ŠIANDIEN – NUOLAIDOS NESUSIPRATIMAMS

b_250_327_2734_00_images_iliustracijos_skelbimai_2013_Talonas_gyvenimui1.jpgKaip reaguotumėte, jei vieną dieną prekybos centre, gatvėje ar darbe gautumėte ne lankstinuką apie nuolaidas, įvairaus plauko akcijas ar loterijas, o anketą „Kaip dažnai patenkate į nesusipratimus"?
Matyt, pagalvotumėte, kad įvyko tikrų tikriausias nesusipratimas ir įnirtingai pultumėte ieškoti savo kasdienių „Maximos" nuolaidų, o jas radę – palaimingai nusišypsotumėte, nes nuolaida kumpiui už nesusipratimą, savaime suprantama, patraukliau. O gal tokią anketą ignoruotumėte bijodami rezultatų? Juk ką gali žinoti, gyvenote sau ramų ir gražų gyvenimą, eidavote į darbą, po jo „Maximoje" pirkdavote kumpį, o štai užpildžius šią anketą ims ir paaiškės, kad iš tiesų esate aukščiausio laipsnio nelaimėlis, niekaip neišsikapstantis iš nesusipratimų...
Tačiau ar iš tikrųjų verta jų bijoti? Jei paklaustumėte manęs –­ galėčiau kalbėti šia tema valandų valandas. Visų pirma, aš tikrai užpildyčiau tokią anketą. Rezultatai (nors juos žinočiau dar prieš pradėdama pildyti) tikriausiai mane labai nuliūdintų, taigi kelias valandas gailėčiau savęs ir verkšlenčiau (iš sielvarto suvalgyčiau ir kokį puskilogramį šokolado), bet vėliau, nudžiūvus ašaroms, galėčiau kalbėti toliau.
Ir visai ne dėl to, jog pati esu tiesiog didelis nesusipratimas. Ne, aš paprasčiausiai nematau reikalo jums ir sau meluoti: klystu ir į kvailas situacijas patenku beveik taip pat dažnai, kaip mokykloje dabartiniai vaikai girdi frazę: „Kitą pamoką – kontrolinis" (t. y. nuolatos).
Tiesą sakant, kartais beveik jaučiuosi nesusipratimų numylėtinė: ryte beruošdama mamai kavą vietoj pieno įpilu kefyro (taip nutiko jau dukart; nė nereikia sakyti, kad daugiau kavos ruošti manęs nebeprašo nė vienas šeimos narys); grįžusi namo, randu keturmetę tėvų draugų dukrą, prašančią pažaisti „Gyvatėles", ir esu priversta išklausyti jos paskaitos apie šio žaidimo nepakeliamą sunkumą; nueinu trumpam prigulti, o atsibudusi septintą valandą vakaro pašoku iš lovos lyg koks triušis, vejamas vilko, nes pamanau, kad jau atėjo rytas; išsiruošusi pavedžioti šunį, kartais pamirštu patį šio ritualo kaltininką.
Nors jūs galbūt dabar pagalvojote, kad aš paprasčiausiai išsiblaškiusi, drįstu paprieštarauti. Viską savo gyvenime esu linkusi planuoti. Bet, matyt, nesusipratimai daro lygiai tą patį, ir jų planuose visada atsiranda vietos man. Tiesa, tos vietos jų planuose užtektinai ir jums, ir jūsų tėvams, mokytojams ar darbdaviams. Jos užtektinai ir „Maximos" kasininkei Marytei, pas kurią perkate tą nelemtą kumpį.
Tiesiog aš išdrįstu pripažinti, kad šie nesusipratimai vis dėlto yra tik menkutės klaidos. J. Joyce'as yra pasakęs: „Klaidos yra atradimų vartai." Ir, žinote, tokiu būdu man atsidarė vieni svarbiausių vartų gyvenime – tai juokas.
Taigi dabar su šypsena žvelgiu į kiekvieną keistesnę situaciją ir pasitinku ją išskėstomis rankomis, nes tikiu, jog nieko nebūna be priežasties. Nesusipratimų – taip pat.
Ir tegul liūdi visi, kas to nesupranta. Ir tie, kurie nedrįstų užpildyti minėtosios anketos! Nes nesusipratimai jus visuomet susiras. Iš tikrųjų vienas jūsų jau laukia pakeliui į „Maximą". Tik klausimas, pro kuriuos vartus į ją jūs šiandien įžengsite – pro susierzinimo ar pro juoko.
P. S. Girdėjau, kad šiandien prie pastarųjų vartų taikomos nuolaidos...

TRUMPALAIKĖ AMŽINYBĖ, ARBA PUODELI, STOK!

Netikėtai mano kavos puodelis ištuštėjo. O daina, prieš kelias minutes dar plyšavusi pro garsiakalbius, staiga nutilo. Rankų kremo, atrodo, iš pakuotės jau irgi nebeįmanoma išspausti.
Ir tada aš pagalvojau: ar bent kas nors šioje žemėje turi pradžią, bet neturi pabaigos?
Kalbant apie materialius dalykus, į šį klausimą atsakyti nebūtų sunku. Matyt, kol kas mums dar nelemta gyventi kaip brolių Grimų pasakoje „Saldi košė", kurioje vargšė mergaitė tiek jos priverda, kad net dabartiniai Afrikos vaikai liktų sotūs penkeriems metams. Ir viskas dėl netyčia pamiršto burtažodžio: „Puodeli, stok!" Tačiau mergaitė jauna ir Alzheimerio ligos požymių dar neturi. Taigi stebuklingus žodžius ji vis dėlto prisimena. Ir Afrikos vaikai paliekami badauti toliau.
Todėl vėl grįžtu prie teorijos, kad toji amžinybė (šiuo atveju –­ amžinos košės atsargos) vis tiek yra sustabdoma, ir kuo toliau, tuo labiau imu įsitikinti, kad ji – viso labo iliuzija. Net pasakose neįmanoma.
Tikriausiai net banalusis „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai" iš tiesų panašesnis į „Ir jie gyveno laimingai, bet tik tol, kol skaitytojas atvers naują, kitos pasakos puslapį". Taigi jokios amžinos košės, jokio amžino gyvenimo, jokių sočių Afrikos vaikų.
O kaip su meile? Kokį laiko apribojimą turi ji?
F. Beigbederis yra parašęs knygą apie meilę, trunkančią trejus metus. Holivudo žvaigždės tuokiasi ir skiriasi vidutiniškai kas mėnesį. O visi šešiolikmečiai, įsivaizduodami savo pilvuose tūkstančius drugelių (ką ten drugelių, greičiau visą dramblių kaimenę), skuba rasti tokią pačią gyvenimu ir meile jau spėjusią nusivilti ir tokių pat pilvo skausmų kamuojamą antrąją pusę. O kadangi laiko išsirinkti nėra (nes, primenu, gyvenimas irgi ne amžinas), tokios draugystės ilgai netrunka. Tad amžinybė linksminasi dar kartą įrodydama, kad ji egzistuoja lygiai tiek, kiek sniegas vasarą.
Taigi vienintelis įmanomas būdas rasti amžinybę – tai nustoti jos ieškoti ir patikėti rašytojo E. Tolle's sutikto vienuolio žodžiais: „Kas tik atsiranda, viskas išnyksta." Šiam dvasininkui prireikė vienuolikos metų, kad tai suprastų.
Todėl drįstu jus pasveikinti. Skaitydami paskutinįjį šios esė sakinį, jūs jau įrodėte ir supratote, jog amžinybės nėra.
Bet argi nesmagu jai pasipriešinti?..