Eglė Baliutavičiūtė. Vidutinybių spindesys

Gaiman N. KAPINIŲ KNYGA. – Vilnius: Bonus animus, 2011.

b_200_305_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_kapiniu_knyga.jpgBeveik dvidešimt apdovanojimų, Hugo, Carnegie ir Newbery medaliai už geriausią vaikų literatūros kūrinį, šešiasdešimt viena savaitė „New York Times" bestselerių sąraše, šimtai liaupsinančių atsiliepimų internetiniuose tinklaraščiuose, lietuvių skaitytojams jau neblogai pažįstama autoriaus pavardė, o dar beveik šviežias Neilo Gaimano „Kapinių knygos" (2011) vertimas į lietuvių kalbą bei akį traukiantis viršelis – sunku nejusti imperatyvo perskaityti šią, visų pirma paauglių auditorijai skirtą, apysaką. Knyga neretai giriama už patrauklų, įtraukiantį siužetą bei itin originalų erdvės pasirinkimą – „Kapinių knygoje" atveriamas paslaptingas kapinių gyvenimas, kurio amžius besitęsiančią romią rutiną suardo ir nuotykių atneša netikėtai atklydęs kūdikis.
Apysaka pradedama klišišku trilerio ar siaubo istorijos (dažnai ir to paties žanro filmo) įvadu – tamsią naktį į jaukius namus įsilaužia profesionalus žudikas Džekas, jis tyliai ir be vargo nužudo tris žmones ir lipa į antrą aukštą, kuriame yra mažo berniuko kambarys... žinoma, jaunėlis, jau šliaužioti pramokęs vaikas, netikėtai prabudęs naktį, ima ir iššliaužia pirmiausia iš savo kambario, vėliau namų, o galiausiai nežinia ko (vėliau sužinoma, kad tai globėjo Sailo darbas) vedamas atsiduria senose miestelio kapinėse, kur vaiduoklių Ovensų šeima, radusi mažylį, jį priglobia. Ne tik siužetinių, bet ir kalbinių klišių knygoje pasitaiko ne taip retai, kaip norėtųsi, tai dažnai standartiniai ir įkyriai nuobodūs posakiai ar įvaizdžiai, perdėtai manieringi ar tušti aprašymai: „Džekas pasistatė palto apykaklę, nuleido galvą ir žengė į rytą. Jo peilis saugiose ir sausose makštyse buvo kišenėje, apsaugotas nuo gamtos stichijų nemalonės" (p. 30).
Berniukas pavadinamas Niekuokitu, nes pasak naujosios mamos ponios Ovens: „Jis į nieką nepanašus, tik į save (...). Jis atrodo, kaip niekas kitas." (p. 22). Niekaskitas, arba tiesiog Kitas, auga kaip iš tiesų niekas kitas, gyvena tarp mirusiųjų, patiria paprastiems mirtingiesiems neprieinamų nuotykių, mokosi ne tik skaityti ir rašyti, bet ir kapinių gyvenimo paslapčių, pavyzdžiui, vaidentis ir būti nematomas kitiems gyviesiems, kartais užklystantiems į kapinaites.
Įdomiausia „Kapinių knygoje" pasirodė ne siaubo ir veiksmo literatūros prieskoniai, bet kapinių gyvenimo interpretacija, griaunanti tradicinį kapinių įvaizdį bei pagrindinio veikėjo santykiai su kapinių gyventojais. Jei vaiduokliai vaikų ir jaunimo literatūroje pasitaiko ne tik geri, bet ir linksmi pokštininkai, tai kapinių gyvenimas paprastai vaizduojamas niūrus ir baugus. Tačiau „Kapinių knygoje" ši erdvė, skirtingai nei išorinis pasaulis, visai maloni, draugiška, o svarbiausia – saugi. Kapinių teritorijoje įstrigusios mirusiųjų sielos, tapusios vaiduokliais, tęsia savo amžinu tapusį gyvenimą – užsiima įprastine rutina, bendrauja su artimaisiais bei kitais kapinių gyventojais, o dabar dar ir rūpinasi gyvu berniuku, kapinėse įgijusiu laisvojo kapinių gyventojo teises.
Nors Niekaskitas turi įtėvius, svarbesnę vietą jo gyvenime užima Sailas, skirtingai nei kiti, galintis laisvai išeiti ir grįžti į kapines. Sailas – paslaptinga ir kūrinyje neįvardytos padermės būtybė, jis nuolat kažkur keliauja, turi daugybę reikalų, o svarbiausia – yra Garbės sargybos narys, saugantis „daiktų ribas" (p. 263), taip pat ir Niekąkitą, kuris yra atsidūręs tarp dviejų – gyvųjų ir mirusiųjų – pasaulių. Berniuką su globėju sieja labai tvirtas ir ypatingas ryšys, Kitas juo pasitiki, trokšta jo dėmesio, draugijos, taip pat jaučia, kad globėjas yra kitoks, kad su juo bendrauti reikia kitaip nei su tėvais ar kitais kapinių gyventojais: „Jis norėjo apkabinti globėją, prisiglausti prie jo ir pasakyti, kad niekada jo nepaliks, tačiau tai buvo neįmanoma. Jis negalėjo apkabinti Sailo taip pat, kaip negalėjo sugniaužti mėnulio spindulio –­ ne dėl to, kad globėjas būtų bekūnis, bet dėl to, kad tai būtų neteisinga. Yra žmonės, kuriuos galima apkabinti, ir yra Sailas." (p. 129). Sailas yra ne tik mokytojas, oficialus globėjas, draugas, autoritetas, bet ir, galima sakyti, atlieka tėvo vaidmenį. Ovensai knygoje figūruoja tik kažkur šešėlyje, paraštėse, o Sailas visada kažkur netoli Kito –­ sprendžia jo likimą, skatina ir draudžia, siekia ne atskirti Kitą, bet pažinti gyvųjų gyvenimą bei pasaulį ir norėti jo, nors ten, už kapinių tvoros, kol kas ir nesaugu dėl Džekų brolijos, iki šiol neprarandančios vilties surasti ir nužudyti Kitą.
Niekaskitas yra toks, kokie būna dauguma vaikų. Apysakoje nėra išryškinamos kokios nors ypatingos ar netikėtos berniuko savybės, jis nėra kaip nors esmingiau psichologizuojamas, todėl atrodo gana tipiškas ir netgi nuobodokas personažas. Kitas smalsus, geras, jautrus, siekia teisingumo, domisi ne tik jam užgintu žmonių pasauliu, bet ir kapinių slėpiniais, ne visada paiso suaugusiųjų nurodymų ir įsivelia į įvairius nuotykius. Taip pat Kitas nori ne tik suaugusiųjų, bet ir bendraamžių draugijos, deja, draugo tarp mirusiųjų nesutinka, todėl mielai leidžiasi į draugystę su mergaite, vieną dieną netikėtai užklydusia į kapines. Skarletė dar tik skaityti pradedančiam Kitui suteikia įvairių žinių apie šiuolaikinį žmonių pasaulį, o tai svarbu, turint omeny, kad „jauniausi" kapinių vaiduokliai yra mažiausiai 100 metų amžiaus. Berniukui augant pasaulio troškulys kankina vis labiau, vėlesniuose skyriuose matome jį jau besidairantį po žmonių pasaulį. Iš pradžių jis tarsi netyčia išlenda iš kapinių norėdamas gauti antkapį raganai, kurios kūnas kadaise buvo užkastas be žymės, o vėliau jau stebime jį einantį į žmonių mokyklą, sąmoningai besimokantį būti gyvųjų sociume, atnaujinantį draugystę su Skarlete ir ieškantį atsakymų apie save, savo mirusią šeimą bei Džekų broliją.
Nepaisant to, kad daugiau kalbu apie apysakoje išryškėjančias santykių linijas, pagrindinio veikėjo jausenas, bet pasakojimas yra ganėtinai dinamiškas ir greitas, pagardintas ne tik nuotykių literatūros prieskoniais, bet ir humoro pudra. Skaitytojui netenka ilgai gilintis į veikėjo vidinį pasaulį, jausmus, atvirkščiai, visa tai sužinoma iš tiesmukų pasakotojo komentarų ar dialogų, kurie darniai apglobia įtemptus nuotykių epizodus. Knygą sudaro 8 noveliškos struktūros skyriai, kuriuose įvyksta vienas didesnis nuotykis ir atskleidžiami glausti, bet esmingi Kito vidinio gyvenimo momentai. Taigi knyga puikiai subalansuota lengvai ir greitai suvartoti, perbėgti per trumputes pastraipas ar gausybę dialogų, tačiau, atidžiau pažvelgus į kūrinį, matyti, kad būtent toks permainingo veiksmo ir veikėjų santykių linijų derinimas pakiša koją rašytojui – nei viena, nei kita iki galo nėra baigta, daugybę klausimų kelia ne tik santykiai su Ovensais, bet ir pirmoji berniuko šeima, Sailas, epizodiškai atveriamas požeminis, Garbės sargyba ir kita.
Liūdna, kad visos fabulos ištakos – Džekų brolijos veikla (taip pat ir vėliau pasirodanti, bet ne mažiau svarbi Garbės sargyba) –­ taip ir lieka fragmentiškos, nors šiek tiek užsiminta apie brolijos veiklą, vis dėlto ji nekonkretizuojama, neaišku, kuo Džekai užsiima, kokių piktų darbų yra padarę. Džekų brolijos narys Džekas apysakos pradžioje nužudo Kito šeimą, o paskui ieško žinių apie pasprukusį berniuką, kad ir su juo galėtų susidoroti. Džekų brolija, kaip jie patys teigia, siekia Babilono laikus, jie saugo Senąją Žiniją (tai susiję su užmiršta juodąja magija, būdais per mirtį į šį pasaulį atvesti ką nors kitą, bet šios užuominos nėra plėtojamos ir visa Džekų veikla lieka it nebaigtas tiesti kelias. Neveda niekur.). Berniuką brolija nužudyti nori dėl pranašystės: „Mes išžudėme jus, kad apsisaugotume. Labai seniai vienas iš mūsų narių – tai buvo Egipte, dar piramidžių eroje – išpranašavo, kad ateis diena, kai gims vaikas, kuris gyvens ant mirusiųjų ir gyvųjų ribos. Kai tas vaikas taps suaugusiu, tai mūsų brolijai ir viskam, ką ji gina, ateis galas" (p. 236–237). Ironiška, bet pačios brolijos veiksmai lėmė, kad berniukas atsidūrė tarp dviejų pasaulių ribos... Jei jums šis siužeto vingis atrodo jau kažkur jau girdėtas – neapsirinkate, labai panaši pranašystė yra ir garsiosios „Poteriados" fabulos ištakos... Kaip buvo galima tikėtis, Niekaskitas po lemiamos kovos su Džekais išgyvena, o Džekų brolija visiškai sunaikinama. Berniukas gali saugiai grįžti ten, kur jam ir vieta – į gyvųjų pasaulį.
„Kapinių knygos" pabaigoje Kitui jau penkiolika. Jis dar ne suaugęs, bet jau ir nebe vaikas, trūkinėjantys ryšiai su artimaisiais ir pasaulio už namų ribos trauka, tokia būdinga paauglystei, kūrinyje įgyja materialią išraišką – Niekaskitas vis rečiau gali pamatyti mirusiuosius, beveik nebemato tamsoje, praranda gebėjimą prasiskverbti pro daiktus, taigi darosi svetimas kapinių pasauliui. Metas išeiti. Paskutiniame knygos skyriuje Kitas atsisveikina su draugais, tėvais bei globėju Sailu. Išeina Kitas iš savo namų ne liūdėdamas, bet viltingai, žino, kad kada nors čia sugrįš, o iki tol, kaip pasakė Sailui ir motinai Ovens: „Noriu pamatyti gyvenimą, pačiupinėti jį" (p. 265).
Į „Kapinių knygą" galima žiūrėti ir kiek kitaip. Išėjimas į pasaulį apysakoje sutampa su išėjimu iš pasakos. Paauglys, laikinai atsidūręs tarp dviejų – vaikų ir suaugusiojo – būčių sandūros ribos, neišvengiamai turi pereiti į kitą gyvenimo etapą, kuriame pasakoms, sapnams ir fantazijoms vietos nėra. Niekaskitas iš kapinių išeina nusiteikęs optimistiškai, nekeliamas būsimos socializacijos problemiškumas. O juk šio pasaulio blogio ir neteisybių, kurių Kitas jau šiek tiek patyrė, nenugalėsi taip lengvai ir fiziškai, kaip pasakos (ar kapinių) pasaulio demonų. Tęsinio nėra. Ir gerai.

* * *
Atskiro komentaro, mano nuomone, reikalauja knygos vertimas ir redakcija. „Bonus animus" parengtas leidimas tikrai prastas. Nors knygos nelaikau nei labai įdomia, nei labai gera, tačiau lietuviškas vertimas dar labiau sugadino ir taip persaldintą, plokštoką ir ne visai pabaigtą N. Gaimano knygą.
Dalį vertimo ypatybių gali atsekti tik palyginęs vertimą su anglišku originalu, bet skurdi sintaksė, sinonimų trūkumas, kalbos kultūros ir korektūros klaidos bei keliaaukščiai sakiniai į akis krinta nuo pat pirmojo skyriaus. Dėl neatidžios redakcijos knygoje atsirado ne tik kalbos kultūros, bet ir loginių klaidų, pavyzdžiui, toliau cituojamame sakinyje galime sutikti bent tris klaidas: neteiktiną žodį „žingeidus", vertimo netikslumą ir dėl jo atsiradusią nelogišką prieštarą: „Jam buvo beveik aštuoneri metai, ir jis žvelgė į viską plačiai atvertomis akimis, buvo žingeidus, bet anaiptol ne kvailas." (p. 89). Angliškame leidime šis sakinys skamba kiek kitaip: „He was about eight years old, wide-eyed and inquisitive, and he was not stupid" (Gaiman, The Graveyard Book, HarperCollinks e-books, 2008). Anglų vartosenoje idioma wide-eyed turi kiek kitokią reikšmę nei lietuviška žvelgti plačiai atvertomis akimis. Angliška idioma nurodo ne į smalsumą, atvirumą pasauliui, o į naivumą, nepatyrimą, todėl prieštara „bet anaiptol ne kvailas", skirtingai nei lietuviškame vertime, yra tikslinga ir logiška. Panašios klaidos kartojasi ir vėliau: „Ponas ir ponia Ovensai mirė prieš kelis šimtus metų, kai [išskirta mano] buvo nuspręsta, kad mušti vaikus klaidinga, tad ponas Ovensas, deja, tą naktį atliko tai, kad buvo jo pareiga, ir Kito užpakalį maudė kaip reikiant" (p. 123).
Glumino tai, kad dalis dalykų išversta ne taip, kaip esti originale, kartais nesurasta ir adekvačių lietuviškų terminų ar žodžių. Itin keistai išverstas į lietuvių kalbą trečiojo skyriaus pavadinimas „Dievo šunys". Originalus terminas nurodo ne į Dievą, bet į pragarą – „Hell hounds" (pažodžiui, pragaro skalikai / šunys, senovės graikų mitologijoje – Cerberis), taigi tai antgamtiniai šunys, įvairių šalių mitologijose saugantys vartus į mirusiųjų pasaulį. Tačiau daugiausia nuostabos kėlė tai, kad pagrindinio veikėjo Niekokito vardas iš tiesų nėra Niekaskitas. Tikrasis jo vardas –­ „Nobody", kuris, išverstas į lietuvių kalbą, reikštų tiesiog Nieką. Iš dalies suprantu vertėjos siekį ieškoti adekvatesnio vardo veikėjui, nes lietuviškas „Niekas" neperteikia to, ką perteikia angliškas „Nobody", tačiau vertėjos išrastas „Niekaskitas" situacijos nekeičia, na, nebent gražiau skamba ir leidžiasi trumpinamas, nes apysakos pagrindinis dažnai vadinamas sutrumpintu vardu, angliškai „Bod". Beje, trumpinys taip pat turi reikšmę, tai žmogus, vyras, vaikinas. Taigi angliškame tekste kyla įtampa tarp buvimo Nieku, kuo ir turėjo apsimesti pagrindinis veikėjas (niekas jis turėjo būti pasauliui už kapinių ribų), ir buvimo gyvu kūnišku žmogumi, koks jis buvo kapinių gyventojams. Taigi jau vien originalus pagrindinio veikėjo vardas nurodo į įtampas, kurios apysakoje nuolat eskaluojamos. Jei jau lietuviškame vertime buvo pasirinktas Niekaskitas, būtų buvę gražu pamatyti išnašą, paaiškinančią, koks vis dėlto yra tikrasis vardas, ką reiškia jis bei sutrumpinimas. Tai atvertų platesnes interpretacijos galimybes skaitytojams, niekada neatsiversiantiems angliško originalo.

* * *
N. Gaimano knygos, taip pat ir „Kapinių knyga", neabejotinai patrauklios – dėl gyvų, išmoningų, įtemptų siužetų, lengvos kalbos, trumpučių pastraipų, dėmesio išorinėms detalėms. Pagal knygą lengva pastatyti filmą (jau yra ne tik „Kapinių knygos", bet ir „Koralainos", „Žvaigždžių dulkių" ekranizacijos), be to, visa tai puikai pridengia kūrinio gelmės trūkumą, o siaubo bei nuotykių literatūros elementai „Kapinių knygoje" yra gardūs prieskoniai, padedantys privilioti platesnę tiek vaikų, paauglių, tiek suaugusiųjų auditoriją. Knygos siužeto ir vertimo trūkumai, rodos, dažnam skaitytojui netrukdo mėgautis „originalia" istorija...
Nenuostabu, kad N. Gaimano „Kapinių knyga" sulaukė ne tik daugybės dėmesio, bet ir garsių bei svarbių anglakalbių Vakarų valstybių vaikų literatūros premijų. Apdovanojimus susižėrė publikos pamėgta, greito siužeto, lengvoko turinio ir pernelyg nepastebimai perskaitoma knyga. Turbūt niekas, ją perskaitęs, nepasakytų, kad ji beviltiškai bloga ar prasta, „sukalta" pagal populiariosios literatūros principus vidutinybė. Vidutinybė, suspindusi turbūt daugiausia dėl „naujoviškos" vietos pasirinkimo ir vis dar, rodos, neblėstančio, pasakinės (pagal anglišką terminologiją „fantazy") literatūros, išlaisvinančios skaitytoją nuo šio pasaulio naštos ir leidžiančios nuklysti į fantazijas: kaukti vilkolakiu, bučiuotis su vampyrais, užmegzti draugiškus santykius su vaiduokliais ir kitokiomis antgamtiškomis būtybėmis... Nieko naujo po saule.

Komentarai  

 
#7 visokių geimanų 2014-05-26 13:50
gal nereikėtų reklamuoti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #6 Kamile 2014-05-20 17:31
Idomi knyga
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #5 na 2013-06-03 12:42
klaidos kaip ir nebėra:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #4 BV 2013-06-02 05:59
Gal kas matete kuriame Vilniaus knygyne galeciau rasti "Gyvenimas pagal Bara"?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #3 Autorė 2013-06-01 14:52
Labai labai žiopla klaida. Gėda.
Ačiū už pastabas.
Vertėja yra Elena Macevičiūtė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #2 gal 2013-05-31 20:29
parašykit, autore, bent komentaruose, kas vertė tą knygą
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #1 na 2013-05-30 14:28
čia kažkaip įdomiai. Vertimo recenzija be vertėjo pavardės? Ar reikia panaudoti, pasak autorės, "fantazy". O dar ir redaktorės pavardė turėtų būti
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_2013-05-24_nr._3428_virselis.jpg

2013-05-24 nr. 3428

10 litų (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai