Rasa Milerytė. Dar apie „Šlapią spalį“

Gailius M. ŠLAPIAS SPALIS. Novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Priežastimi rašyti šį tekstą tapo V. Varaniaus prieš kelias savaites „Literatūroje ir mene" (2013-05-03, Nr. 3425) publikuota M. Gailiaus knygos „Šlapias spalis" tulžinga recenzija („Apie Šlapią spalį"). Šią knygą išleido Rašytojų sąjungos leidykla, M. Gailiui laimėjus pirmosios prozos knygos konkursą. Prieš jį laimėdamas, „Šlapio spalio" autorius antrame konkurso etape varžėsi su recenzijos autoriumi. Taigi V. Varanius, kaip riteris, mokantis elegantiškai pralaimėti, lyg ir privalėjo pareikšti viešą nuomonę apie laimėtojo knygą.
Ir pareiškė. Tik ne visai apie knygą.
V. Varanius, būdamas lietuvių filologijos trečiakursis, pavasario semestrą privalėjo lankyti teorines praktikos paskaitas. Lankė tekstų kūrimą, kur mokėsi rašyti recenzijas. Paskaitos, panašu, buvo intensyvios, ir iš inercijos V. Varanius ėmėsi recenzuoti savo priešininko knygą. Tačiau emocijų paakintas (apie šias sprendžiu iš recenzijai būdingos šauktukų gausos), regis, pamiršo, jog recenzuoja „Šlapią spalį", ir ėmė recenzuoti autorių. Nutrynęs ribą tarp pasakotojo bei autoriaus, recenzentas žengia idėjinio kaltintojo keliu ir apkaltina M. Gailių veidmainiškumu (esą šis skelbia vertybes, kurių vertybėmis nelaiko), menka motyvacija kurti (esą šis kuria, nes kaip žurnalistas susimovė), pataikavimu vyresnio amžiaus skaitytojams (esą Gailius renkasi laiko patikrintas temas, taip taikydamas į tam tikrą, recenzento nuomone – nelabai vertingą, skaitytojų auditoriją). Savo recenzija V. Varanius reiškia pretenziją įsibrauti į autoriaus sąmonę ir pakeisti jo mąstymo kryptį.
Įmanoma, jog V. Varanius jaučiasi esąs moraliniu autoritetu M. Gailiui. O netiesioginis pasiteisinimas („ne man, menkam snargliui, spręsti, kaip kam reikia / privalu rašyti...") šitokios minties ne tik nepaneigia, bet ir patvirtina ją. Viešas savęs paneigimas paprastai asocijuojasi su demonstratyvumu bei neigimui nepritariančios stebėtojo reakcijos provokavimu. Remiantis logika, pagal kurią recenzijos autorius apkaltina knygos autorių suvaidintu patriotiškumu, recenzijos autorių galima kaltinti suvaidintu nuolankumu.
Kartais recenzentas prisimena savo tiks­lą – išanalizuoti knygą, ir tomis akimirkomis pateikia iš tiesų įdomių, teisingų bei diskusijos vertų minčių. Tokiomis akimirkomis užrašytos 4, 5, 6, 8 pastraipos. Dėmesio verta recenzento pastaba apie novelėse randamas žurnalistines klišes, įdomus pastebėjimas, esą viskas, kas novelių veikėjų paveiksluose individualu – tai jų vardai. Tačiau kitose pastraipose išsakyti abejotini vertinimai, ironija persunkti teiginiai (ironija kaip būdas pulti paprastai siejama su puolančiojo silpnumu, argumentų trūkumu) leidžia suabejoti V. Varaniaus kaip kritiko galimybėmis, ir prieš tokią abejonę net tie pastebėjimai, kurie kitame kontekste keltų susižavėjimą V. Varaniaus įžvalgumu, nublanksta.
Dabar derėtų pratęsti kolegos pradėtą darbą – recenzijos rašymą. Pirmasis knygos recenzentas V. Varanius trumpai užsimena apie pagrindines novelių situacijas – novelėse kalbama apie vienišus ir susvetimėjusius žmones. Pildant šį pastebėjimą dera pridurti, kad tipiškiausias novelių veikėjas –­­ jaunas žmogus, kurį supa elementariausia, galima tarti – net banali buitis: gyvenamosios vietos, darbo paieškos, nesutarimai šeimoje, alkoholis ir panašios buities peri­petijos. M. Gailiaus prozą galima pavadinti socialine proza. Taip pat reikia pastebėti, kad charakteriai knygoje neišvystyti, statiški, bet turbūt ne charakteriai čia svarbiausia, o situacijos. Tačiau būtų neteisinga teigti, jog novelių problematika baigiasi socialinių problemų lygmeny. M. Gailiaus novelių ypatybė ta, jog po banalios buities sluoksniu autorius slepia gilesnius egzistencinius išgyvenimus. Daugumos novelių veikėjai lyg svetimkūniai įsviesti į supančią aplinką ir neturi jėgų tai aplinkai pasipriešinti, todėl yra priversti susitapatinti su ja, būti užgožti. M. Gailiaus vaizduojama aplinka yra ydinga ir traumuojanti. Anot poeto Tomo Taškausko, „M. Gailiaus novelėms būdinga įtampa tarp idealios ir esamos tikrovės". Novelės „Eifelis" personažas Nerijus lyg ir bando priešintis, išsivaduoti iš dvasinio sąstingio: „Ar tai tikra, Vilyt? Čia kaip maratonas, kai bėgi bėgi, spaudi paskutinį prakaitą, kad įrodytum... Įrodytum ką? Kaip sakė vienas garsus prancūzas, kad įrodytum, jog gali baigti. Dievaži, negi mes nepaliaujamai patys sau turime įrodinėti, kad egzistuojame?" (p. 54–55). Vilija, mylimoji, į kurią kreipiamasi, į šiuos klausimus sureaguoja atsainiai, ir Nerijaus pasipriešinimas slopsta; Nerijui nepavyksta išsilaisvinti, jis toliau lieka žmogui nepalankios aplinkos dalimi: „Jau temo, ir, netikėtai radęs šiokį tokį gamtos lopinėlį dešiniajame Senos kampe, menką žolės kvadratą vienišam Paryžiaus platanui, Nerijus, pasislėpęs nuo čionykščių ir turistų žvilgsnių, lengvinosi šalia medžio (...)" (p. 55). Nerijus, svarstantis egzistencinius klausimus, ir Nerijus, besilengvinantis šalia Senos, atrodo lyg du atskiri ir skirtingi žmonės. Taigi kalbant apie M. Gailiaus noveles, būtų galima kalbėti ne tik apie žmogaus ir aplinkos konfliktą, bet ir apie pačiame žmoguje vykstantį konfliktą, apie žmogaus nevientisumą. Novelių žmogus nori daugiau, nei gali turėti, juntamas konf­liktas tarp norėčiau, kad būtų ir yra: „Mane pakalbino ir toliau gundė, ko gero, pusė klubo merginų, tačiau aš galvojau apie tave, Matilda, dar kartą perkračiau galvoje pačios užuominas apie tai, kad mes veikiame tarytum nieko neveikdami, (...) sykiu bandžiau įsiklausyti į širdies balsą ir suvokti save tame bergždžiame, taip, kaip užvakar jau susivokiau – bergždžiame –­ pasilinksminime, nors dėl tikslumo visgi turiu pripažinti, kad į vakarėlio pabaigą su viena atkakliausia kokete užmezgiau fizinį kontaktą" (p. 104). Didžiausias novelių žmogaus troškimas – būti reikalingam ir suprastam, jausti ryšį su mylimu žmogumi arba šeima. Tačiau esama tik susvetimėjimo, negebėjimo kalbėtis nei suprasti. Štai šitaip autorius vaizduoja vienos šeimos rytą: „Ji išklausė, bet praleido veik negirdom ir nekomentavo, kaip jai atrodė rytui ir apsiblaususiai galvai nepritinkančios telepatinės hipotezės. Įsispyrė į šlepetes, įsisuko į chalatą ir nė nepažvelgusi į kaipsyk kaklą sukiojantį vyrą, išsliūkino į dušą. Paskui abu susėdo prie pusryčių stalo: kol ji prausėsi, jis spėjo prikepti karštų sumuštinių. Taip ir kramsnojo abudu su nutįsusiais ant lūpų suminkštėjusio sūrio vijokliais nekalbėdami – jis skaitė mokslinį straipsnį, o ji laisva ranka glostinėjo ir lygino šlapius plaukus" (p. 76).
Novelių problematikai nėra ko prikišti, bet siužetinis lygmuo kritikuotinas. Taip sakydama, turiu omeny ne visas, o dalį novelių, tokias kaip „Trys istorijos à la pari­sienne" ir „Atsuktuvas". Skaitant jas, man iškilo prasmės problema. Ir ne būties prasmės, kokias neretai sukelia arba padeda spręsti geros knygos, bet šių novelių buvimo prasmės, kitaip tariant – suabejojau jų išliekamąja verte. Apmaudu, kad M. Gailius švaisto save išsamiai, su stebėtinu pastabumu aprašinėdamas tokias situacijas kaip oralinis seksas, kurios netgi trikdo, arba sustodamas ties „šviesiaplauke su pora tuštučių (kuri – R. M.) vyniojosi šokių aikštelėje iki pat paryčių ir atkakliai, netgi herojiškai laužėsi ir nesileido kitų lankytojų išvežama rimtesniems pasilinksminimams, nors tarp vakaro dalyvių regėjosi nepranokstamų mačo, svetimtaučių ir netgi krepšininkų (...)" (p. 41). Be abejo, vaizduojama socialinė aplinka, socialinis charakterio tipas pateisina tokių situacijų užrašymą; pateisina ji ir personažų kalbėsenos ypatumus: „Bet tai kai?.. – ištariau sau balsu" (p. 8), „Okei, mažyte" (p. 26). Tik kaip pateisinti tai prieš smalsų skaitytoją, perskaičiusį noveles ir klausiantį: o kodėl taip, o kas iš to? Turbūt tą patį klausimą, tik kita forma, bandė kelti ir V. Varanius.
M. Gailiaus knyga yra įdomi savo nekryptingumu: knygoje esama įvairios tematikos novelių, įvairių personažų. Siužetai varijuoja nuo šiuolaikinių jaunuolių lėbavimo iki ateities visuomenės bendravimo būdo, nuo istorinių asmenybių vaizdavimo iki istorijos perkūrimo. Tokia knygos tematinė sudėtis skaitytojui neleidžia nuobodžiauti. Pavargęs nuo pasakojimų apie paviršutiniškus jaunuolių santykius, o ir nuo prasminio krūvio, skaitytojas gali atsipalaiduoti skaitydamas novelę „Birutės pagrobimas". Tuo nenoriu pasakyti, kad autorius turėtų vengti skaitytojo varginimo, gal net priešingai, gal kaip tik skaitytojo nuovargis yra tai, ko atsakingas autorius turėtų siekti, nes nuovargis yra intensyvaus darbo (kalbant apie literatūrą ar bet kokį kitą meną, tas darbas yra mąstymas) rezultatas, tačiau norėtųsi, kad vargintų ne tik prasmės įkrovos, bet ir siužetas, personažų charakteriai.
Atskiro dėmesio vertas M. Gailiaus rašymo stilius. Pirmasis recenzentas V. Varanius knygoje radęs mokslinio, publicistinio bei meninio stiliaus derinimą, dailiai įvardija viską kaip žurnalistinį virusą. Iš tiesų skaitant noveles kartais nelieka ribos tarp literatūros ir žurnalistinio straipsnio, tarp novelės ir esė. Pats savaime nei mokslinis, nei publicistinis stilius nėra blogas, ir M. Gailių kritikuoti reikėtų ne dėl stilistinio nevientisumo, o dėl kartkartėm neelegantiškos kalbos. Prie pavyzdžių būtų galima cituoti jau minėtą veikėjų kalbėsenos manierą bei tokią raišką kaip „feisbukiškasis bičiulis" ar „mandrūs fotošopai". Bet yra ir kuo pasidžiaugti – sklandžia, nuoseklia, metaforomis neperkrauta kalba.
Stipriausias M. Gailiaus ginklas – gebėjimas fiksuoti psichologines personažų būsenas. Kartais tam užtenka vieno sakinio –­ „Lyg silpnos elektros srovės nukrėstas, praplėšiau it vašku sulipintas akis" (p. 22), kartais reikia daugiau – „Jis išsyk perkando, ko vengiau prisipažinti, pamatė mano baimę, gryną, pirmapradę, kuri jo žiūrėjimą tik dar labiau įgalino ir įtamsino. Aš galutinai išsidaviau, o jis savo piktdžiugišku dulkėtu veidu įsispyrė kaip baikštumą suuodęs agresyvus šuo" (p. 9), tačiau visados tai yra subtilu bei įtaigu. „Šlapio spalio" autoriui pavyko įrodyti, jog jis geba valdyti žodį. Būtent būsenų fiksavimas ir apibendrinimai yra tai, kas knygoje „Šlapias spalis" vertingiausia. Šitokio vertinimo kontekste perskaitoma paveikiausia knygos pastraipa. Ji tokia vykusi, jog visa verta pacituoti: „Veidrodyje mačiau veidą, kiek apsimiegojusį savo veidą, skalaujamą šaltu vandeniu ir paženklintą paklaikusių akių, veidą nuo įtampos suparalyžiuotu žandikauliu, o mimika raibuliavo iškreivinta tarytum paveiksle žindyvė su žindyvės atstumtu kūdikiu, kvėpavimas kiek rimo, bet širdį spaudė, atrodė, tuoj ištiks infarktas – taip ji nesiblaškydavo net po puskilometrio greitojo bėgimo, prausiau ir prausiau veidą šalto vandens čiurkšle, ir dar, ir dar, užsukau čiaupą, vėl nenorom žvilgtelėjau į atspindį, kur akimirką pasirodė, kad manęs jau nebėra ir net šešėlio neliko, tik vonios kambarys su tuo nelemtu telefonu, tad aš tik desperatiškai nudūriau akis, o čia pat pasukus iš vonios ir sužiurus į tebegaruojantį kavos puodelį ant virtuvės stalo vėl pasiuto ir plaučiai, žiebė aiški mintis, jog dabar jau turiu gelbėti savo gyvybę, todėl kuo lėčiau, kad nesuplėšyčiau širdies, įsispyriau į batus kaip nors pasiekti polikliniką, ir man vis dingsėjo, net kalė į smilkinį, kad jeigu ten nespėsiu – baigta. Ir vilkau kojas senamiesčio gatvėmis atsargiai stebėdamas žmones, reikėjo skubėti, bet ir nepersitempti, širdis birbė kaip nuo mašinos atsikabinęs duslintuvas, stigo oro, bet vengiau išsiduoti aplinkiniams, kad galiu nusibaigti jau kitame žingsnyje: ar jie mato, kaip man bloga, ar mato jie, ar pribėgs ir padės kuris nors, jeigu čia pat, ant gatvės, sukniubčiau?" (p. 31). Pasakojimo tempas šioje pastraipoje – intensyvus, minties bėgimas vis spartėja ir šitai atspindi veikėjo-pasakotojo būseną; pastraipos pabaigoje keliamas M. Gailiaus novelėms būdingiausias susvetimėjimo, noro būti reikalinga bendruomenės dalimi klausimas.
Baigiant šį tekstą, M. Gailių norėtųsi įvardyti kaip santūrų, nedaugžodžiaujantį, prasmės trūkumo (jei jos trūktų) už žodžių gausos neslapstantį autorių; kaip autorių, vaizduojantį būdingiausias šiuolaikinio žmogaus problemas – susvetimėjimą, nereikalingumą, vidinį asmens prieštaringumą, tarp žmogaus ir aplinkos kylančius konf­liktus; kaip autorių, nesudėtingais novelių siužetais viliojantį ne tik lepų filologą, bet ir skaitytoją, kurio pažiūros nėra suformuotos (ar sužalotos?) klasikinės literatūros; pagaliau – kaip pastabų autorių-psichologą.

2013-05-24 nr. 3428

10 litų (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai