Italas Flavio Oreglio (g. 1958) – kabareto muzikantas, pianistas ir gitaristas, dainų autorius ir rašytojas. Nuo 1985 m. kūrė spektaklius ir laimėjo Rino Gaetano premiją. Išleido nemažai muzikinių albumų, tarp kurių „Melodijos & Paro­dijos" (1987), „Clownstrofobija" (1988), „Pajuokdamas įširdęs" (1994), kurių tekstų visuma sudaro pirmąjį Oreglio literatūrinį kūrinį „Juokiantis ir juokaujant" (1998). Nuo 1998 m. Oreglio dalyvauja televizijos laidoje „Zelig" ir nuo 2000 m. tampa šios laidos „Katarsio laiko" poetu, skaitančiu savo poeziją, pradedamą komiška replika: „Tai katarsio laikas. Nusiteikimo, ačiū."
Labai greitai „Katarsio laikas" tampa ypatingu multimedijų projektu. Prasidėjęs televizijoje, jis persikėlė į teatrą, leidyklas ir diskografiją: dviejų su puse metų turnė po garsiausius Italijos teatrus, trys Mondadori leidyklos išleistos knygos, tapusios tikru fenomenu (tiražas – net du milijonai egz.), ir muzikiniai įrašai pavadinimu „Tai katarsio laikas... ir mus vadina poetais" tapo tikra kūrybine sensacija.
Su savo geliančia satyra, juokingomis alegorijomis ir improvizacine kūryba, jungiančia literatūrą, istoriją, net fiziką ir „netyrą" matematiką, Flavio Oreglio užsirekomenduoja kaip „sveikas smegenų nešiotojas". Kabareto, humoro (net vulgaraus) ir gražios muzikos jungtis – autoriaus dainuojamosios poezijos bruožai.

Vertėja


 

Mylimieji

Mes, mylimieji, pasiklydę audroje,
mes, mylimieji, blaškomi vėjo,
mes, mylimieji, talžomi uragano,
meile, – kad tave kur perkūnai ir tą iškylą!

Dažnai...

Dažnai..., kai verkiate...,
niekas nepastebi jūsų ašarų...
Dažnai..., kada esate liūdni...,
niekas nemato, kad esate nelaimingi...
Dažnai..., kada esate linksmi...,
niekas nepastebi jūsų šypsenos...
Bet pabandykite pirstelėti nors vieną kartą...

Saulė

Pasaulyje neturtas vis didėja, bet...
rytoj vėl saulė patekės.
Pasaulyje karai aukas šienauja, bet...
rytoj vėl saulė patekės.
Pasaulyje troškimas turtų griauna viską, bet...
rytoj vėl saulė patekės.
Pasaulyje...
Na, iš tiesų, – tai saulei nusispjaut ant visko, kas darosi pasauly!

Niekingi pinigai

Ranka kišenėje
ieško pinigų,
kita kišenė –
ir ten jų nėra,
žiūriu piniginėn –
nėra pinigų,
einu prie bankomato –
nėra pinigų,
tad klausimas kyla savaime:
„O gal jau laikas užbaigt videopokerį žaisti?"

Brangioji

Neverk, brangioji,
ir suprask:
patinka man, kai glostai mano kaklą,
ir dievinu aš tavo sprigtelius į savo skruostus.
Puiku, kai uždengi akis ir klausi: „kas čia?",
tačiau, po šimts, kai aš vairuoju, tu manęs nenervink!!

Prieš

Reikia eiti prieš:
Prieš madą
Prieš tendencijas
Prieš neteisybes
Prieš smurtą
Prieš rasizmą
Prieš abejingumą
Prieš eismą???
......Stabdyk, kur, po galais, važiuoji!?!?!

Meile

Meile, tavo veidas man primena išraiškingą Popėjos grožį,
Meile, tavo stiprumas man primena Kleopatros tvirtumą lyg dramblio kaulo,
Meile, tavo gudrumas man primena jaunatvišką Mesalinos klastingumą,
Meile, ar pastebėjai, kad man primeni tik didžiąsias ištvirkėles?

Myliu tave

Buvo nelengva pasakyti tau: „myliu tave",
buvo nelengva pasakyt tau: „meile",
buvo nelengva pasakyt: „sudie."
Na, iš tikrųjų, kad ją kur,
tą kinų kalbą!

Naktis

Naktis.
Apuokas žvelgia į mane
ir mėnuo šypsos,
ir žvaigždės kalba man,
o debesys nupaišo vaizdelius visokius, –
turiu užbaigt rūkyti žolę...

Mačiau

Mačiau žmones, gyvenančius lūšnynuos,
mačiau žmones, atliekom besimaitinančius,
mačiau žmones, mirštančius gatvėse, –
na, ir bjaurios šiemet mano atostogos!

Dabar...

Žinoma, sunku patikėti,
bet žalumos, kuri buvo, dabar nebėra
ir pilkuma užėmė jos vietą, –
norėčiau, kad tai nebūtų tikra,
bet tarp to, kas buvo, ir to, kas yra dabar, linija aiški,
linija yra nepataisomai aiški, –
po velnių, – kažkas subraižė mano mašiną!

Ne tik žodžių upės

Aš ir tu, mašinoje susėdę vienas šalia kito.
Pila lietus,
o mes kalbamės apie mūsų nesutarimus.
Staiga aš pabėgu nuo tavęs,
neprataręs nė žodžio,
šiurpuliai perbėga mano nugara
ir prakaito lašai padengia mano kaktą,
mane suriečia skausmas,
kaip žalią lapą liepsnos.
Man sėdint ir drebant
visata plečiasi aplink mane.
Koks bjaurus dalykas – viduriavimas.

Ieškojimas

...vakar vakare labai tavęs ieškojau...
...bandžiau visur...
...bet niekur neradau...
...tavęs nei pėdsako neliko...
...tad be tavęs į lovą nuėjau...
...jaučiausi nuogas...
...ir vėsa apglėbė mano kūną...
...nuo ko aš baisiai pašiurpau...
...na, kur dingai??
...ŠLYKŠTI PIŽAMA!

Matyti tave iš toli

Man pakako pamatyt tave iš toli, kad suprasčiau, koks didis tavo grožis;
man pakako pamatyt tave iš toli, kad suprasčiau, kaip aš tavęs troškau;
man pakako pamatyt tave iš toli, kad suprasčiau, kiek aš tavęs laukiau.
Man pakako pamatyt tave iš arti..., kad suprasčiau..., po galais, – iš toli aš nebematau nieko!!

Uostau

Uostau tavo plaukus
ir užuodžiu javų laukų kvapą.
Prisiliečiu prie tavo lūpų –
jaučiu Viduržemio jūros skonį.
Pūsteliu į tavo odą –
ore pajuntu girių kvapą.
Nors retkarčiais palįsk po dušu!

Šįvakar

Meile, šįvakar tavęs trokštu...
Bet kodėl ši pižama ant tavo kūno?
Ir tas šlykštus kremas ant tavo veido?
Eiii!?
Ir tie agurko griežinėliai ant tavo akių?
Meile...
Man atrodo, kad šįvakar išsiversiu pats vienas!

Ten, viršuje

Ten, viršuje, visad yra, kas žiūri į tave.
Ten, viršuje, visad yra, kas žino, ką darai.
Ten, viršuje, visad yra, kas tave stebi ir teisia.
Bet...
Ar tie tenai, iš paskutinio aukšto, negali užsiimti savo reikalais?

Jei...

Jei ji tau kandžioja ausį, bet ta „ji" – rotveileris...
Jei ji tau sako: „Atsipalaiduok", bet tu esi pakibęs ant stogo atbrailos...
Jei, kada skutiesi, pirma geležtė plauką nuskuta, o antra jį į vietą grąžina.
Jei vieną rytą atvyksti anksčiau į darbą ir galvoji: „Kokia laimė, kad šiandien kely nebuvo spūsties", bet paskui topt –­ šiandien sekmadienis...
Jei jos liemenėlė išryškina biustą, bet kelnaitės su klešnėmis...
Jei sėkmė yra akla, bet tu ant kaktos sau parašei: „Esu nevykėlis" Brailio raštu...
Jei įmini į mėšlą ir sakai: „Tai neša sėkmę!", bet, po šimts, į svetainę!
Jei esi sveikas kaip žuvis, bet tau gelia žiaunas...
Jei susikonstravai savo galvą, bet nesilaikei instrukcijos...
Jei gyvenimas yra ratas, bet tavajame sukasi žiurkėnas...
Jei, kai pirmąkart pasimylėjai, tai buvo nepakartojama patirtis, tačiau taip ir liko nepakartojama...
Jei žaidi slėpynių, bet niekas neateina tavęs ieškoti...
Jei ji turi angelo veidą, bet... Angelas yra tavo brolis...
Jei stalčiuje turi svajonę, bet pavogė tavo rašomąjį stalą...
Jei tu laikaisi žlugimo mito , o ji – mito žlugimo...
Jei vieną vakarą nusprendi ją prispausti...ir pastebi, – net dviem kilogramais!
Jei laimėjai atostogas Kapryje, bet čia gyveni jau trisdešimt metų...
Jei tavo veidas švyti, bet tik todėl, kad pirštai elektros lizde...
Jei rytas turi auksą burnoje, bet tu turi termometrą pažastyje...
Jei kalbi septyniomis kalbomis, bet visomis itališkai...
Jei ji tave laiko už virvės, bet ir spiria į užpakalį...
Jei, kada žaidimas darosi kietas, ji jau būna išėjusi...
Jei tau netelpa užpakalinė dalis, bet į užpakalinę dalį telpa...
Jei per Naujuosius pasityčiojai iš moters, bet paskui supratai, kad didžiausias pasityčiojimas yra patarlės...
Jei turėdamas priešais save maišelį arbatos, ją surūkai vos per dvi minutes...
Jei net abiem rankom griebeisi drąsos, bet geriau pasižiūrėjus, – tai visai ne drąsa ir galbūt nereikėjo nei abiejų rankų...
Jei visas kaimas eina pas kekšes... ir visi yra tavo namuose...
Jei visa tai atsitinka, bet tu sugebi išlikti ramus, kai tuo tarpu visi kiti aplink tave jau pametė galvas...
Galbūt gerai nesupratai, kas vyksta.

Iš italų kalbos vertė Rasa Kasperavičiūtė

Versta iš: Flavio Oreglio. „Il momento è catartico". – Milano: Mondadori, 2002.

Ričardo Šileikos „Mažosios galerijos“
Ričardo Šileikos „Mažosios galerijos“