Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Jis išsyk privertė visus pasitempti lyg komanda „lygiuot!", kai su heraklišku užsimojimu atplėšė restorano duris ir palydimas smelkiančio žvarbos gūsio įbildėjo svetainėn. Švelnaus būdo padavėja neišdrįso užginčyti, kad „tokiems" čia ne vieta, sutiko lankytoją kaip didelį poną ir nužvelgusi nuo nenupurtytų batų paliktą sniego vikšrą pakvietė prie stalelio. Ilgas, turbūt dvimetrinis, apšepęs, periodiškų pagirių iškamuoto, bet kartu nežymiai filosofiško veido Sosnovskio barštis, nė nenusivilkęs per tokią žvarbą aiškiai per striukos odinės striukės, sudribo į paminkštintą kėdę.
– Alaus, – pareikalavo, apsieidamas be meniu ir be „prašom".
– Didelį?
– Mažesnį tą, – tarytum kamantinėjamas atsakė vyras ir nudūrė galvą į reklaminį stovelį su ryškiu ir rėkiančiu – lyg kyrie eleison Viešpaties kontoroje – raginimu įsigyti stiklą airiško viskio už 15,99. Aplink gretimus staliukus įsitaisę damos ir džentelmenai pertraukė savo šnekas ir šnairomis, iš padilbų kaip į naują eksponatą paleontologijos muziejuje susmeigė akis į koją ant kojos sumetusį svečią, labiau nei prasčiokiška povyza išsiskyrusį savo apavu – nudrengtais sportiniais kedais, kurie žiemą šildė ir saugojo pėdas turbūt ne daugiau nei apystorės kojinės.
Tokia buvo uvertiūra vaidinimo, į kurį lankytojai nesinešė gėlių artistams pagerbti, nepirko bilietų ir apskritai nė neplanavo šitaip pramogauti, tai buvo nežymus ir netyčinis personalo aki­brokštas ištikimajai restorano publikai, nekilmingojo išsišokimas, sutrikdantis nuoseklų ir prognozuojamą buržua šiokiadienį – lyg neapdairaus virtuvės šefo kliauzė, paįvairinanti valgytojų racioną kiek per ilgai pastovėjusiomis ir rūgtelėjusiomis austrėmis.
Bet apetito, regis, drimba valgytojų kompanijai nesugadino.
– Tai galvijas, – pašnibždom skundėsi ponia savo ponui, pjaudama gabalėlį pusžalio pjausnio. – Per akis tokių tavo kontoroj, kai ateina kaulyti algos. Ir kaip pats apsikenti? O jau kvapelis! Nuo pat ryto, – įsitempė ir ėmė vartyti akis. – Ir kaip tu apsikenti?
– O tu neskubėk teisti, – su žmogaus, kurio visuomet paskutinis žodis ir kurio amžinai viršus, išraiška įspėjo jis. – Jie pigūs – butelio ir minimumo užtenka, kad dirbtų kaip našūs kuinai. Kaip, tavo manymu, aš pastačiau visus savo ofisus, m? Kaip manai?
Lietuvis verslininkas apskaičiuotais judesiais, lyg revizuodamas įmonės seifą, atsignybė kraujinės mėsos.
– Žinai, – tęsė jis, – kartą patekau Palangoj į tokį nuotykį...
– Na na, brangusis, ko dar nežinau? – jau suvis apsiniaukė dama, kurios atviroje nugaroje spazmiškai išsišovė mentės. –­ Čiulpia atsakančiai kaip ir ta?
− Dėl dievo malonės, moterie, ką kalbi! – suglumo vyriškis ir atsargiai apsižvalgė, ar žmonos taukštelėjimo nenugirdę kaimyniniai staleliai. Tačiau šių miesčionišką rimtį ir susikaupimą su kaupu blaškė nelauktai užsukęs ir alaus užsisakęs atėjūnas. –­ Nurimk, paklausyk, dar nepasakojau, – palinkęs į priekį tęsė. –­ Praėjusią vasarą Palangoj, kai pati ieškojai sau bikinio ar ko ten, atsimeni, aš laukiau prie savo mazdos ir rūkiau. Šalia triukšmavo grupelė vaikigalių, kokie penki, na lyg ir studentai, lyg ir ne, žodžiu, kaimas, totalus. Maukė iš plastiko. Staiga prie manęs prišoko mergikė iš tos kompanijos ir sako: eikit, pons, eikit, mes pasaugosim jūsų džipą, būkit ramus. Jauti?
Moteris nežymiu linktelėjimu atsakė suprantanti, bet akimis didelio susidomėjimo nerodė, žvilgsniu klydo tai į savo, tai į alaus gėrėjo atspindį sieniniame veidrodyje.
– Sakau: ačiū, ačiū. Bet ji toliau savo: tai jūs eikit, eikit, nebijokit, mes pasaugosim.
Kramsnodamas riebų kąsnį jis užsivedė aiškinti, kad pasidarę neramu: negi nuspėsi, ką
sumąstys padauginusi ir saulės iškepinta laukinių žemaičių gauja! Gal pasiųst po velnių ir sėst į mašiną, dalijosi scenarijumi žmonai, jam jau kilęs noras net trenk į dūdą tai priskretėlei, kai ji ant visos aikštės mat surikusi: šito vaikino džipo niekas neliečiat, aišku? Niekas! Pasakotojas įsipylė į taurę raudonojo vyno. Įžūliai ir apsvaigusiai, turginiu džemperiu apsivilkusiai jauniklei apskelbus visam pajūriui, kad prabangi mašina akylai saugoma, nuo suolelio pakilęs treninguotas jos bendras ir nešinas pūsle alaus čia pat prisistatęs ir pareiškęs: geras džipas.
– Na dabar jau tikrai chebrytė užsimanys juo ir pavažinėt, buvau tikras. Bet ne. Bičiukas pritūpė prie vieno rato, įsikabino pirštais į ratlankį, paklibino ir kaip kiečiausias mechanikas visoj sferoj pareiškė: dar viena duobė, ir pamesit, vyruti! Jauti?
− Nuostabu, – atsirėmė į atkaltę moteris neišpasakytai nusivylusiu veidu, lyg dovanų būtų gavusi kvietimą į krepšinio rungtynes. – So?
– So, nespręsk iš pirmo žvilgsnio. Kaimietis išgelbėjo gabalo vertą ratlankį. Kiti irgi buvo atsiknoję. Varžtai pigūs, – vyras keldamas taurę mirktelėjo akį ir čia pat sukluso, mat prie tolimojo stalelio Sosnovskio barštis kaipsyk rėžė kalbą telefonu, kurio nuotrupos atsimušinėjo nuo autentiškų XVIII a. svetainės sienų it čaižus pranešėjos balsas geležinkelio stotyje.
– Penktadienį mečiau, nes ją dulkino Andrejus, – pylėsi leksika į ragelį. – Jis gaus į snukį – atsakau, bet mušiu ne pats. Jei nesportuoja, gal ir vienas patvarkyčiau?.. – klausėsi nematomo sėbro patarimų. – A, tai net nesėdėjęs? Šiukšlė tada, o galvojau –­ kietas. Ir dar bailys? Aš sportininkas, dar padarau prisitraukimų, o jis kas – klipata! Ir su tokiu mano merga!
Pasiguodęs telefono linija ir nėmaž nesigėdydamas aplink susižvalgiusių rafinuotų personų, kurių žandikauliai, rodės, iš pasidygėjimo kaukštelės į kietas svetainės grindis, kaimiškasis heraklis užsakė dar vieną bokalą alaus ir surinkęs numerį vėlgi per aplinkinių ausis rezonuojančiu balsu pasiteiravo, ar asmuo aname ryšio bangos gale nežinąs, kam reikėtų tepalinio šildytuvo – vokiško, taip, jau naudoto, bet gerai išlaikyto ir tik už pusantro šimto. Aha, paskambink, jei išgirsi. Davai.
– Alio! – prie artimiausio stalelio vakarieniavusiai porai irz­liai paprašius sąskaitos, pradėjo kitą pokalbįvakaro dalyvis. – Iš Rudaminos? Koks adresas? Pala, rašau. Ne, palauk... – žvilgsniu surado padavėją. – Miela mergaite, gal rašiklį turite?
Kol padavėja maloniai, nors nenoriai kuitėsi ieškodama rašymo priemonės, savo bėdų privačiai nesulaikantis vyras ir į telefoną, ir gausiai auditorijai apskelbė turįs planą dar šįvakar susirasti Andrejų ir išmalti jam marmūzę, o kai gavo kuo užsirašyti, mikliai atsiskaitė, šoko iš vietos, spriegė per duris į lauką, o pro langą jau susidomėjimo pagauti lankytojai dar akies krašteliu pamatė restorano svetį išblerbiant sugal kokių 1990-ųjų gamybos pasatu.
Smerkiamai kraipydami galvas ir patylomis aptarinėdami vakaro nuotykį impozantiškieji individai restorane taip ir neįvertino, kad tauškalius telefonu per savo komiškai graudžių grasinimų spektaklį nė karto nenusikeikė rusiškai.
Šaltis jau brovėsi į trečiąją padalų dešimtį, kai sustingusią priemiesčio tylą atžariai sutraškino senas motoras. Jo garsas, atsimušęs į sodybų langus, rodėsi kaip vienintelė pretenzija į gyvybę vos alsuojančioje Rudaminoje, gergždžiantis garsas – kaip įspėjimas už apdūmavusių stiklų kiūtantiems čionykščiams, kad atvyko ryžtingas prašalietis, ir tik iš malkomis kūrenamų krosnių per kaminus išsirangęs sudegusio medžio kvapas, ponaičiai suo­džiai ir panelės smalkės sausio ore – pagavus žiemiškas aromatų mišinys, toks savas lietuviškoje provincijoje, taikėsi į konkurenciją šiam nelauktam siaudimui iš mašinos kapoto.
Rado ilgai neklaidžiojęs. Dar neatstūmęs vartelių į kiemą, Sosnovskio barštis čiupo apledijusį pusnies gabalą ir švystelėjo namo pusėn – tiesiai į langą, kuris įsitempė ir dzingtelėjo nuo kieto kūno, bet antpuolį atlaikė.
– Andrej! – užriaumojo atvykėlis. – Pituch, vychadi!
Pajuto žodžių galią – rusiškai tas pats tekstas įgyja daugiau potencijos ir prideda atitinkamos nuotaikos. Bet kol plėšė įšalusius vartelius ir klampojo į nenukastą kiemą, užsimojimas užversti priešininką aptirpo, jis, įsiveržęs į svetimą teritoriją, pasijuto nebe toks galingas – aukštam, užtat laibam vyrui agresiją visuomet geriau sekėsi rodyti žodžiais, ne kumščiais, o čia dar varžovas nepažįstamas, kas kad bailys, kaip raportavo Modė.
– Andrej! – susiėmęs pakartojo, ir duryse trakštelėjo spyna.
Duris per sprindį pravėręs šeimininkas per didelių rėmelių akinius tamsoje įsižiūrėjo į žvarbos atklydėlį.
Iš kažkurio gretimo namo retais hercais liejosi žinių diktorės atgarsiai.
Stingdomas speigo aiktelėjo įšilęs pasato variklio dangtis.
Anapus stadiono amtelėjo šuo.
– Dabar, gaidy, tau amen, – sušvokštė atėjūnas ir šnopuodamas, klimpdamas į apledijusio sniego atitvarus pasinešė durų link, į šalis plaikstantis skvernams prasegtos striukės, kuri blausių žibintų šviesoje galėjo priminti Betmeno apsiausto nuvilnijimą, bet tik su rimtom išlygom ir papildoma vaizduotės pastanga.
Varžovas nepabūgo: užuot smukęs vidun ar bandęs paklausti atakos motyvo, spriegė į lauką ir stojo į puolančiąją gynybą. Nors buvo nedidelis, bet vikrus: dviem dideliais žingsniais pats įžergliojo į sniego ringą, linktelėjo ir čiupo kumščius atstačiusį įsibėgėjantį puolėją už striukės atlapų, tuomet slysdamas ir virsdamas akimoju visu kūnu pasisuko į dešinę, o kaire ranka stipriai rovė į priekį, pirmyn į puolantįjį: šis dar bandė išsisukti nuo apgaulingo manevro, bet pagautas savo inercijos, aklo ryžto ir dar palydėtas stipraus stumtelėjimo tik neteko pusiausvyros, virto galva žemyn į orą šaudamas kojomis, nuo kurių pasipylė žibintų atšvaistėse žėrintys sniego blizgučiai, ir kaip didelis tėškėsi veidu į namo prieangyje sukastą kietą pusnį.

Viena jėga susidėjo su kita, o ši suma nepriima kompromisų.
F1+F2=F, ir nieko čia nepadarysi.
Dešiniu skruostu įsirėžęs į sniego švitrą, palaužtas Sosnovskio barštis nespėjo ir pagalvoti, kad nesėkmingą surengė antpuolį, nesumojo taip niekingai pralaimėjęs, nesudavęs nė smūgio. Jo veidą tik nudiegė skausmingas karštis – pervėrė iki sumišusios sąmonės ir pažadino vaizdinį iš vaikystės, kuomet šis, atėjęs į talką tėčiui, jo darbovietės, sandėlyje pateko į didelių dėdžių draugiją, grubių krovikų kompaniją, kurie per pertrauką susibūrė ir ėmė erzinti vaiką, demonstruoti vyriškumą pajuokiančiai kamantinėdami: ar pajėgtum pakelti tą dėžę, ar moki laužti ranką, ar duotum į snukį, bet vaikiščias tik pakraipė galvą tėčio atokiai ir nuolankiai stebimas, tada vienas, drąsiausias, krovėjas suurzgė: ateik čia, nebūk bailys, ateik gi, bet jis vis nesiryžo, tik vis grįžėsi į tėtį, kuris pavandenijusiomis geromis akimis bandė išspausti padrąsinančią šypseną.Nesuprasi – sau ar savo vaikui. Ateik čia, arba tėvas gaus į snukįjau pagrasino vadeiva, tačiau mažius neišmanė, kaip elgtis, ko griebtis, ir tik iš rūstaus provokatoriaus prailgusio įsižiūrėjimo suprato, kad reikia stotis nuo tuščios gėrimų dėžės ir prieiti, kad tėtį nuo mušimo apsaugotų...
Bet dabar jis atsistoti neįstengė ir pasiliko paslikas pusnyje.
– Ir ko čia prisireikė naktį? Heraklį pavaizduot užsimanei? –­ varžovas nusispjovė, atargiai prisiartino ir įvertinęs, kad tas pavojaus nebekelia, padėjo atsikelti.
– Dėl Rūtos... – suvaitojo stodamasis telefoninis didvyris. –­ Dėl bobos.
Šeimininkas apsižvalgė po kaimyniją ir tyliai pakvietė:
– Užeik. Turiu samagono.

* * *
Prastoje viengungiškoje svetainėje su įjungtu televizoriumi nugalėtasis su apmaudu pavėpsojo į pasiūlytą stikliuką, išmaukė pusę, o likutį šliukštelėjo į delną, kuriuo pasitrynė nubrozdintą skruostą. Šeimininkas grįžęs su užkanda tučtuojau įpylė dar po vieną ir pasiryžo šneką pradėti pirmas.
– Žinai, mes jau kvit. Ne ta markė, – patylėjo. – O ir nežinojau, kad dar su kažkuo trinasi.
Su grasinimais atsibeldusio svečio protelis virte virė: juk moteris, kurią manė esant jo, buvo nebūtinai jo, o mūšis, kurį buvo įsitikinęs laimėsiąs, irgi prakišo.
– Jo... tokiai duok ėst, išlaikyk, tarnauk, dar pripirk visko. Trenkiau ją lauk, – atlyžo ir Sosnovskio barštis, dabar rimtai susimąstęs, ir ko čia veržėsi šakotis, kai pats savo iniciatyva spjovė į netašytam vyriškam mąstymui neperkandamą moteriškos meilės paslaptį. – Reiks susirasti normalesnę, ne malalietką. Tai ačiū Dievui, dar vaiko nepasidariau.
Nužiūrėjo konkurentą, neradusį laimės su ta pačia moterimi, pajuto jam nepaaiškinamą slaptą bendrumą, koks sujungia paskutinius apkasuose likusius kareivėlius pralaimėto mūšio fronte, ir susivertė stikliuką su skysčio kartumu sykiu nurydamas praradimo ir pralaimėjimo kartėlį.

* Sosnovskio barštis (lot. Heracleum sosnowskyi) – invazinis augalas, išstumiantis kitus augalus. Užauga iki penkių metrų, jo sultys nupliko žmogaus odą kaip verdantis vanduo. Lotiniškai „barštis" (heracleum) ir graikiškai „Heraklis" (Heracles) yra paronimai.

Ričardo Šileikos „Mažosios galerijos“
Ričardo Šileikos „Mažosios galerijos“