Marijus Gailius. Knyga lyg pora bilietų į kiną

Tapinas A. VILKO VALANDA. Romanas. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Vilko-valanda.jpgDebiutinis televizijos laidų vedėjo Andriaus Tapino romanas „Vilko valanda" tapo įvykiu dar prieš pristatant kūrinio rankraštį į spaustuvę. Patyręs piniginių reikalų žinovas atliko manevrą lyg iš vadybos vadovėlio – užėmė Lietuvoje dar neišbandytą fantastikos požanrio stympanko (lietuviškai galbūt garraščio?) nišą ir sumaniai pasinaudojo savo žinomumu ir informacijos nešikliais žiniai apie naują nuotykių romaną skleisti.
Maža to, kartu su leidykla davęs karšto rinkodarinio garo, autorius tarytum išmušė monopolį iš tų rašytojų ir leidėjų, kurie vadovaujasi tradiciniais prozos naujienų pristatymo metodais (dėl tikslumo būtina pastebėti, kad Kristina Sabaliauskaitė buvo pirmoji, neapsiribojusi įprastais knygų pristatymais ir premijų laukimu, o įsukusi ir solidžią viešinimo kampaniją). Pasirinktos strategijos išeiga pranoksta galingiausią garo mašiną: vien per Knygų mugę realizavus apie tūkstantį „Vilko valandos" kopijų, leidykla išsyk paskelbė apie antrąjį tiražą.
Nors pats debiutuojantis rašytojas pabrėžia sukūręs romaną vien dėl pramogos, verta panagrinėti, ar jame, be smagumo ir nuotykių, yra ir vaizdingos prozos, literatūrinio „sunkio" – bent užuo­minų. Likus trims savaitėms iki „Vilko valandos" pristatymo, vadinasi, kūrinio nei skaitęs, nei čiupinėjęs, vienas lietuvių poetas jau žinojęs, kad jokios prozos ten nė sakinio, mat pristatomajame knygos puslapyje feisbuke rėžė: „Šūdą malti dabar daug kas išmoksta." Išankstinės nuomonės ir atmetimo nuostata niekur neveda. Lietuvių literatūros raidai nepakenktų kokybiškas ir madingas pramoginis romanas – tokio praktiškai dar niekas neparašęs, nors pastangų būta. Ar „Vilko valanda" pretenduoja tapti kokybišku bestseleriu?
Pretenzijų į pramoginės literatūros sensaciją turi kiti du autoriai – beveik sinchroniškai su A. Tapinu romanus išleidę Gina Viliūnė („Karalius be karūnos") ir Justinas Žilinskas („KGB vaikai"). Visų trijų kūrinių žanras, be kita ko, panašus – tai detektyvai su istorinėmis atošvaistėmis, tik skirtingų laikotarpių (viduramžių, pramoninės revoliucijos ir nepriklausomybės atkūrimo). Ar J. Žilinskui ir G. Viliūnei pavyko sukurti ir meninį pasakojimo klodą, galėtų ryžtis panagrinėti kiti kritikai ir recenzentai (tai būtų iššūkis – bent baigti skaityti iki galo).
A. Tapino „Vilko valandą" iki pabaigos neišvengiamai pavyksta praryti akimoju, nes tekstas intriguoja ir nestringa. Daugiau kaip pusės tūkstančio puslapio pasakojime skleidžiamos trys susipinančios siužetinės linijos: sąmokslo (Vilniuje per viršūnių susitikimą užsienio jėgos organizuoja suirutę), pagrobimo (įtakingų veikėjų globotinė Mila, turinti ypatingų galių, saugoma nuo priešų) ir mįslės (narpliojamas nužudymų ir slaptų brėžinių detektyvas). Veiksmui vejant veiksmą, skaitytojo dėmesys saugomas kalbėjimo intensyvumu, rebusais, užuominomis ir klasikine gudrybe, kai personažai žino daugiau už skaitytoją.
Romano įžanga turi novatoriško naratyvo karkasą. Pirmasis skyrius pradedamas įvykiu Rusijoje 1970-aisiais, vėliau peršokama į 1905-ųjų Vilnių. Kituose keliuose skyriuose laikas retrospektyvus –­ pasakojama apie ankstesnį vienos savaitės metą. Erdvė irgi kinta ir įgyja vektorių iš rytų į vakarus: vaizduojant kelių dienų laikotarpį, veiksmas iš Vilniaus perkeliamas į Prahą, iš ten – į Londoną. Po stotelės Krokuvoje pasakojimas grįžta į Vilnių – toliau įvykių eiga ir siužeto plėtotė konstruojama pagal nuoseklią laiko liniją.
Be detektyvinių nutylėjimų, kitų išradingesnių naratyvo konstrukcijų negausu. Pirmajame teksto penktadalyje pasakotojo žvilgsnis kartais patikimas gyvūnams, kai spanielis lieka abejingas valstybiniams reikalams (p. 21), „niekieno šuo Mitekas" nužiūri praskrendantį orlaivį (p. 61), o „riebus rainas vilniškis katinas" atsainiai stebi aplinką ir sureaguoja tik į šaižų garinio tramvajaus švilpuką (p. 108). Vėliau romane gyvūnai privilegijų bent trumpam pabūti pasakojimo ašimi netenka. Atskiro komentaro vertas septintasis „Vilko valandos" skyrius, turintis savotišką naratyvo „rėmelį", kai įvadas pradedamas senojo Efraimo dėstoma istorija, vėliau kampas pasukamas į katino ir paukščiuko žiūrėjimo trajektoriją, kuri nukreipia į pagrindinę dalies temą –­ ūžiantį tarybos posėdį. Siužetas iš pastarojo išmoningai suliejamas su baigiamąja skyriaus scena – to paties Efraimo istorijos tęsiniu.
Tiek apie struktūrą. Bet jos įmantrumas ar pastanga padaryti įmantrią turi nedaug reikšmės romano literatūrinei vertei. Net pramoginiame kūrinyje pagrindiniu vertinimo matu būtina „išmatuoti" sintaksę –­­ svarbiausią kalbos organizavimo plotmę. Atidžios žiūros reikalauja pasakojimo stilistika.
A. Tapinui irgi taikytina dažnai debiutantams priskiriama ypatybė, sindromas, kai rašydami romaną paties proceso metu jie „įsirašo" ir kūrinio antrą dalį sukuria meniškesnę už pradžią. Čiuženant pirmuosius šimtą „Vilko valandos" puslapių justi šioks toks nuobodulys, užprogramuotas pačioje sintaksėje. Antai kelis kartus į akį krenta sakiniai, sukurpti pagal statišką šabloną: tokie pradedami prijungiamuoju sakiniu su jungtuku „jeigu", tuomet eina pagrindinis sakinys ir galiausiai prilipdomas trečias sandas – šalutinis sakinys su jungtuku „nes". Panašios konstrukcijos slopina kalbos gyvumą. Tuo metu specifiškai ir autentiškai organizuojamos kalbos atvejai, savaip sukarpant sakinius ar išbarstant jų dalis, išsyk sužybsi tekste, pagauna dėmesį, nes romane yra ganėtinai reti: „Senos tai buvo knygos ir sunkios. Negeros. Uždraustos" (p. 229). Čia autorius prasmingai pritaikė sakinio inversiją ir parceliaciją. Arba: „Žmonės skubėjo į Vilnių kaip pavasarinis upelis –­ nuokalnėn" (p. 233). Pats savaime tarytum ne įspūdingiausias, bet žvelgiant į romano visumą gražiai sužybsintis sakinys, grakšti devynioliktojo skyriaus pradžios preliudija.
Detektyviniais nutylėjimais ganėtinai sėkmingai kurdamas intrigą, autorius praleidžia progą šį tą nutylėti subtilesniuose pasakojimo ruožuose, ypač perteikdamas veikėjų jausenas, potyrius. Štai šlapimo tvaiko aprašymas būtų vaizdingesnis be paskutinio sakinio: „Ir, žinoma, aplinkui sklido baisus dvokas. Naktinių lankytojų išgerto alaus pėdsakų galėjai aptikti ant kiekvieno smuklės kampo. Net kurčias nebylys neregys būtų lengvai radęs „Apuo­ką". Svarbu tik, kad turėtų nosį" (p. 108). Pastaba apie nosį nieko verta ir net sugriauna regztą sąmojį. Panašiai persistengiama ir kitoje ištraukoje, kai pastraipos pabaigoje prisegtas tuščias sakinys ne tik nieko nepasako, bet ir sumenkina ankstesniojo reikšmę: „Kapitono akyse blykstelėjo valiūkiški žiburėliai, ir Edvardui dingtelėjo, kad šis nuotykis, paskutinis Mabrio gyvenime, kapitonui nubraukė mažiausiai dvi dešimtis metų. Taip pagalvojęs pasijuto šiek tiek geriau" (p. 143). Vienintelėje erotinėje scenoje romane (p. 197) autorius irgi nepalieka pauzės, užtamsinimo ir negrabiai išdarko potekstę: vietoj banalios ištaros apie personažą, sudejuojantį iš malonumo, seksualinį inkliuzą vertėjo užbaigti oralinio sekso aktą atlikusios Emilijos vaizdinga pastaba apie „dagčiuką", ir viskas. Toks variantas būtų priimtinesnis net ir vaikų auditorijai, o suaugėliams ir taip aišku, kas tas „dagčiukas" esąs. Dagtis, dagčiukas tarytum „daikčiukas" – žaismingo žongliravimo žodynu žiburėlis. Tiesa, sėkmingų nutylėjimų vis dėlto palikta. Štai kad ir toks meninis judesys veikėjos sumišimui perteikti: „Moteris buvo pripratusi prie šeimininko keistenybių, bet šį kartą į verdantį sultinį pliumptelėjo ne tik pjaustomos morkos griežinėliai, bet ir visas peilis" (p. 424). Ir viskas, daugiau jokių nereikalingų papildomų paaiškinimų.
Metafora „intrigų širšynas" (p. 44), frazeologizmas „nors kirvį kabink" (p. 349) ar palyginimas „jautėsi kaip žonglierius, į orą išmetęs per daug kamuoliukų" (p. 300) prideda tekstui sodrumo. Užtat tris kartus pasikartojantis ankštumo būvio perkeltinis vaizdavimas per uodą, neturintį kur įkišti snapo, du kartus iš eilės –­ p. 399 ir 401 –­ aptinkama adata šieno kupetoje arba vietoj „aštraus tarsi peilio dūriai" (p. 219) bandymo pasakyti vaizdingai „kaip potvynio banga" (p. 220) iškart į kitą puslapį plūstelinčios banalybės meninį audinį tik skurdina.
Autorius stengiasi rašyti išraiškingai, bet daro tai galbūt skubotai, ne visada apdairiai, viršydamas kalbos išteklius. Tai išduoda toks dusyk romane pavartotas motyvas: „taip smogė kumščiu į stalą, kad net masyvi granitinė rašalinė pašoko" (p. 20) ir „taip smogė kumščiu į stalą, kad net metalinė rašalinė pašoko" (p. 300). Šis įvaizdis pats savaime yra minimali išmonės išeiga pykčiui apibūdinti, o jau tame pačiame romane žodis žodin, išskyrus būdvardžius, dubliuota suvis praranda literatūrinį krūvį. Tad jau nestebina, kai romano pasakotojas užsimena apie Muravjovą, kuris vartosi karste (p. 36), ir Gediminą, kuris „turbūt būtų apsivertęs kape" (p. 59).
Ką jau kalbėti apie kai kurių veiksmažodžių parazitinį dauginimą veikėjų emocijoms nusakyti (tiksliau, tik tuščiai pavartojant žodį beveik nenusakyti). Jeigu vieną kartą „Rivkindas gėrėdamasis pažvelgė į juos ir nusišypsojo" (p. 29), tai dar nedideli nuostoliai. Tačiau vėliau tokia tarinio su prisegta vienarūše dalimi „nusišypsojo" ar „šyptelėjo" aibė aidi it pasakotojo mikčiojimas (p. 33, 115, 158, 170, 204, 219, 228, 240, 250, 259, 321, 351, 353, 398, 451). Apskritai autoriaus žodynas paprastas, bet neprimityvus. Breidvimpelas, serpoletas, prometilis, parasolis, goglai – lyg svetimybės, lyg naujadarai, garraščio žanro kontekste paskanina skaitinį. Veikėjų tiesioginėje kalboje kartais vartojama žemaičių tarmė irgi įterpta organiškai.
O vaizduotė? Fantastikos klasikai kaip Isaacas Asimovas, Robertas Heinleinas, Kurtas Vonnegutas, Ray'us Bradbury's, net tas pats J. R. R. Tolkienas stebino ne tik išmanytais naujais pasauliais ir realybėmis, bet ir menine kalba. Ar pavyko A. Tapinui kuriant alternatyvią Vilniaus tikrovę kartu parašyti ir derlią prozą, per kurią ta kita realybė atsiskleistų maksimaliai ryškiai?
Romane nemaža intensyvių ir įtikinamų dialogų, situacijų: legato ir smuklininko susidūrimas (p. 122) pavaizduotas su įtaigia įtampa, globos namų aprašymas (p. 127) atrodo gana jausmingai, tariama citata iš knygos (p. 277) sudaro stilistinį kontrastą su pasakotojo balsu, o siužetinis posūkis susidūrus plėšikų gaujoms (p. 477) jau liudija neprastą autoriaus meistrystę komponuoti istoriją ne tiesioginiais paaiškinimais, o netikėtumu, efektu, slėpiniais. Tryliktajame skyriuje įvykstantis dirižablio užpuolimas ir viena iš dviejų kulminacinių scenų trisdešimt devintajame skyriuje žaižaruoja, įtraukia, net gniaužia kvapą, kad ranka pati verčia puslapį nekantraujant sužinoti, kaip čia viskas baigsis.
Tačiau tas pats 39 skyrius galėtų būti taikli iliustracija to, ko A. Tapinas neatliko iki galo. Trumpa reikalo reziumė: vykstant viršūnių susitikimui, diversantai susprogdina gretimą miestą, o virš Vilniaus pakimba dvi grėsmingos rusų ir vokiečių karo mašinos. Tokia situacija atveria platų galimybių lauką vaizduoti atmosferą mieste (paniką, sumaištį, nuostabą), smulkiau apibūdinti pačius kovinius dirižablius ir įgulų reakcijas (detalių, detalių, detalių!) ir pan., bet autorius kulminacinę sceną perteikia vien per emocingą suirutę viršūnių susitikime ir nedidelį epizodą su pasakojimo lauke pasirodančiu trečiuoju britų dirižabliu. Politikų erzelis Rotušėje gana intriguojantis ir įdomus, bet vien jo neužtenka – potencialas aiškiai neišnaudotas, skaitytojais nepakviečiamas įsijausti ar net įsikrimsti į lūpą.
Dalinis išpildymas kuriant romano tikrovę nulemtas vyraujant perteklinei „mechaninei" išmonei. Šit vienas išsamiausių aplinkos aprašymų – Garmiesčio erdvė –­­ sudurstytas vien iš apysausio įstaigų išvardijimo, čia nesti gyvumo, faktūros, nuotaikos. Techninė vaizduotė veikia gausiai vardijant stympankiškus atributus ir beveik nepalieka vietos apmąstymui, refleksijai, atitolinimui, paradoksui. Tad visame romane veikėjų sąmojis sublizga vos kelis kartus: „Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau, – atšovė Basanavičius" (p. 64), „Kodėl gerklę perpjovei? Girtas buvau. Kodėl skalpeliu? O kas tas skalpelis?" (p. 120).
Skaitytojai atpažins šių dienų herojus, kuriems romanistas alternatyvioje tikrovėje priskyrė kiek kitokius vaidmenis, susipažins su Jonu Basanavičiumi, čia primenančiu agentą 007, ras šiuolaikinės populiariosios kultūros atspindžių – lyg iš filmo „Matrica" nusirašytą epizodą su veidrodžiu, kreipiančiu į paralelinį pasaulį (p. 522). Nors romane veiksmas dažnai vyksta požemiuose, pats romanas požeminio klodo, dugno, potekstės vis dėlto neturi. „Vilko valanda" yra vienaukštis romanas, kuriame vaizduojama kitokia istorinė tikrovė yra tarsi savaiminė ir net įgyvendinta iš dalies, didelę jos dalį palikus kūrybinės vaizduotės tamsoje.
Tad užvertus knygą išsyk išnyksta ir pats literatūriškai nebaigtas statyti alternatyvusis Vilnius – lieka tik greit puslapiais prabėgusio gaudynių ir detektyvo nuotykio atšvaitas.
Beje, romano apipavidalinimas panašus į nesėkmę ar „chaltūrą". Viršelyje pirmojo plano figūra, užimdama pusę tūrio, neišsitenka kompoziciškai. Sunku paaiškinti, pagal kokius motyvus romano veiksmą perteikiantys komiksai pridėti tik prie dviejų skyrių. Ir padaryti jie pigiausiomis fotošopinėmis priemonėmis –­ perpaišant nuotraukas ir dialogus užrašant ne ranka, o mechaniniu šriftu. Maža to, piešinėliuose palikta klaidų: pirmajame komikse matome keturis negyvėlius, nors kūrinyje tokių buvo du.
Scenaristas galėtų iškelti klausimą, ar knygą galima ekranizuoti. Ko gero, nuotykiniam vaidybiniam filmui medžiagos striuka – trūksta dekoracijų. Užtat animacijos studija turėtų kūrybingos veiklos, užpildydama paliktus vaizdavimo tarpus.
Beveik 50 litų – tai bene rekordinė kaina už lietuviškai parašytą grožinės literatūros knygą. Būtent tokios „Vilko valanda" ir yra vertės – lyg dviejų bilietų į fantastinį filmą kino teatre penktadienio vakarą. Bet nepaisant trūkumų, tai (ko gero) geriausias lietuviškai parašytas fantastinis nuotykių romanas.

Komentarai  

 
#11 Jonas 2017-06-10 15:21
Recenzija per daug jau kritiška. Visos tos smulkmenos, kurias ir giria, ir supeikia vienu metu, kritikas, man nė kiek negadina kūrinio, o puikiai įsikomponuoja. Tą, aišku, kiekvienas skaitytojas įvertins pats..
Trumpai - tai puikus pramoginis tautinis romanas. Lengvas, įdomus pasakojimo stilius, nors veiksmas viduramžiuos ir rusų caro laikų, tačiau nemažai sąsajų ir su mūsų laikais, pakanka ir moralų, yra ir saikingų vertybių, kas jas itin dievina, aišku. Visko yra, ir viskas saikingai. Šaunuolis Tapinas, pramoginiame romane, galima sakyti pralaužė ledus...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#10 Speigas 2013-06-12 10:13
Taikli recenzija. Knygą pasktino nusipirkti aktyvi reklama, bei 30 proc nuolaida maximoje. Kitaip nebūčiau ėmęs tikrai.
Pirma pusė knygos nuobodi. Šiaip įdomią, įtraukiančią knygą iki 500 psl. galiu ramiai įveikti per 1-2 dienas. Šitą kankinau dvi savaites... Antroje dalyje pagreitis didesnis, bet autorius negrabiai išsiduoda, kas bus toliau tam tikrose vietose. greitai paaiškėjo, kur ir kas yra Baltrus, o kai įdeda vilko iliustraciją, tai nreikia ir skaityti, kas bus po dviejų trijų puslapių.
Toliau: Solomonas juk nemokėjo skaityti? juk buvo paminėta knygoje, kad jis tik perpiešdavo raides. O po kiek laiko jau rašinėjo pats"aš jį mačiau"...:)Aps kritai iš to vyruko daromas kažkoks beveik teigiamas herojus. Dabar daug vaikų užsimanys patepliot ant sienų.

tai tiek
Mila buvo nevisai gyva. Bet valgo, miega ir jausmai pas ją, nors širdis metalinė. Ir aplinkui net tokie tobuli fečai to nįkerta.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#9 Aha to Nu 2013-06-10 14:37
Tik vieną - "Mažasis Mukas", bet irgi fentezy.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #8 Nu 2013-06-10 09:35
Aha, 360-532 citata:
Puslapių 360.
http://www.patogupirkti.lt/knyga/Vilko-valanda-knyga.html
puslapių 360.
http://www.knyguklubas.lt/vilko+valanda.html
puslapių 360.
http://www.pegasas.lt/knygos/grozine+literatura+pg/vilko+valanda+9786090108710.html


Gal išlįsk iš interneto ir užeik į knygyną??? Ar apskritai teko kada vartyt knygą?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#7 ad 2013-06-09 17:44
Labiausiai mane nustebino tai bilieto į kino seansą kaina...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#6 Aha, 360-532 2013-06-09 12:06
Puslapių 360.
http://www.patogupirkti.lt/knyga/Vilko-valanda-knyga.html
puslapių 360.
http://www.knyguklubas.lt/vilko+valanda.html
puslapių 360.
http://www.pegasas.lt/knygos/grozine+literatura+pg/vilko+valanda+9786090108710.html
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#5 Trys šimtai dešimt 2013-06-06 09:55
Prienai citata:
Trys šimtai dešimt citata:
Prienai citata:
keista, iš kur atsirado virš pusės tūkstančio puslapių, jei info tokia: 360 p., nespalv., iliustr., kietas virš.
23,5x14,3x3,8 cm
Alma littera, 2013
ISBN 9786090108901
Prekės kodas 9786090108901

Tai turbūt čia kita knyga :)


Tada nešiu priduoti, paprašysiu, kad duotų į vietą tą, kur virš pusės tūkstančių puslapių. O dėl "piaro" (Vilkovalanda.lt) tai Autorius iš kuklumo nemirs.


Gal smegenis reikia išsiplaut geriau :)
Puslapių 536
humanitas.lt/vilko-valanda.html
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#4 Prienai 2013-06-05 16:27
Trys šimtai dešimt citata:
Prienai citata:
keista, iš kur atsirado virš pusės tūkstančio puslapių, jei info tokia: 360 p., nespalv., iliustr., kietas virš.
23,5x14,3x3,8 cm
Alma littera, 2013
ISBN 9786090108901
Prekės kodas 9786090108901

Tai turbūt čia kita knyga :)


Tada nešiu priduoti, paprašysiu, kad duotų į vietą tą, kur virš pusės tūkstančių puslapių. O dėl "piaro" (Vilkovalanda.l t) tai Autorius iš kuklumo nemirs.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#3 Trys šimtai dešimt 2013-06-04 13:06
Prienai citata:
keista, iš kur atsirado virš pusės tūkstančio puslapių, jei info tokia: 360 p., nespalv., iliustr., kietas virš.
23,5x14,3x3,8 cm
Alma littera, 2013
ISBN 9786090108901
Prekės kodas 9786090108901

Tai turbūt čia kita knyga :)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #2 Reikia, tai reikia 2013-06-04 07:18
Iš visų recenzijų, kurios skelbiamos čia: http://www.vilkovalanda.lt/puslapis/recenzijos-ir-interviu.54/, ši labiausiai kritiška ir šiek tiek išvartanti žurnalistinio stiliaus sangrūdas, kuriomis knyga parašyta.

Minėtoje vietoje esanti frazė: „Recenzijos ir atsiliepimai - geri, blogi ir visi kiti - čia atsiras, kai tik knyga pasieks knygynus ir recenzentų rankas“, – suprantama, tera piaro muaras.

Štai šios į tą sąrašą gali ir nepatekti: http://www.rasyk.lt/knygos/knyga/vilko-valanda-1.html.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 Prienai 2013-06-03 15:50
keista, iš kur atsirado virš pusės tūkstančio puslapių, jei info tokia: 360 p., nespalv., iliustr., kietas virš.
23,5x14,3x3,8 cm
Alma littera, 2013
ISBN 9786090108901
Prekės kodas 9786090108901
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_2013-05-24_nr._3428_virselis.jpg

2013-05-24 nr. 3428

10 litų (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai