Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Józef Ignacy Kraszewski. Jaunystės metų prisiminimai (2)

Pabaiga. Pradžia balandžio 12 d. numeryje

Prekyba knygomis Vilniuje

b_150_260_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_krasz.jpgJau šiek tiek minėjome, nors tikriausiai nepakankamai, apie literatūros padėtį čionykščiame mieste XIX a. pradžioje, bet dėl mažo kiekio kūrinių, kurie būtų verti prisiminimo, vos išvardijome periodinius leidinius1. Taigi paaiškinimui, iš ko susideda čionykštė prekyba knygomis, reikia šio priedo.
Veltui klausinėtum Vilniuje originalių, reikšmingų, pažangą žyminčių veikalų su naujomis mintimis; jeigu ir yra panašių (juk keli tuomet pasirodė), knygininkai jų nepirks, autoriui tenka spausdintis pačiam. Jis patirs nuostolių, o žydai išnešios savo nešvariomis rankomis po gatves. Čionykščius knygų pardavėjus maitina tiktai grynas mokslas ir vertimai. Jų nuomonė apie Lietuvą ir lietuviškus leidinius dar tokia pras­ta, kad iš dviejų jiems pateiktų rankraščių visada pasirinks vertimą, atmes originalą. Tas bailus knygininkų abejingumas priverčia autorius ir autorėlius organizuoti prenumeratas2, kurios dėl skaitytojų abejingumo savo krašto kūriniams menkai pavyksta ir griauna visuomenės pasitikėjimą, dažnai nekalčiausiai, nes jiems neužtenka lėšų kūriniui ir tiems, kas į tai įsitraukė, atneša tik rūpesčių ir nuostolių. Joks Vilniaus knygininkas neskirs net labai mažo kapitalo (tai yra apmokėjimui už teksto rinkimą ir popierių) kokiai nors knygai, kuri nėra arba skirta mokymuisi, arba versta. Taip pat apsižvalgyk tuose sandėliuose trūnijančios makulatūros ir neįrištų leidinių; ten gal daugiau prancūzų kalbos gramatikų negu prancūzų knygynuose, žodynų, įvairios rūšies chrestomatijų, kurie kas kelerius metus keičiasi, kurių pusė leidimų eina pakavimui, o knygininkai iš jų vis tiek gauna pelno.
Tas knygininkų abejingumas ir rutina lėmė, kad dar nepersilaužta ir spalvingų veikalėlių bei rinkinių pusėn, kad Vilnius neturi jokio iliustruoto žurnalo, nes tokiam leidiniui klišes tektų gabenti iš toli, nes pagaliau iliustruotas žurnalas yra naujovė! Antra, knygininkai turi savus literatūrinius ratelius, kurie paskui Ovidijų kartoja: „Nos duo turba sumus"3 ir laiko save didžiausiais genijais, o į kitus jiems nusispjauti! Tie rateliai, kuriuos sudaro keli, kartais tik du žmonės, ką nutars, tas ir šventa. Taigi knygininkas nespausdina nieko, išskyrus kūrinėlius savo draugijos, arba tai, kam ji duos leidimą, ir galiausiai tai, iš ko pelnas yra apčiuopiamas, akivaizdus ir greitas. Tuomet atkreipkite dėmesį, kad jeigu Byronui ir buvo sunku spausdinti „Childe Haroldą", o Miltonui parduoti savo „Prarastą rojų", čia jie abu būtų pražuvę jau rankraščiuose, nebent apgaulės būdu savo originalus parduotų kaip vertimus.

Józefo Zawadzkio knygyno siųstų knygų sąrašas (1837). Iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvo
Józefo Zawadzkio knygyno siųstų knygų sąrašas (1837). Iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvo

Jeigu bent apie leistus čia grynai mokslui skirtus kūrinius galima būtų pasakyti, kad jie yra reikšmingi, originalūs, visai nauji, nepriekaištautume Vilniui už nerangumą ir tingumą, girdi, bent vienoje srityje čia dirbama ryžtingai ir aktyviai; bet tai, kad tie kūrinėliai skirti tiktai mokykliniam jaunimui, ne moksliniam pasauliui, atleisti sunku. Nes nei mokykliniam jaunimui tiek tų kūrinių reikia, nei mokslai kasmet keičiasi, kad reikėtų vis tas elementarias knygas perspausdinti. Be to, tose knygose labai retai galima aptikti, kad būtų atsižvelgta į naujus pokyčius moksle ir pažangą kitose šalyse.
Čia didele naujiena yra vertimai prancūziškų romanų, vienintelių tikrai literatūrinių kūrinių. Knygininkas, kuris juos leidžia prastai išverstus, ant menko popieriaus, su klaidomis, mano, kad jais atveria ypač svarbų švietimo ir pažangos kelią. Iš esmės jie bus perkami, kaip ir vadovėliai, nes sudaro visą literatūrą didesnės dalies žmonių, kurie skaito lenkiškai, ir juos galima spausdinti be rizikos. O skaito lenkiškai tiktai tie, kurie prancūzų, vokiečių, ang­lų kalbų nemoka; nes kiti prie lenkiškos knygos nė neprisilies. Kitaip yra su originaliais raštais. Knygininkas nė nežinotų, kaip su jais stovėti, kaip laikraščiuose girti, kaip perkantiems piršti. Deja! Pas mus gimtieji vaisiai yra tokie reti ir taip niekinami, kad pusiau išteisinu ponus knygininkus, o kaltę užkraunu skaitytojams.
Vis dėlto jeigu tie, kas gyvena iš tos prekybos mintimis ir mokslais, stengtųsi įvesti kokią gyvybę, judėjimą, užsiėmimą, jiems lengviau ir veiksmingiau negu kam kitam pavyktų tai padaryti. Bet užsiėmę tik prekyba ir knygose matydami tiktai pelną, jie niekuo kitu nesirūpina. Juk mūsų pirmasis tikras XIX amžiaus poetas nerado Vilniuje knygininko, kuris būtų norėjęs nupirkti jo ankstyvos poezijos, net ir veltui duotos4. Vėliau, iš tiesų, rovėsi plaukus nuo galvos, kad taip netoli matė –­­ bet po laiko.
Taigi prekybą knygomis Vilniuje sudaro tik mokymuisi skirtos ir verstinės knygos. Bet šalia to pas poną G.5 galima rasti kartu su Varšuva leistų iliustruotų žurnalų ir net dvi enciklopedijas! Kelis vertimus: Alfredo de Vigny, pirmą kartą išėjusią 1829 metais6, o čia ir šiandien laikomą naujiena; kelis Paul de Kock, gamintojo à 20 000 mille francs le volume7, Walterio Scotto, perkošto per prancūzišką sietą8 ir pan., ir pan., o pas poną Z. – pirmiausia „Wizerunki"9. Tie yra tūkstantį kartų vertingesni už visus iliustruotus žurnalus ir daugelį kitų leidinių, bet būtų šimtą kartų naudingesni ir geresni, jeigu ne keistas, senoviškai negrabus, pretenzingas ir pilnas klaidų vertimų stilius, kurio neįmanoma nuryti – ir kartais recenzijėlės, kaip pvz., apie p. Zdanowiczių10.
Pas poną A. M. išeina Narbutto istorija11, joje daugybė naujos medžiagos, bet tas pats ponas spausdina Corneille'io Poliekto šviežią vertimą (vertėjas laiku apsižiūrėjo) ir daug kitų leidinių apie linus, kanapes, bites ir apie žaidimus ir taip toliau. Leidykla „Dwo­rzec" („Stotis")12 yra šlykšti ola, kur priversti slėptis ir leisti už savo lėšas ponų G. Z. ir M. atstumti Manes ir Zymelis, kurie spausdina ir pardavinėja kalendorius, labai jiems naudingus, taip pat kartais romanus, kuriuos baisu prisiminti, verstus ir originalius. Jų spaudiniai, išnešiojami ant apsukrių žydelių nugarų, greičiausiai išperkami. Kad tik mūsų kalendoriai, tos parankinės enciklopedijos, turėtų bent menkiausių pagerėjimo, pastangų redaguoti požymių, kad kas bent per gailestingumą padarytų ką Gałęzowskio pavyzdžiu13. Deja, ir tai neįmanoma, lėšų neužtenka.
b_300_460_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_2.jpgAr yra koks būdas pagyvinti ir pakelti literatūrą iš tokios jos būsenos, kai niekas tam nė mažiausio kapitalo nepaaukoja? Kai prenumeratos visai ir visiems laikams neteko pasitikėjimo ir nėra jokio knygininko, kuris leisdamas knygą mąstytų apie ką kita nei pinigai. Klystu, nes „Noworoczniki" leidėjas apie tai visai nemąstė, bet, deja, literatūrinių gaujų recenzijos, piniginiai nuostoliai privers jį pasitraukti. Laimės iš to vėl ponai knygininkai, nupirksiantys jo leidinį už žemą kainą, kai jam teks jį parduoti, o jie panašia bėda moka puikiai pasinaudoti. O jam už jo gerus norus bus atlyginta piniginiais nuostoliais ir trupučiu šlovės. Sakau „trupučiu", nes pas mus jos nėra daugiau negu truputį. Nul n'est prophète dans son pays14; verčiau linkę šlovinti Balzacą ir visus ponus užsieniečius. Po jų –­ šlovingiausias, kaip jau sakiau, Krysztalewiczius, o populiariausi – kalendoriai ir nemirtingi Szytlerio kūriniai15. Szytlerio virimo knyga buvo čionykštėje knygų rinkoje toks išskirtinis reiškinys, kaip kitados Śpiewy Varšuvoje16, o šiandien (jeigu tai tiesa) –­ pono Balińskio istorija17. Tuomet, kai niekas nieko nepirko ir tiek knygų trūnijo, buvo parduoti du jo Kucharz leidimai, o Kucharka buvo parduota geriausia kaina ir net sklido kalbos apie konkurencinį panašų leidinį. Tikras stebuklas! Prašau paneigti, kai kartoju, kad Lietuva gyvena pilvu, o ne galva. Rašykite jos pilvui, spausdinkite jos pilvui!
Taigi būsimieji „Noworoczniki" tegu bus panašūs į „Almanach des Gourmands"18 ir tuomet neišvengiamai turės pasisekimą, o būsimasis laikraštis tegu vadinasi „Żarlok" („Ėdrūnas"); būsimasis romanas tegu kuo plačiausiai aprašinėja nevirškinimą ir jo poetinius padarinius; būsimoji istorija tebus skrandžio istorija, pradedant visais Mindaugo jaučiais ir Lucko 1429 metų puota19 ir baigiant naujausiais kremais ir šaltienomis, visa tai išspausdins ir puikiausiai parduos.
O su kitais kūriniais palūkėkite!

1 Žr.: „Literatūra ir menas", 2013 04 12.
2 Autorius spausdindavo kvietimą, prašydamas iš anksto mokėti už kūrinį, kurį ketino leisti, ir už surinktas lėšas spausdindavo knygą.
3 „Mudu du – visa žmonija", – citata iš Ovidijaus „Metamorfozių".
4 Gal aliuzija į Adomą Mickevičių, nors jo pirmieji poezijos tomeliai buvo išleisti kaip tik Vilniuje, kai kuriuos filomatų laikotarpio eilėraščius spausdino „Tygodnik Wileński".
5 Ponas G. – Krystianas Teofilis Glücksbergas (1796–1876) – nuo 1828 m. Vilniuje turėjo knygyną ir spaustuvę.
6 Turimas omenyje romanas Cinq Mars, kuris Prancūzijoje išėjo 1826 m., o Vilniuje –­ 1834 metais.
7 Paulas de Kockas (1794–1871) – tuomet nepaprastai populiarus antraeilis prancūzų rašytojas.
8 Walterio Scotto romanai, to meto bestseleriai, į lenkų kalbą versti ne iš originalo, bet iš prancūzų kalbos.
9 Ponas Z. – Józefas Zawadzkis – nusipelnęs Vilniaus knygininkas ir leidėjas. 1834–1840 metais leido „Wizerunki Naukowe".
10 Aleksandras Zdanowiczius (1808–1868) – pedagogas ir istorikas, istorijos vadovėlių autorius.
11 Ponas A. M. – Antonis Marcinowskis (1781–1855) – savininkas ir leidėjas leidinių „Kurier Litewski" (1814–1839) ir „Dziennik Wileński" (1819–1830). 1834–1841 metais išleido Teodoro Narbutto Dzieje starożytne narodu litewskiego.
12 Žydų kilmės spaustuvininkai. „Dworzec" savininkai Manes ir Zymel leido Kraszewskio minimą produkciją.
13 Antonis Gałęzowskis – spaustuvės Varšuvoje savininkas, leido populiarius Kalendarz nowy domowy, vėliau Kalendarz domowy i gospodarski.
14 Tarp savų pranašu nebūsi (pranc.).
15 Janas Szytleris (1763–1850) – kulinarinių ir ūkinių knygų, valgių receptų autorius.
16 1816 m. išleisti J. U. Niemcewicziaus Śpiewy historyczne buvo nepaprastai populiarūs, kelis kartus perleisti.
17 Michałas Balińskis (1794–1864) – istorikas, 1836–1837 m. išleido Historia miasta Wilna.
18 Leistas Prancūzijoje 1803–1812.
19 Legendos apie puotas Lietuvos valstybės kūrėjo dvaruose; 1429 metais Lucke vyko garsus Vytauto Didžiojo sušauktas monarchų suvažiavimas.

Vertė Kazys Uscila

„Tygodnik Petersburski", 1838, Nr. 7.

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_2013-05-24_nr._3428_virselis.jpg

2013-05-24 nr. 3428

10 litų (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai