Jolanta_Paulauskaite.jpgVienas įdomesnių šių metų filmų yra Dereko Cianfrance'o kriminalinė drama „Niujorko šešėlyje" („The Place Beyond The Pines", 2013), kuri buvo demonstruojama ir „Kino pavasario" programoje „Amerikos nepriklausomas kinas". Ši kino juosta įdomi savita pasakojimo maniera, įtikinamais personažais ir stulbinamai papras­tai, bet ne lėkštai sukurta istorija. Tai tiesiog kitoks, neholivudinis Amerikos kinas: be klišių ir dirbtinai stimuliuojamų emocijų.
Kam teko pamatyti 2010 m. Cianfrance'o sukurtą filmą „Mano liūdna meilės istorija" („Blue Valentine") ir jau naująją kino juostą, pastebės šių dvie­jų filmų emocinę giminystę bei atpažins pagrindinius vaidmenis filmuose atliekantį aktorių Ryaną Goslingą. Abu filmai tarsi išaugę vienas iš kito ir, kaip prisipažįsta režisierius, atspindi jo asmenybės evoliuciją. Filmo „Niujorko šešėlyje" idėja buvo brandinta 12 metų. Šiuo ilgu laikotarpiu sukurta kino juosta „Mano liūdna meilės istorija" savo tematika ir leitmotyvais padėjo galutinai įgyvendinti „Niujorko šešėlyje" sumanymą. Kaip sako režisierius, tai labai asmeniškas filmas, kuriame jis dalijasi savo tėvystės patirtimi.
Tėvo ir sūnaus santykiai filme „Niujorko šešėlyje" tampa kinematografinės istorijos centru, taip pat plėtojančiu komplikuotus ir žmogiškai pateisinamus nusikaltimo ir bausmės motyvus. Filme pasakojamos trys istorijos auga viena iš kitos ir keistai susipina. Pirmoji istorija yra siejama su pagrindiniu herojumi –­ motociklininku kaskadininku Luku (Ryanas Goslingas). Bastydamasis iš vieno miesto į kitą ir rodydamas kaskadininkų triukus, jis sugrįžta į Skenektadžio miestelį. Čia jis sužino, kad po vienos nakties nuotykio su mergina Romina (Eva Mendes) jis tapo tėvu. Troškimas būti šeimos dalimi ir patirti laimės akimirkas tampa žiauriu jo gyvenimo išbandymu. Norėdamas padėti išlaikyti šeimą ir taip dalyvauti savo sūnaus gyvenime, Lukas ryžtasi nusikaltimui – bankų apiplėšimams. Tačiau likimas jau iš anksto yra jį paženklinęs mirties ženklais ir sėkmė greitai nuo jo nusigręžia.
Antroji istorija, pasakojanti apie policininką Eiverį (Bradley's Cooperis), prasideda tik filmui įgaunant pagreitį ir pasukant Luko istoriją tragizmo link. Filmui įsibėgėjus, Eiveris nušauna Luką. Jis pripažįstamas herojumi, nes įvykdo teisingumą, kuris, kaip vėliau pasirodo, turi savo išvirkščiąją, korumpuotą pusę. Eiveris stoja į kovą ne tik su ciniška teisingumo sistema, bet ir su pačiu savimi. Kaip teigia režisierius: „Aš žinau, kad žmonės negyvena pasaulyje, kuriame yra vien tik juoda arba balta; jie gyvena pilkame pasaulyje. Taigi aš taip pat siekiau, kad mano charakteriai gyventų tokiame pačiame pilkame pasaulyje." Ko gero, šis sąmoningas režisieriaus sprendimas padeda išlaikyti filme nuolatinę emocinę įtampą, kuriamą iš kasdieniškų ir kartu fatališkai atsikartojančių santykių ir įvykių.
Lemtingas ir tragiškas Luko ir Eiverio susitikimas paskatina trečios istorijos atsiradimą. Po 15 metų vėl sugrįžtama į Skenektadžio miestelį. Tai vieta, kurioje atrodo, kad laikas neegzistuoja: politiniai debatai, komercinis gyvenimas vyksta kažkur šalia, o tame įvykių centre siekdamas karjeros sukasi buvęs policininkas Eiveris. Esminiu įvykiu tampa Goslingo ir Cooperio herojų sūnų (Dane'as DeHannas ir Emory's Cohenas) susitikimas, simboliškai įprasminantis fatališkumo, likimo galios tematiką. Viename interviu režisierius mini, kad į šiuos vaidmenis pretendavo net apie 500 jaunuolių, bet DeHanno ir Coheno duetas jam pasirodė idealiausias. Abu puikiai įprasmino skirtingus charakterius, socialinius sluoksnius, net likimus, tačiau abu išgyveno tą patį – tėvų dėmesio trūkumą.
Atrodo, kad prieš mūsų akis skleidžiasi graikų tragedijos principais grindžiamos istorijos: Luko žmogžudystė, apgaulinga sūnų draugystė, Luko sūnaus noras atkeršyti policininkui ir Cooperio herojaus atgaila. Greičiausiai taip konstruojamos istorijos nėra atsitiktinės. Reikėtų paminėti, kad Cianfrance'o kino mokytojai –­ Stanas Brakhage'as ir Philas Solomonas –­ Amerikos avangardinio kino legendos. Brakhage'as ypač domėjosi graikų mitologija, muzika ir poezija, todėl jo filmuose netrūko ir mitus atspindinčių motyvų. Tad tikėtina, kad šių meistrų filmai suteikė impulsų ir Cianfrance'ui.
Jau pirmosiomis filmo minutėmis režisierius pateikia užuominų, kad istorijos, kurias išgyvens filmo herojai, nėra tokios jau paprastos. Filmo pradžioje akistata su Luku išties sukrečia: tatuiruotėmis išraižytas raumeningas jo kūnas tarsi byloja apie laukinę ir nesutramdomą pažeistą sielą. Negailestingai ir kartu nepaprastai estetiškai –­ tiksliomis detalėmis ir saikingomis užuominomis – Cianfrance'as kuria pagrindinio personažo charakterį ir likimą. Režisierius pabrėžia, kad jį sužavėjo ne tik charizmatiška aktoriaus Goslingo asmenybė ir talentas, bet ir panašus pasaulio suvokimas.
Vienas netikėčiausių režisieriaus pasirinkimų – aktorė Eva Mendes, atliekanti mylinčios, santūrios Rominos vaidmenį. Aktorę 2001 m. išgarsino vaidmuo su žinomu Holivudo aktoriumi Denzeliu Wa­shingtonu filme „Išbandymų diena". Nepaisant Mendes aktorinių galimybių atlikti skirtingų spektrų vaidmenis, dažnai jai tekdavo seksualių, fatališkų moterų vaidmenys. „Niujorko šešėlyje" ji pasirodo visiškai netikėtu amplua ir, anot režisieriaus, sugeba pažaboti jai įgimtą seksualumą. „Ši mergina pasirodė esanti labai drąsi. Jai pavyko nugalėti savo baimes ir apnuoginti sielą."
Dabar belieka laukti, kuo Cianfrance'as nustebins kitame savo filme „Metalhead", kuris pasakos apie netekusį klausos būgnininką.

„Niujorko šešėlyje“
„Niujorko šešėlyje“