Aleksej Remizov. Verba

Nuotrauka iš Rusijos literatūros instituto archyvo
Nuotrauka iš Rusijos literatūros instituto archyvo

Aleksejus Remizovas (1877–1957) – rusų rašytojas simbolistas, grafikas. Gimė turtingoje, senas tradicijas turinčioje Maskvos pirklių šeimoje. Apie save Remizovas rašė: „Mano pavardę Remizov reikia tarti, kirčiuojant raidę e, o ne i: Remizov kildinamas ne iš veiksmažodžio remettre (remis)1, o nuo kalėdinio paukštelio remeza2, apie kurį sukurtos eilės kalėdinėms giesmėms. O Vokietijoje mane kitoniškai šaukia: vienas – Remesdorf (Kalenderdichter aus Tiergarten!)3, kiti, tai tie, kurie mane kinu išpažįsta, jie paprastai – Remiso. Prancūzijoje aš lyg ispanas – Alexis Remos..." Jau vien tik Remizovo išvaizda amžininkams, ypač tiems, kurie jo nepažinojo, keldavo nuostabą ir juoką, ir pasidygėjimą: „...mažutis, sulinkęs (...), riestanosis, akiniuotas, plačiakaktis, su styrančiais į visas puses plaukų kuokštais – jis panėšėjo į „velniūkštį" ar jo pasakų burtininką" (M. Dobužinskis).
1895 m. Remizovas baigė Maskvos Aleksandro komercijos mokyklą ir įstojo į Maskvos universiteto Matematikos fakultetą; studijų metais įsijungė į studentų marksistų organizacijos veiklą ir aktyviai dalyvavo studentiškuose neramumuose; netrukus, po vienos demonstracijos (pasakojama, kad per klaidą), suimtas ir šešeriems metams ištremtas į Rusijos šiaurę; gyveno Penzoje, Vologdoje, Ust-Sikolske. 1905 metais grįžo į Peterburgą ir gana aktyviai įsijungė į literatūrinį sostinės gyvenimą; netrukus spaudoje pasirodė daugybė jo pasakų, legendų, dramaturgijos – dažniausiai tai apokrifiniai viduramžių misterijų dvasia sukurti kūriniai, kurių net pavadinimai kartais sunkiai verčiami ir suprantami: «Посолонь», «Докука и балагурье», «Лимонарь, сиречь: Луг духовный» ir pan.
Porevoliuciniais 1917-aisiais Remizovas prijautė eserams ir buvo aršus antibolševikas. Tačiau išvykti – „gydytis" – iš Rusijos jam pavyko tik 1921 metais; gyveno Berlyne; nuo 1923 m. – Paryžiuje. Nors rašė labai daug ir nemažai jo kūrinių buvo išversta į prancūzų kalbą, tačiau 1931 m. rašytojo knygų leidimas netikėtai nutrūko ir atsigavo tik 1953-iaisiais, kai Remizovo draugai įkūrė leidyklą specialiai jo kūriniams leisti. Jo žmona, profesionali paleografė, tyrinėjusi senovinius rankraščius, buvo ir puiki kaligrafė, bendradarbiavo su žinomomis Paryžiaus leidyklomis, be to, garsėjo išskirtine išvaizda šalia savo vyro: „Neįtikėtino stambumo ir žymiai už jį aukštesnė, klasikinių gražaus veido bruožų ir geraširdiška šypsena. Vienas į kitą kreipdavosi „Jūs" (M. Dobužinskis).
Galbūt jos paskatintas Remizovas taip pat tapo puikiu grafiku kaligrafu.
Jo kūrinius vertino net pats Pablas Picasso.
Rašytojo literatūrinė kūryba savotiškai užbaigia rusų literatūrinę-filosofinę „sidabro amžiaus" eseistiką.
Aleksejus Remizovas mirė 1957 metais ir palaidotas šalia savo žmonos garsiosiose Paryžiaus rusų emigrantų kapinėse Sent Ženevjev de Bua.
Nežinoma, kaip Remizovas susipažino su Verba, ta „magiška žaliąja šakele, kuria plakant suteikiama žmogui ar gyvuliui augumo ir gyvybės jėga". Įdomu tai, kad autorius „sugebėjo" įpinti į mažą kūrinėlį senosios baltų kultūros atspindžių ir slavų bei germanų sakmių personažų...
Tai galėjo padaryti tik „kalėdinis paukštelis remeza" – Aleksejus Remizovas!

Vertėjas

1 remise ( pranc.) – dėjimas, atidėjimas kitai dienai;
2 remeza – pilkai rusvos spalvos plunksnų žvirblinių šeimos paukštelis; lizdą audžia iš augalinių plaušų ir augalinių pūkų ant plonutės medžio šakelės galo;
3 pažodžiui – kalendorinis poetas iš Tyrgarteno, t. y. proginis poetas; Tyrgartenas – Berlyno rajonas ir garsus parkas, kuriame gyveno Remizovas.


VERBA1

Jau aušra – auksarankė papuošė rožėmis upę.
Jau praėjo dienos – prietemos, prigeso šiauršviesė.
Tik aušrėjant, auksarankė saulė kelia rankas virš pasaulio, jos aistringos – ir nėra nė baltų debesėlių, kad prisidengtų, –­ užgrobtų visą dangų.
Dangus apglėbia žemę, karštai apglėbia.
Ir žemė ėmėsi gimdyti.
Pirmoji – Verba. Verba, vos iš po sniego išskleidusi savo raudonas vyteles, pramerkė akeles ir jau pražilusios švelnios blakstienos sužibo aukso ašaromis.
Ir kur tik pasisuksi, ir kur tik pažvelgsi, sutiksi gegužės žinutę – liūdnąją verbą.
Aš, paskutinis ir pats mylimiausias, gimęs velykinę naktį, papasakosiu tau sakmę apie mano motiną – Verbą.
Mano kalba nerišli, nes aš ilgai tylėjau; mano žodžiai keisti, nes aš jau senas.
Aš neprisimenu, kaip tai nutiko – mano rankos sausos, pirštai suglebę, bet mano motinos rankos drėgnos, pirštai stiprūs; aš neprisimenu, kaip tai įvyko, – ji gimdė visu savo kūnu, – lėtai ir švelniai, lyg pirmagimį.
Turėjau daug brolių, seserų, seserbrolių; visi jie buvo vyresni; pasklido po žemę, klajodami pakraščiais. Bet jų buvo tiek daug, kad net kalbėjo, jog jų daugiau negu žvaigždžių danguje.
O tai aš prisimenu – mano kojos greitos ir lengvos kaip sparnai, o veide: šviesa –­ spalva kupalos.
„Tu sužibėk sava spalva, Kupala!" - ištarė motina; aš pamenu – mes ėjome ieškoti naujų žemių: šioje mums buvo ankšta; ilgai mes ėjom naktyje, ir rankomis mes kapstinėjom žemę – spėliojome ateinančias dienas, ir juoda, numetusi savo baltąjį sniegą žemė gulėjo po mumis ir tirpdama miglomis klojosi aplink savo širdį, tirpdydama ir supindama į lizdelį savo pavydą.
Mano motina stipri ir visų gražiausia. Ir tegul po gegužės karščių – tvankos ir deginančių vėtrų; ir tegul per pelkes pusiaunaktį, įmasindamos keliauninkus mirtin, sužiba vienaakės ugnys ir pusiaudienį Vidudienio mergės, mirtinai žnaibydamosi, skrenda lyg dulkių vėtros; tegul užuosdama mirusius klykia, aimanuoja Karina ir tegul tamsioji Želia jau neša šermeninius pelenus liepsnojančiame rage.
Ji gimdo ilgai ir labai ilgai.
Ir gėlių žemėje bus mažiau negu brolių manųjų; ir žemėje miškų bus mažiau negu mano seserų; ir žeme tekės mažiau upių-ežerų, negu yra mano seserų ir brolių.
Aš nepamenu, kaip tai atsitiko – o tuo metu, kai nuo kalno aušra nušvinta –­ apyaušrį, mes žengėme į pelkę ir staiga, kažkieno nešvarios, juodesnės nei žemė rankos stipriai apglėbė iš nugaros motinos krūtis ir nusitempė pelkės glūdumon2.
Aš nepamenu, kaip tai atsitiko. Aš stoviu liūnyno pakrašty ir šaukiu motiną: kur rasti mano žemę naująją! – ir šaukiu brolius: kur rasti savo motiną! O žemės glūdumoj dega tamsoje kaip dvi žvakelės –­ akys; O motinėlė mano stovi tiesi, pavirtusi liūdnąja Verba.

1 Anot autoriaus, sakmė apie verbą remiasi lietuvių legenda apie moterį, vardu Blinda. Senojoje Lietuvoje Verba buvo laikoma žmogaus gimimo deive; jai buvo skiriamos maldos ir aukos. Blindė – įvairiuose mūsų istorikų (T. Narbuto, L. Jucevičiaus...) šaltiniuose minimas moters vardas, kuri buvusi labai vaisinga, galėjusi gimdyti iš rankų, kojų ir iš kitų kūno dalių. Žemė ėmusi jai pavydėti vaisingumo ir pavertusi ją medžiu – blinde. Anot T. Narbuto, jo laikais ties blinde dar būdavo atliekamos kažkokios ištekėjusių moterų apeigos.
2 A. Remizovo naujadaras „полудницы" pagal slavų ir germanų tikėjimus – apšiurusios, apskurusios senolės su kuikiu rankose, vidudienį pasekdamos keliauninką, užkalba mįsles ir užkutena iki mirties. Tik malda „išgenant vidudienio velnią" galima kaip nors apsiginti nuo jų.

Iš rusų kalbos vertė Donaldas Strikulis

Русская мысль. кн. VI, 1908.

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_2013-05-24_nr._3428_virselis.jpg

2013-05-24 nr. 3428

10 litų (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai