Tarp 2013-iais UNESCO minimų datų – ir prof. Meilės Lukšienės (1913 08 20 – 2009 10 16) šimtmetis. Lietuvos Respublikos Seimas 2013-uosius paskelbė Meilės Lukšienės metais. Žymios pedagogės, savo įžvalgomis, moraliniais humanistiniais principais ir vizijomis nužymėjusios Nepriklausomos Lietuvos švietimo gaires, atminimui įprasminti sudaryta valstybinė programa, kurios renginiai, matyt, visus metus mus ragins atsigręžti į šią iškilią asmenybę. Viename iš jų turėjome progos dalyvauti balandžio 25-osios rytą – prie namo Žvėryne, kuriame Profesorės su šeima ilgus metus gyventa, atidengta atminimo lenta.
A. Mickevičiaus gatvėje prie 19-ojo namo susirinkus gausiam būriui Profesorės gerbėjų – buvusių bendražygių ir tik iš raštų galėjusių ją pažinti – garbūs svečiai tarė trumpus, prasmingus žodžius.
Vyresnioji karta, ir patyrusi sovietinį režimą, ir išgyvenusi istorinį tautos pakilimą, Nepriklausomybės paskelbimą, yra bent netiesiogiai pažinusi prof. Meilę Lukšienę, literatūros mokslininkę, pedagogę (sovietmečiu nustumtą į nuošalę), kuri Lietuvos Atgimimo aušrai išaušus ne tik aktyviai skelbė savąją Mokyklos viziją, bet ir sutelkė bendraminčių būrį realiems darbams – sudaigstyti švietimo reformos gaires, naujai išrutulioti mokymo programas, kurti laisvos šalies piliečiams skirtus, laisvą ir atsakingą mąstymą ugdančius vadovėlius... „Tautinės mokyklos" idėja, iškelta Profesorės, šiandien gal atrodo kiek iliuzinė, bet, matyt, nenublanko tautinio identiteto, pilietiškumo ugdymo reikšmė.
J. E. prezidentė Dalia Grybauskaitė įvertino prof. Meilę Lukšienę vykdžius tarnavimo Lietuvai misiją. Prezidentė į reglamentuotą ceremoniją šauniai įterpė ir improvizacinį momentą: priminusi, kad M. Lukšienė buvo aktyvi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė, ji pati pakvietė prie mikrofono anuometį jos bendražygį prof. Vytautą Landsbergį (neįrašytą į programą). Pasak europarlamentaro, jo apsilankymai šiuose namuose nebuvę dažni, bet – reikšmingi; Meilės Lukšienės ir kitų kultūrinio pasipriešinimo sovietinei sistemai dalyvių elgesys ir parengęs Atgimimą (primintas VU sovietinių laikų „juodas puslapis", kai iš Lietuvių literatūros katedros atleistos darbuotojos, tarp jų ir M. Lukšienė). Visą Profesorės šeimą – kaip mįslę, nes liudijusią žodžių ir darbų vienovę – geru žodžiu minėjo Edukologijos universiteto rektorius prof. habil. dr. A. Gaižutis, primindamas, kad be ceremonijoje dalyvaujančių jos vaikų – dukters habil. dr. Ingės Lukšaitės ir sūnaus dr. Rimčio Lukšos – Prahoje Mamos įdiegtas vertybes toliau puoselėja muzikė Giedrė.
Švietimo ir mokslo ministras prof. dr. Dainius Pavalkis atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tą išties paradoksalią aplinkybę, kad prof. Lukšienė niekad nebuvo „funkcionierė", neužėmė aukštų postų, bet –­ vadovavo švietimo sistemos pertvarkai. Vilties, kad Profesorės idėjos rado (ir ras) atgarsį jaunojoje kartoje, suteikė Meilės Lukšienės premijos laureatas mokytojas Ramūnas Skaudžius, pasižadėjęs prie šio namo atsivesti ir į Vilnių atvykstančius svečius, ir savo moksleivius.
Prezidentei D. Grybauskaitei ir LEU rektoriui A. Gaižučiui atidengus atminimo lentą, padėkos žodį tarė Profesorės dukra Ingė Lukšaitė. Pasak istorijos mokslininkės, šiandien toliau puoselėjant M. Lukšienės pedagogines idėjas (kurios remiasi humanistiniu, demokratiniu, pilietiniu ir tautiniu asmenybės ugdymu), būtina ne tik atsižvelgti į laiko iššūkius, bet ir įveikti nuolat kylančias naujas grėsmes.

P. S.
Dauguma ceremonijos dalyvių, matyt, tuoj nuskubėjo į Edukologijos universitetą, kur prasidėjo dvi dienas truksianti tarptautinė mokslinė konferencija „Ugdymas kultūros ir žmogaus raidos kryžkelėse: Meilės Lukšienės pedagoginio palikimo įžvalgos praeičiai, dabarčiai ir ateičiai".

ap nuotrauka
ap nuotrauka

ap