animaciją – skaitant knygą, galvoje patys klostosi vaizdai, sakyčiau, greičiau savotiškos kinematografinės logikos veikiami nei mano, kaip skaitytojos, vaizduotės. Teko matyti (kultūrinėje spaudoje) vieną šio filmo kadrą: mažyčiai lėlinės animacijos herojai lyg kokie grybai ar ateiviai ant natūralaus miško paklotės. Įspūdis toks, lyg įžengtum į vaizduotės pasaulį, kuris egzistuoja visai šalia, bet kurio dar niekas neatrado (tiksliau, neišeksploatavo ir nepavertė bevaisėmis dykromis, kaip garsiojo J. R. R. Tolkieno Viduržemio).
Šito pasaulio gyventojai dar turi teisę ir privilegijas gyventi ir kalbėti taip, kaip nori, – jau senokai neteko skaityti vaikams skirtos knygos, kuriai būtų būdinga tokia gera, tiksli, įdomi kalba. Kalba su savotišku oberiutišku užtaisu, su paslėptu humoru ir, be abejo, taikliai ir be nereikalingų pasažų apibrėžianti itin originalius veikėjus, kurie kaip animacinio filmo objektai turėtų būti pribloškiantys (pvz., du nenaudėliai iš sąvartyno – plastikiniai maišeliai, vienas su šakute, kitas – su žiebtuvėliu, miške darantys tvarką). Kitas svarbus knygos bruožas – joje subtiliai brėžiama neatrasto pasaulio ir realybės sandūros linija: dažniausiai paprastom, netgi banaliom detalėm, pavyzdžiui, smuklininkė Skylėtbudė sulą pilsto į plastikinių butelių kamštelius, Grybas turi skardinę –­ vežimėlį savo gausiai šeimynai vežioti, o Šliužas apskritai yra keista būtybė iš susiraizgiusių vielų. Įspūdis toks, tarsi fantazijos stebuklas slypėtų paprasčiausiame daiktelyje – manyčiau, kad tai tiesa, nes pats turtingiausias vaikas yra tas, kuris turi paprasčiausią pagaliuką ir pasakišką vaizduotę, o ne kalnus modernių žaislų.
Kitas knygos bruožas – vaiko ir suaugusiojo santykis, kuris irgi turi subtilią realybės ir pasakos sandūros žymę. Geriausiai tai turbūt liudytų berniuko Ondros ir benamio (kuris berniukui primena miško Sargą, pasakišką būtybę Poparalių) susidūrimas. Iš atsargaus ir prognozuojamo buitinio santykio (berniukas prekybos centre pamato benamį, benamis abejingas, berniukas – atsargus) įsižiebia keista kibirkštėlė: tarsi realybės matrica būtų netikra, tarsi egzistuotų tikrasis paraleliai esantis pasaulis, į kurį grįžti visa savo siela trokšta benamis. Taip tarsi ir įvyksta. Žinoma, galima sakyti, kad tas įvykis – tik Ondros vaizduotės vaisius, bet jeigu vaizduotė tokia galinga, tokia ypatinga, kodėl jai nesukūrus geresnio pasaulio?.. Bent jau tiems, kurie šiame pasaulyje yra nuskriausti?.. „Kiekvienas norėtų vėl būti mažas", – sako benamis Ondrai. Žinoma, kartais į tą mažumą ateinama iš kitos pusės – iš tos, kuria, regis, viskas pasibaigia, iš mirties. Bet – ateinama.
Be to, tas mažėjimas, tas buvimas mažučiu, tūnojimas gervuogyne, po lapais, sugebėjimas gerti sulą iš plastikinio kamštelio taip geliančiai primena vaikystės laikus, kai „sumažėti" ar „išaugti" buvo paprasta ir natūralu, kaip Alisai iš „Stebuklų karalystės" atsikandus pyrago, kad vėl imi ir pagalvoji, jog autoriui, regis, visai paprastai pavyko užčiuopti pasakiško pasaulio šerdį. Visai paprastai?.. Turbūt tik patys autoriai žino, ar tai tikrai paprasta.

b_150_208_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-04-26_nr._3424_Nykstukas_galvoje.jpgChristine Nostlinger. „Nykštukas galvoje". Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Iliustravo Jutta Bauer. –­ Vilnius: „Nieko rimto", 2012.

Šios autorės knygas galima drąsiai rekomenduoti kaip meniškai edukacines –­ regis, taip seniau kai kurios buvo įvardijamos priešlapiuose, žinoma, tik gero trokštant, bet tokios rekomendacijos keldavo šypseną, nes nuovokus skaitytojas iš paties teksto gali nuspręsti, meniška šita edukacija ar nelabai. Į lietuvių kalbą išverstų šiuolaikinės austrų rašytojos Ch. Nostlinger knygų susidarytų padori krūvelė, ir nieko čia nuostabaus – autorės literatūrinis meistriškumas įvertintas H. Ch. Anderseno medaliu ir Astridos Lindgren atminimo premija. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra autorės mokėjimas pasakoti – nenuobodžiai, šiltai, su humoru, užčiuopiant skaudžias šiuolaikinių vaikų gyvenimo akimirkas, bet jų nedramatizuojant.
Tokia yra ir knygos „Nykštukas galvoje" herojė Ana – jos tėvai išsiskyrę, vaikas padalytas tarp tėčio ir mamos, tarp jų naujų antrųjų pusių ir senelių, kurie vieni kitiems nepatinka. Tikrai ne kiekvienas rašytojas rastų pasakišką akcentą, kuris vaikui padėtų suskaldytame ir prieštaringame pasaulyje augti su viltimi ir neprarasti meilės. Toks pasakiškas Ch. Nostlinger akcentas šioje knygoje – mažutėlaitis nykštukas, gyvenantis Anos galvoje. Autorė piešia jį saikingomis ir santūriomis spalvomis kaip realistišką ir racionalų veikėją – ir tai suprantama, nes tas, kuris gyvena galvoje, neturi būti išprotėjęs ar neprognozuojamas. Tai jau bus ne knyga vaikams, o intelektualams, besidomintiems psichiatrijos fenomenais.
Užtat ir Anos nykštukas nesukelia didelės maišaties – tik šiokią tokią, kokios ir reikia knygos siužetui. O kadangi nykštukas yra racionali būtybė, tai per savo racionalumą ir nukenčia – sujungia ne tuos laidus galvoje ir negali ramiai miegoti, o miegoti jam reikia ne mažiau kaip kelias savaites vienu prisnūdimu. Pusėtinas elektrikas tas nykštukas!.. O dar jei pagalvotum apie jį kaip apie tinginį miegalių ir savotišką lepūnėlį, užkietėjusį namisėdą (niekur neina iš galvos, kurioje apsigyvena, nebent baisiai bėdai prispyrus), tai prieš akis iškyla tikrai įdomus ir netradiciškas nykštuko psichologinis charakteris, besiskiriantis nuo jau žinomų – nykštukų šachtininkų ir kalnakasių, fėjų palydovų, lobių saugotojų, miško darbininkų ir sid­ro gamintojų. Na, jeigu jau ieškotume paralelių, tai galima teigti, kad šito nykštuko „šachtos" – smegenys, kuriose jis gyvena. Bet toliau improvizuoti kažkaip jau ir baugu... Topteli galvon nykštukas iš tarybinio multfilmo, panašus į aršų stachanovietį su anglies kirtikliu rankose. Ne, tokio savo galvoje nenorėčiau.
Nuovoki rašytoja, knygos pabaigoje atskleidusi paslaptį, kad ne tik Anos, bet ir jos draugo Peterio galvoje gyvena nykštukas (skiriasi ne tik jų kepurėlių spalva, bet, regis, ir pažiūros į gyvenimą), tuo nepiktnaudžiauja ir apibendrindama nepareiškia, kad ir tavo, ir mano, ir kaimyno galvose irgi gyvena nykštukai. Ji palieka tai potekstėje. Užtat nykštuko žodžiai yra labai prasmingi, kai jis pasakoja Anai apie ankstesnius savo būstus, ypač apie tuos, kurių šeimininkai niekaip nenorėjo pripažinti nykštuko buvimo savo galvose ir savo gyvenimą baigė palatose už grotuotų langų... Taigi nykštukas galvoje – ne visai toks jau vaikiškas dalykas. Reikėtų apie tai susimąstyti ir suaugusiesiems.

b_150_222_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-04-26_nr._3424_Shelly_frankensteinas.jpgMary Shelley. „Frankenšteinas". Iš anglų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

„Baltos lankos" ėmė leisti dėmesio vertą knygų seriją „Mažos didelės knygos". Ir nors tai truputį panašu į vieno prekybos tinklo pretenzijas, kai visus sveiko proto žmones šiurpino užrašai „Mini Maxima" ir „Maxi Maxima", bet leidykla išlaiko logiką, žodžiui „didelė" suteikdama ne prekybinio ploto, o išliekamosios, intelektualinės, vertės reikšmę. Vienas iš įdomesnių šios serijos sprendimų – šalia pasaulinės klasikos (E. A. Po, J. Joyce'o, H. Melville'io, G. de Maupassant'o ir kitų) leisti nacionalinės moderniosios literatūros kūrinius, kurie šioje autorių plejadoje lietuvių literatūrai nedaro gėdos (Antano Škėmos „Balta drobulė", Balio Sruogos „Dievų miškas"). Be to, patrauklus formatas ir, ką čia slėpsi, visai nebaisi kaina liudija, kad knyga yra skirta skaitymui, o ne pasidėti į sekciją.
Apie baisumus... Tiesą pasakius, įvairūs Frankenšteino perdirbiniai, variacijos ir subproduktai taip nualino temą, kad originalas gali pasirodyti besąs labai keistas ir naivus. Nekalbant jau apie tai, kad frankenšteino vardas, tapęs bendriniu, iš esmės apibūdina ne pabaisą, o jos kūrėją. Bet galbūt toks ir buvo jaunosios Mary Shelley, kuri parašė „Frankenšteiną" būdama tik devyniolikos, pasąmoninis noras –­ susieti kūrinį ir kūrėją kaip vienį. Juolab kad šį pasakojimą, kaip pati prisipažino, įkvėpė košmaras, susapnuotas viešint pas lordą Byroną Ženevoje. Košmarai – neišsenkantis įkvėpimo šaltinis, todėl nereikėtų tuo stebėtis. Mane žavi tai, kad M. Shelley taip grakščiai ir liūdnai įkūnijo savo košmarą – kaip poetinę viziją, kaip poemą, neaprašinėdama fiziologinių eksperimento pusių ir nesimėgaudama tuo, o juk šiandien tokių eksperimentų aprašinėjimas užimtų didžiąją kūrinio dalį. Ir, žinoma, būtų pristatytas kaip didžiausia estetinė knygos vertybė.
„Frankenšteinas" kaip košmaro poetikos kūrinys turi daug literatūrinių paralelių – ir Šventojo Rašto, ir legendos apie Golemą, ir R. L. Stevensono „Daktaro Džekilio ir misterio Haido istorijos", galbūt net O.Wilde'o „Doriano Grėjaus portreto" ar W. Goethe's „Fausto". Visos jos savaip papildo Frankenšteino temą, ir ne tik kaip nevaldomos košmariškos pasąmoninės jėgos išsilaisvinimą, bet ir kaip kūrėjo dramą. Mokslinis pažinimas leidžia Frankenšteinui sukurti būtybę kaip fizinį objektą, bet dvasinio gyvenimo visai nenumato, neįžvelgia. Apie laisvą sukurtojo valią, pasirinkimą, kūrėjo globą, suteiktas teises tiesiog ir kalbėti nėra ko, nes baisusis kūrinys, beje, liudijantis kūrėjo tuštybę (pabaisa – milžiniško ūgio ir gigantiškų kūno matmenų), yra ne kūrinys, o tiesiog eksperimentas. Frankenšteino temos sekėjai šio eksperimento siaubingumą dažniausiai išreikšdavo per paviršinį siaubą, pasibaisėjimą, gąsdindami, retsykiais – ir su humoru (tikrai juokinga Melo Brookso komedija „Jaunasis Frankenšteinas"). Tačiau pats kūrinys veikiau liūdnas nei baisus. Susidaro įspūdis, kad autorė buvo tiesiog ištikta savo vizijos ir norėjo įkūnyti ją kaip savotišką poetinį kūrinį. O juk neretas poetinis kūrinys yra pranašingas, nes poetui nerūpi aktualijos, mados, tendencijos.
M. Shelley romanas – lyg savotiškas muzikinis kūrinys, kuriame skamba trijų instrumentų balsai: pasakotojo Valtono, keliautojo, trokštančio pasiekti Šiaurės ašigalį, pasakojimą pradedančio ir baigiančio; Viktoro Frankenšteino išpažintis, įsiterpianti į jo pasakojimą, ir pagaliau –­ paties pabaisos, nevykusio kūrinio pasakojimas, įsiterpiantis į Frankenšteino pasakojimą. Žodžiu, kompozicija įdomi, liudijanti savotišką teksto koncentraciją. O pabaisos išpažintis apskritai yra teksto branduolys, atveriantis daugybę interpretacijų – ir emocinių, ir intelektualinių. Ko vertas vien pabaisos prisipažinimas, kaip įdėmiai ir susižavėjęs jis skaitė Plutarchą, „Jaunojo Verterio kančias" ir J. Miltono „Prarastąjį rojų"!.. Tai, kad autorė įdėjo nevykusiam žmogaus kūriniui į rankas Miltono knygą, jau netgi ne simboliška, o paradoksalu, o gal net ir ironiška.
Pirmas emocinis įspūdis, perskaičius pabaisos išpažintį, buvo gailestis. Gaila persekiojamo ir ujamo padaro, kuris dėl savo išvaizdos negali pritapti prie žmonių, nors ir trokšta to. Bet autorė galbūt ne veltui įspėja, kad šitas gailestis gali būti apgaulingas. Jeigu Dievo kūrinys žmogus persmelktas klastos, neapykantos, gašlumo, tai koks gali būti žmogaus kūrinys?.. Jokio pažado – nei gyvenimo, nei giminės pratęsimo (Frankenšteinas sunaikina pradėtąją gaminti moterį – pabaisą), nei viešpatavimo žemėje jam negalima duoti, nes šitas pažadas Dievo jau duotas žmogui. Be to, nepamirškime, kad pabaisa sukurta ne iš gyvybės, o iš mirties medžiagos: kitų mirusių žmonių dalių. Šita detalė turėtų būti daugiau simboliška, nei gąsdinanti.
Koks vis dėlto keistas ir liūdnas tas M. Shelley poetinis miražas!.. Kaip savotiškai ataidi iš laiko gelmių, disonuodamas su išplėtota ir sąmoninga, visai nesapniška šiuolaikine siaubo industrija. Jis primena mums, kiek daug po šį pasaulį klaidžioja negyvų, nemylimų žmogaus kūrinių.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai