Neringa Mikalauskienė. Laužiu kalbainį nelyg sausainį

b_150_113_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_vasara2011.jpgLaužiu kalbainį nelyg sausainį – vardan tos Lietuvos, ne dėl ko kito, liežuvėlį smailinu, medumi geluonį tepu, jau kad dursiu, tai dursiu kiekvienam, kas prie mano kalbos prisiartins ketindamas išgryninti tiek, kad stovėtų ji prieš tautą nuogut nuogutėlė, lygia ir švelnia oda lyg jaunamartė, nors per tūkstančius metų mainėsi, kito ir vis dar tebėra archaizmais beigi svetimžodžiais apaugusi –­ gėda mat bus mūsų didžiavyriams kalbos tvarkytojams, jei neskustom kojom į Europą kaip prasčiokė įlervos ir vieną kitą anglišką erkę parsineš įsisegusią, neduokdie dar išplatins kitakalbį užkratą, ausis rėžiantį – ot ir ims tadu anys garbanotis ir kristi, o kaipgi viens kitų išgirsma, jei be ausų liksma, a?..
Taip ir atsiduria vargšai kalbos redaktoriai tarp kūjo ir priekalo: autoriai ir vertėjai ant jų visus šunis karia, kad beganydami žodžių avis, žiū, jau esminę teksto mintį praganę, o kalbininkai pagatavi ant Normos kryžiaus prikalti, mat redaktoriai neatsižvelgia į rekomendacijas arba sąmoningai palieka vietininką, Didžiąja Kalbos Klaida vadinamą, nes neišmano, kaip pakeisti junginį „jų dukroje budo keista, aistringa siela, kelianti ją į aukštumas", kad neatrodytų, jog pagal kalbos reikalavimus sudėliota frazė „bundanti dukros siela buvo keista, aistringa, kelianti merginą į aukštumas" taisyklingumo retežiais yra prie Prokrusto lovos prirakinta, nes jau kitur akcentai sudėlioti, ir tik nejautrus kalbos matininkas gali nesuvokti, kad „budo keista, aistringa siela" ne visiškai tas pats, kas „bundanti siela buvo keista". Tad ir putoja manyje devynios upės, o jų potvynis blaško rupūžėlę taukuotą, nes per švelnus tai keiksmažodis, kai iš širdies gelmių norisi drėbti bliatkalbajobai, ir dar kursyvu išryškinti parodant, kad žinom tuos jūsų reikalavimus ir laikomės, kai labai prireikia.
O dabar – atmintinė tiems, kurie dreba kaip epušės lapai, išvydę netaisyklingai susirangiusią žodžio gyvatę, ir taikosi užmušti ją lazdomis, užuot susimąstę, ar šiuo konkrečiu atveju ji nėra įrašyta į Raudonąją knygą kaip sauganti autoriui žūtbūt reikalingą stiliaus niuansą:
1) kiekvienas grožinis kūrinys turi savo stilių, o autorius – braižą, kurį prityręs vertėjas sugeba perteikti kartais visai intuityviai, netgi nesąmoningai parinkdamas žodžius ar žodžių junginius, ne visada atitinkančius kalbos normas.
2) tiek verčiant, tiek redaguojant reikia išmanyti ne tik norminės kalbos taisykles, bet ir tą sritį, apie kurią kalbama kūrinyje.
3) kalbos redaktorius, kuris gauna tekstą tiesiai iš vertėjo, aptikęs neaiškią vietą turi visų pirma paklausti savęs: ką turėjo omeny autorius, jei taip parašė (ir būtinai užmesti akį į originalą, kad išvengtų tuščių spėlionių), ir kodėl vertėjas tą vietą išvertė būtent taip, o ne kitaip. Dažnai paaiškėja, kad taip buvo padaryta dėl stiliaus niuansų, ypač jei vertėjas yra patyręs ir žino, apie ką kalbama.
4) jei knygą jau redagavo patyręs kalbos redaktorius, tai ją peržiūrintis kitas žmogus (dažniausiai tai būna korektorius), radęs ne tik vietomis sukeistas raides ar nebūtinąjį kablelį, o įtartinai akivaizdžią kalbos klaidą, turėtų galvoti ne apie tai, kad kas nors čia neištaisyta dėl nežinojimo ar žioplumo, o paklausti savęs – galbūt tai buvo palikta sąmoningai. Ir dažniausiai paaiškėja, kad buvo būtent taip.

Ir jau visai baigdama prieš puristų dalgio ašmenis sustingusiems kolegoms kalbos redaktoriams norėčiau pasiūlyti universalią formuluotę, kurią galima vartoti vietoj ne visai atitinkančios realybę frazės „autoriaus kalba netaisyta":
Atsižvelgiant į autoriaus stilių, kuriuo jis rašė siekdamas sustiprinti kūrinio meninį įtaigumą, redaguojant tekstą sąmoningai buvo palikta perteklinių žodžių, archajiškai skambančių sintaksinių konstrukcijų ir šiek tiek nenorminės leksikos.
Man rodos, tikslinė skaitytojų grupė pelnytai pasipiktintų, kad juos laikome nesugebančiais suprasti, kokiu stiliumi autorius rašė. Bet nepykime ant kalbainių, jų darbas toks – atpažinti piktžolę ir pasiūlyti ją išrauti, o jau mūsų reikalas pamatyti, kad ir usnies žiedas tekste kartais žvaigžde pražysta.

Komentarai  

 
+4 #8 Livija 2013-06-06 10:32
Negaliu pritarti Neringos karingumui, nes pasiremiama konkretaus kalbos redaktoriaus ar korektoriaus neišmanymu, o užsipuolamas pats būtinybės kalbėti ir rašyti taisyklingai principas. Kaip parodė Ove pasivadinęs komentatorius, kalbos galimybės neišsemiamos. Taigi ne gramatika kalta, jei mes niekaip nesusišnekam, vieni kitų negerbiam. Situacija tokia, kad mūsų pačių klaidos mums labai mielos, o į jas baksnojantys irgi ne viską išmano. Išvada: nešienaukim dirbdami su tekstais, ypač svetimais, ir nepradėkim pilietinio karo: tokiam kare abi pusės pralaimi.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #7 Ovė 2013-06-05 12:08
Galiausiai pats neutraliausias ir įprastas žodis būtų "jausmas".
Tik nelabai ko vertas ir "keliantis į aukštumas" - kelis metrus pakels ir kiek tų aukštumų ? Kalbama apie dvasinę jauseną. O tada gal būtų geriau "įkvepiantis" drąsos, pasitikėjimo ar ryžto ar net "teikiantis įkvėpimo"... - priklausomai nuo situacijos.
Žinoma, taip blusinėtis galima tik turint labai daug laiko. O dirbančiam žmogui reikia dirbti. Jei autorius pasitaiko labai aršus, išties galima parašyti, kad jo kalba netaisyta. Juo dažniau tokią formuluotę naudosime, tuo lengviau bus gyventi: autorius liks didžiai patenkintas savo stiliaus originalumu, o redaktorius - nepervargs. Tik jau gyvensime - kaip kvailių karalystėje.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #6 Ovė 2013-06-04 23:20
Siūlyčiau : "jų dukrą apėmė keistas aistringas šišas, keliantis ją į aukštumas" [žr. Liet. kalbos žod. t. 14, p.915, 2-a reikšmė]. Nes svarbiausias kalbos reikalavimas yra logika. O čia atrodo, kad ta mergina iki tol buvo be sielos, ar turėjo kelias sielas, ar ta siela buvo mieganti... Jei žodis "šišas" per stiprus (nes jei jau jis apėmė, tai savaime aišku, kad jausmas yra ir keistas, ir aistringas), galima vietoje tos "sielos" paimti žodį "ūpas".
Ir ko čia taip triukšmauti? Juk kiekvieną sakinį galima suredaguoti keleriopai ir visi variantai gali būti taisyklingi. Tarp jų gali atsirasti ir priimtinas.
Svarbu, kad žmonės stengtųsi ir kalbėtųsi.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #5 Linas 2013-06-02 11:56
Vat kodėl galima ir taip rašyti,ne tik kaip R.Savukynas ir A.Užkalnis?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #4 Ovė 2013-06-02 01:32
Sausainis - kalbainis (Užkalnio terminas), o kalbininkas - sausaininkas ??? Mintys vertos pavadinimo...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -4 #3 Reikia 2013-05-30 21:29
Iš tiesų, puristai jau užkniso juodai...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -2 #2 Jonelis 2013-05-30 12:23
Kam tos rožės, jeigu bulvės žydi, - kartą klausė LSSR poetas apie dygųjį kaptalizmą ir visus pamaitinantį socializmą, bet šaunus klausimas tinka ir kitiems gyvenimo atvejams.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #1 Lina 2013-05-29 21:57
Puikiai!
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_2013-05-24_nr._3428_virselis.jpg

2013-05-24 nr. 3428

10 litų (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai