Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Agnė Gintalaitė. Tapytojos akiniai, arba pasaka apie grafitinį Vilnių

Atvirukai su miesto vaizdu reikalingi tam, kad užrašęs adresą lengva ranka įmestum jį į pašto dėžę, o gavėjas iš pirmo žvilgsnio suprastų, kur tu buvai, ir imtų pavydėti įsivaizduodamas svetimas, todėl daug įdomesnes patirtis. Ko daugiau galima taip beviltiškai pavydėti, jei ne patirčių? Nebent naujo, kitokio požiūrio.
Stereotipiški „kažkur matyti" vaizdai užkemša pojūčių kanalus, tad imi matyti tik tai, prie ko įpranti, ką žinai egzistuojant. Ir nežinai, kad kiti žmonės, net ir tie, kurie visai šalia, gyvena kitokiame pasaulyje. Bet pasiekti, kad tas kitas pasaulis taptų tavo pasaulio dalimi, labai sunku. Smalsumo negana, kai nežinai, ko smalsauti. Gal ten, kur kito pasaulyje stovi lobių skrynia, tavajame tik lauko tualetas. Niekada nežinai, kur ieškoti. Todėl egzistuoja raketos nešėjos, kurios gali fenomenus iš vieno pasaulio pernešti į kitą. Dažniausiai tai gerai papasakota istorija, filmas, paveikslas. Meno kūrinys.
Menininkas yra kūrėjas, sugebantis ne tik įprastus dalykus pamatyti kitaip, bet ir savo požiūrį perteikti tam, kuris nori ir yra pasiruošęs priimti. Nuo to, kiek yra pasiruošusiųjų priimti raketą nešėją, priklauso, kurioje kontinuumo vietoje atsidurs jos siuntėjas. Kontinuumas yra lazda su dviem galais. Viename – pripažinimas ir šlovė, kitame – beprotnamis. Profesionalūs menininkai paprastai laikosi vidurio.
Pristatyti miestą visuomet labai sunku. Pirmiausia todėl, kad jis kaip blusomis aplipęs stereotipais, tad belieka arba mėginti tas blusas išgaudyti, arba kurti veriant iš jų karolius ar dresuojant. Miesto žanras visuomet labai naratyvus. Atributai, įprasti ir atpažįstami elementai privalo būti kažkur įterpti. Aistė Kirvelytė pasakoja, kad ilgai ieškojo savo santykio su mažais formatais, su visuotinai gražaus paveiks­lėlio fenomenu ir Vilniaus senamiesčio vaizdeliais. „Piešiniai „Iš Vilniaus atvirukų istorijų" atsirado pasakojant sau istoriją, kurios niekada nerašiau, kiekvieną kartą kitokią pasakojau, kadangi negarsiai, tai loginio ryšio nereikėjo. Svarsčiau, ar piešinukais, ar raštu, ar filmuku ją ištrans­liuoti. Man ji labiau patinka tokia, be ryšio, nes kai parašau, ne taip skamba."
Miesto žanro genijus Woody Allenas sukūrė universalų būdą savo Romos, Pa­ryžiaus, Barselonos pristatymams: atpažįstamą stereotipą apaugina asmeninėmis patirtimis ir paradoksaliomis situacijomis. Rodos, toks mąstymo būdas priimtinas ir menininkei Aistei Kirvelytei. Ji papasakojo vudialenišką istoriją apie seną sąsiuvinį ir keliones laiku: „Vaikščiojau po senamiestį ieškodama visuotinai atpažįstamų, nuvalkiotų vaizdų, kuriuos galėčiau vėl pamatyti. Taip ilgai braidžiusi aplink, atgal ir pirmyn, žinojau rasianti seną mokyklinį sąsiuvinį. Taip visuomet būna, kai kur nors knaisiojamės. Tai buvo kažkokios istorijos užrašai. Sunkiai ką išskaičiau, gal vėliau pavyks. Keisčiausia, kad negalėjau suvokti, nei rasti užuominų, apie kokį laikmetį šnekama, nei to rašiusio žmogelio amžiaus, nei lyties nepavyko identifikuoti, o jo braižas lyg senovinis buvo. Kartais beskaitant atrodė, kad tai pasakojimai apie senąjį Vilnių, o kartais –­ kad žmogus atkeliavo iš ateities ir aplankė savo gimtąjį Vilnių, ir aprašė savo atsiminimus pasivaikščiojęs po senąjį dabartinį miestą. Bet ar jis iš ateities atvyko į mūsų laikmetį ir jau senokai pametė sutrūnijusį dienoraštį, ar atvirkščiai – jis netyčia iš praeities pateko į dabartį, neaišku. Galėjo būti ir taip, kad per klaidą žmogelis save supainiojo su moksleiviu ir įlipo į ekskursijų autobusą, pamanęs, jog privalo kruopščiai konspektuoti gido pasakojimą. Gal kai man visai susipainios vaikystė su senatve, nors panašiai ir būna, geriau pasiseks susivokti laike, gal tada ką nors suprasiu. Bet nebepavyks perskaityti, nes tuos užrašus jau pamečiau. Tik tai, ką perskaičiau pasislėpė kažkur smegenų vingiuose ir tapo mano."
Ši istorija piešiniuose neatsispindi paraidžiui, ji laukia filmą nufilmuosiančios kameros, o kol kas tik suteikia atspirties tašką piešiniuose išreikštam požiūriui į miestą. Tai žvilgsnis be išankstinio nusistatymo, be rigidiškos vertybių sistemos, neišskiriant to, kas tradiciškai vertinga, o kas – ne. Tai vaiko arba poeto požiūris, kai visuotinai priimtas architektūros šedevras ir grafitis ant sienos yra vienodai svarbu ir įdomu.
Kita plotmė, apie kurią negalima nekalbėti aptariant vaizduojamojo meno kūrinius, yra formali estetinė pusė. Konceptualiausias miesto estetikos kūrėjas neabejotinai buvo garsusis Smaragdo miesto burtininkas. Tam, kad perteiktų savo požiūrį, jis privertė miestiečius ir svečius nešioti žalio stiklo akinius, taigi jie matė miestą, padarytą iš smaragdų, o ne beverčių stiklo gabalėlių. Aistė, gebanti piešti, pasirinko pilką grafitą (todėl sutaupė pinigų pilkiems akiniams), be to, panaudojo ir daugiau įdomių formalių išraiškos priemonių. Piešiniai visų pirma labai tapybiški. Čia nėra grafikos elementų, linijų ir aiškiai kalbančių dėmių. Jautrus ir pulsuojantis pilkas pilkame. Visuomet matai tarsi bendrą vaizdą, bet jei nori susitelkti dėmesį į detalę, ji nepasiduoda, neišryškėja. Toks jausmas dažnai aplanko sapne. Keistą vaikiškai poetišką nuotaiką sustiprina ir neįprastas atvirukų dydis. Istorija natūraliai ir be pastangų tęsiasi žiūrovo galvoje: matau grafito spalvos monochrominį vaizdą, kaip per miestą lėtai važiuoja turistinis autobusas be stogo, ir gerai, kad be, nes kitaip netilptų vienintelis keleivis –­­ užsnūdęs milžiniškas vaikas, iš kurio putnaus kvadratinio metro dydžio delniuko byra A3 formato atvirukai.

Aistės Kirvelytės „Naktimis poetas šildė vargetas" – 3 viršelyje

Komentarai  

 
#1 Gegužės 2 d., ketvirtadienį,18 val. galerijos „Vartai“ peržiūrų erdvėje 2013-05-02 10:31
Ir kas tai per maniera būtinai nuslėpt įvykio vietą, čia jau lyg redakcijos politika. Gerai kad dar ne po laiko ...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai