Pirmasis įspūdis:
kai praėjusių metų rudenį su kolege studijoje dokumentavome mano darbo procesą garso įrašais, suklusau. Kai šių metų pradžioje atsidūriau Vilniaus kolegijos Menų fakultete scenos meną studijuojančių antrakursių perklausoje – apstulbau. Pasak Immanuelio Kanto, meno kūrinys turi sukelti emocinį rezonansą. Pirmuoju atveju pajaučiau baimę, antruoju – pamečiau esamąjį laiką ir vietą. Jaunieji talentai, lydimi Balio Latėno ir Rimanto Bagdzevičiaus, minimaliomis priemonėmis – balsu ir klausa – sukūrė garsų kelionę erdvėlaikiu. Kone per pusvalandį apkeliavome pievas ir miškus, užklupo pūga ir fobijos, sutikome laumes ir naujagimį, apsilankėme vakarėlyje bei koncentracijos stovykloje. Ir tai tikrai ne viskas. Iš dabarties nukeliavome į praeitį. Iš praeities sugrįžome į dabartį. Mūsų erdvėlaivis tebuvo keliolika ratu sustatytų kėdžių, izoliuotų sukrypusiomis, juodu audeklu dengtomis konstrukcijomis. Šturvalas – žmogaus balso galimybės.

Teko girdėti:
teatre garsas atlieka vieną svarbiausių vaidmenų. Įtaigiausia jo forma, kaip žinia, –­ aktoriaus balsas. Senovės Graikijoje aktoriai vaidindavo su kaukėmis, kurios modifikuodavo garsus. Ilgą laiką teatre nebuvo specialių prietaisų garsams išgauti. Vienas kitas atsirasdavo kone atsitiktinai – išradingam meistrui pasitaikius. Klasikinėje dramoje garsų imitacijos buvo aprašomos pjesių tekstuose. Žiūrovas buvo skatinamas pats savo vaizduotėje susikurti papildomus vaizdinius ir garsinius scenos fonus, kitaip sakant, užpildyti spragas. Kai kuriose pjesėse, kaip kad Shakespeare'o, ir be papildomų informacinių aprašų apstu juslinių nuorodų į paros laiką, orą, vietą, geografiją. Antonas Čechovas ir Henrikas Ibsenas į savo pjeses įtraukdavo nemažai sudėtingų garsų, kurie galėjo būti įgyvendinami tik mechaninėmis priemonėmis. Išradingesnius garso dizainerius tai paskatino sukonstruoti vėjo mašinas, lietaus dėžes, griaustinio lakštus ir visa kita. Vilniaus kolegijos Menų fakulteto antrakursiai patys sau yra ir vėjo mašinos, ir lietaus dėžės, ir griaustinio lakštai.

Jaunieji aktoriai apie garsų spektaklį:
„Įdomiausia šiame projekte yra įdėmiai klausytis aplinkos ir tai perteikti savo kūnu, kartu jį pažinti iš naujo – kaip instrumentą. Dalydami ramybę, skatiname vaizduotę, žadiname pojūčius, padedame atsiverti žmogaus fantazijai. Džiaugiamės, jog visų komentarai po spektalio skirtingi, kaip ir kiekvieno vidinis pasaulis, sužadintas mūsų kuriamų garsų ir atmosferų."

Režisierius Balys Latėnas apie garsų spektaklį:
„Priešistorė. Studijų metais pagal studentų mainų programą buvau išvykęs į Suomiją, Helsinkio teatro akademiją. Ten per balso technikos paskaitas lavindami balsą kūrėme įvairius garsus ir atsiskaitydami rodėme garsų spektaklį. Ši idėja man pasirodė įdomi ir pamaniau, kad būtų įdomu ją pritaikyt Lietuvoje. Bet vis neatsirasdavo terpės ir laiko šiai idėjai įgyvendinti. Taip ir prasinešiojau ją daugiau nei 10 metų. Kol pagaliau šiais metais su studentėmis pabandėme sukurti kažką panašaus. Spektaklio tikslas – aktorių kuriamais garsais išlaisvinti ir sužadinti žiūrovo vaizduotę ir pakviesti jį pakeliauti per skirtingas veiksmo vietas, laiką, atmosferas. Ateities planai. Tai, ką mes darome dabar, nėra užbaigtas darbas, greičiau tik pradžios pabaiga. Nes darbo procesas parodė, kad tikrai dar yra erdvės plėstis. Prie dabartinio rezultato sieksime prijungti daugiau segmentų – šviesas, kvapus, gal šešėlių teatrą ar videoprojekcijas. Žodžiu nesustosime ir dirbsime toliau, nes mums tai įdomu."

Garsų spektaklio anatomija:
žmogaus balsas – žmogaus skleidžiamas garsas – ne tik verbalinės kalbos įrankis, bet ir saviraiškos būdas. Balso klostės, esančios gerklose, liežuvis, dantys ir lūpos gali sukurti garsų įvairovę. Balso klostės gali įsitempti ir atsipalaiduoti, keisti savo storį, liežuvio, lūpų ir dantų padėtis gali koreguoti garsą, krūtinės ir gerklų forma bei įvairių raumenų įtempimas taip pat gali pakeisti balsą. Kiekvienas iš šių veiksmų atitinkamai keičia balso aukštį, tembrą, garsumą ar toną. Balso dėka žmogus geba dainuoti, kalbėti, rėkti, juoktis. Garsas – tai slenkantis slėgio svyravimas, kuris yra girdimas žmogaus ar gyvūno ausimis. Garsas sklinda ore, skysčiuose, kietuose kūnuose specifiniu greičiu. Vakuume garso nėra, nes jame nėra dujų molekulių, gebančių virpėti ir perduoti garsą. Visi garsai yra mechaniniai aplinkos virpesiai, nors paprastai jie nematomi. Kuo stipresni virpesiai, tuo didesnis sutankėjimų ir praretėjimų slėgio skirtumas, tuo garsas yra stipresnis. Virpesių dažnis lemia garso aukštį arba toną. Jei virpesiai dažnėja, sutankėjimų ir praretėjimų sritys suartėja – garsas darosi aukštesnis. Lėtesni virpesiai atitinka žemesnį garsą. Klausa – viena pagrindinių žmogaus juslių, veikianti ir dieną, ir naktį, ir netgi žmogui miegant. Žmogus girdi, kai specialios ląstelės reaguoja į staigius oro slėgio pasikeitimus, kurie pasiekia tam tikrą amplitudę. Aukštus ir žemus dažnius skiriame pagal oro virpėjimo dažnį, matuojamą hercais. Sveikas žmogus gali girdėti nuo 16 Hz iki 20 000 Hz. Mes girdime ne tik kalbą, bet ir daugybę kitų garsų – žmogaus ausis sugeba atskirti apie 400 tūkst. įvairių garsų.

Antras įspūdis:
B. Latėno režisuojamas garsų spektaklis –­ tai ne tik meninė išraiška, bet ir tam tikrų fizinių žmogaus galimybių ir talento sintezė.

Garsų spektaklis „Vartų" galerijoje vyks gegužės 9 dieną 18 valandą.

Grupė Ps11 – 4 viršelyje