b_150_113_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_vasara2011.jpgLaužiu kalbainį nelyg sausainį – vardan tos Lietuvos, ne dėl ko kito, liežuvėlį smailinu, medumi geluonį tepu, jau kad dursiu, tai dursiu kiekvienam, kas prie mano kalbos prisiartins ketindamas išgryninti tiek, kad stovėtų ji prieš tautą nuogut nuogutėlė, lygia ir švelnia oda lyg jaunamartė, nors per tūkstančius metų mainėsi, kito ir vis dar tebėra archaizmais beigi svetimžodžiais apaugusi –­ gėda mat bus mūsų didžiavyriams kalbos tvarkytojams, jei neskustom kojom į Europą kaip prasčiokė įlervos ir vieną kitą anglišką erkę parsineš įsisegusią, neduokdie dar išplatins kitakalbį užkratą, ausis rėžiantį – ot ir ims tadu anys garbanotis ir kristi, o kaipgi viens kitų išgirsma, jei be ausų liksma, a?..
Taip ir atsiduria vargšai kalbos redaktoriai tarp kūjo ir priekalo: autoriai ir vertėjai ant jų visus šunis karia, kad beganydami žodžių avis, žiū, jau esminę teksto mintį praganę, o kalbininkai pagatavi ant Normos kryžiaus prikalti, mat redaktoriai neatsižvelgia į rekomendacijas arba sąmoningai palieka vietininką, Didžiąja Kalbos Klaida vadinamą, nes neišmano, kaip pakeisti junginį „jų dukroje budo keista, aistringa siela, kelianti ją į aukštumas", kad neatrodytų, jog pagal kalbos reikalavimus sudėliota frazė „bundanti dukros siela buvo keista, aistringa, kelianti merginą į aukštumas" taisyklingumo retežiais yra prie Prokrusto lovos prirakinta, nes jau kitur akcentai sudėlioti, ir tik nejautrus kalbos matininkas gali nesuvokti, kad „budo keista, aistringa siela" ne visiškai tas pats, kas „bundanti siela buvo keista". Tad ir putoja manyje devynios upės, o jų potvynis blaško rupūžėlę taukuotą, nes per švelnus tai keiksmažodis, kai iš širdies gelmių norisi drėbti bliatkalbajobai, ir dar kursyvu išryškinti parodant, kad žinom tuos jūsų reikalavimus ir laikomės, kai labai prireikia.
O dabar – atmintinė tiems, kurie dreba kaip epušės lapai, išvydę netaisyklingai susirangiusią žodžio gyvatę, ir taikosi užmušti ją lazdomis, užuot susimąstę, ar šiuo konkrečiu atveju ji nėra įrašyta į Raudonąją knygą kaip sauganti autoriui žūtbūt reikalingą stiliaus niuansą:
1) kiekvienas grožinis kūrinys turi savo stilių, o autorius – braižą, kurį prityręs vertėjas sugeba perteikti kartais visai intuityviai, netgi nesąmoningai parinkdamas žodžius ar žodžių junginius, ne visada atitinkančius kalbos normas.
2) tiek verčiant, tiek redaguojant reikia išmanyti ne tik norminės kalbos taisykles, bet ir tą sritį, apie kurią kalbama kūrinyje.
3) kalbos redaktorius, kuris gauna tekstą tiesiai iš vertėjo, aptikęs neaiškią vietą turi visų pirma paklausti savęs: ką turėjo omeny autorius, jei taip parašė (ir būtinai užmesti akį į originalą, kad išvengtų tuščių spėlionių), ir kodėl vertėjas tą vietą išvertė būtent taip, o ne kitaip. Dažnai paaiškėja, kad taip buvo padaryta dėl stiliaus niuansų, ypač jei vertėjas yra patyręs ir žino, apie ką kalbama.
4) jei knygą jau redagavo patyręs kalbos redaktorius, tai ją peržiūrintis kitas žmogus (dažniausiai tai būna korektorius), radęs ne tik vietomis sukeistas raides ar nebūtinąjį kablelį, o įtartinai akivaizdžią kalbos klaidą, turėtų galvoti ne apie tai, kad kas nors čia neištaisyta dėl nežinojimo ar žioplumo, o paklausti savęs – galbūt tai buvo palikta sąmoningai. Ir dažniausiai paaiškėja, kad buvo būtent taip.

Ir jau visai baigdama prieš puristų dalgio ašmenis sustingusiems kolegoms kalbos redaktoriams norėčiau pasiūlyti universalią formuluotę, kurią galima vartoti vietoj ne visai atitinkančios realybę frazės „autoriaus kalba netaisyta":
Atsižvelgiant į autoriaus stilių, kuriuo jis rašė siekdamas sustiprinti kūrinio meninį įtaigumą, redaguojant tekstą sąmoningai buvo palikta perteklinių žodžių, archajiškai skambančių sintaksinių konstrukcijų ir šiek tiek nenorminės leksikos.
Man rodos, tikslinė skaitytojų grupė pelnytai pasipiktintų, kad juos laikome nesugebančiais suprasti, kokiu stiliumi autorius rašė. Bet nepykime ant kalbainių, jų darbas toks – atpažinti piktžolę ir pasiūlyti ją išrauti, o jau mūsų reikalas pamatyti, kad ir usnies žiedas tekste kartais žvaigžde pražysta.