Marijus Gailius. Apie kultūrinę kurtybę

b_600_278_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_gitara.jpgMuzika yra universali kalba. Tuo darkart įsitikinau ką tik žvilgtelėjęs į televizijos ekraną, kuriame mirguliuoja kanalas VH1. Ne, televizoriaus aš dar neturiu –­ šis spalvingas atributas prisegtas prie sienos kavinėje, kurioje taikausi dabar, pirmadienio vakarą, surašyti šį tekstą, sudėlioti įspūdžius iš praėjusį šeštadienį praošusios Gatvės muzikos dienos, kuri taip priminė vasarišką Palangą – visur aplink aidinčia kakofonija, žmonių gausa ir jų lėtumu, lėtu ėjimu it Basanavičiaus gatve saulei leidžiantis. Priminė Palangą, bet buvo kur kas jaukiau.
Įbedu akis į tą televizorių ir matau keletą muzikuojančių vyrukų, o mano ausį pasiekia takaus (liquid), neįkyraus dramenbeiso dūžiai. Įsižiūriu atidžiau: ir kaip šie vyrukai DnB ritmą – apie tris taktus per sekundę (!) – sugeba išgauti džirindami gitarom? Viskas regisi ritminga: muzikantai net instrumentus kilnoja, mimikas kaitalioja būtent pagal ritmą. Tačiau šis gitarų ir dramenbeiso oksimoronas subliūkšta, išsivadėja, kaip itališkos kavos aromatas į vėjuotą, bet liūties vis neataušinamą Gedimino prospektą: pastebiu, kad iš tiesų į kavinės erdvę transliuojamas garsas iš kolonėlių sklinda sau, o vaizdas iš ekrano – sau, kad muzika ir klipas yra atskiri pranešimai, vienas nuo kito nepriklausomi, skirtingų šaltinių sensus ir vibrato.
Ot tai! Trumpam patikėjau, kad televizija rodo ir groja DnB. Nesusiję vaizdas ir garsas keletą sekundžių mano sąmonėje tapo nedalomu vieniu, vienas kito papildiniais ir plėtiniais. Todėl muzika ir yra universali, net jeigu objektyviai gali reikšti ką kita, negu suvokia klausytojas.
Puiki muzikos universalumo iliustracija – Gatvės muzikos diena, trumpam perprogramuojanti urbanistinę teritoriją. Didžiumą į miesto centrą suplūdusių individų vienija tas pats poreikis – pasiklausyti. Muzikuojančio miesto žmonės tampa daugmaž homogeniška bendruomene, kur iš meistriškų ar mėgėjiškų Doplerio efektų ir garso bangos interferencijų mezgasi subtilūs socialiniai ryšiai, ausų bendrystė.
Muzika universali, bet vis dėlto ne visada. Šeštadienį pasukę į Literatų gatvę stabtelime: čia vienut viena pora dainuoja tarytum sau ar senamiesčio kiemams – nekaprizingai, vienas kitam darniai asistuodami, dainų žodžiais vienas kitą papildydami, kaip drebulė su raudonikiu savo simbiozėje. Prisėdame, įsiklausome, ir mudu nuneša atliekamos dainos tekstas, išplėšia vaizduotę iš rutiniško registro, per kūnus net nubėga virpulys lyg per operos ariją – tik čia ne opera, o dviejų jaunų žmonių balsų ir sielų rezonansas, pripildantis herbais rašytojams aplipdytą Literatų gatvę gyvo literatūriškumo, užliejantis šį lenktą, nuožulnų senamiesčio kapiliarą poetinėmis vibracijomis –­ kad ir naivokomis, artimomis ankstyvajai A. Baltakio lyrikai ar net vaikų poezijai, bet šviesiomis ir galvą skaidrinančiomis:
Tavo akys stiklinės nuo dangoraižių dozės,
Nebėra tau vaistų nuo kalkėtos sklerozės.
Pasirodo, pataikėme išgirsti Juditos ir Nerijaus Laurinavičių duetą „Šerkšno tyla" – nepretenzingos, tyros ir vaizdingos dainuojamosios poezijos autorius. Po odės Vilniui tandemas savo negausiai auditorijai atlieka kūrinį apie oranžinį kiemsargį, ir čia koncertą pertraukia grubi stichiška jėga. Ne, tai ne debesis, nors ir šis užgroja keliais griaustinio būgnais ir lietaus skudučiais. Bet netrikdo, veikiau akompanuoja.
Tas nelauktas įsibrovėlis vidury kūrinio – tai juodas „Volvo", kuris įsuka iš Pilies gatvės ir nutraukia dainos priedainį primygtiniu pypsniu, sudarkydamas trapią „Šerkšno tylos" kuriamą nuotaiką. „Volvo" užrieda į Literatų gatvę, priversdamas dainininkus, mikliai susirinkus daiktus, mestis į pastato kampą. Nerijus su Judita nesutrinka ir tęsia pasirodymą, bet dėmesį jau labiau traukia lėtai iš mašinos išlipanti žmogysta. Moteris neskubriai, lyg nulipdyta iš cemento, pririoglina prie užtverto įvažiavimo į kiemą, surenka apsaugos kodą, patenka į vidų ir pamažu atveria masyvius medinius vartus, bet įvairuoti mašinos neskuba, kažko tebelūkuriuoja. Pavargusiame veide nevirpteli nė raumuo, ji neatsiprašo už sutrukdymą ir nė nepažvelgia pašalin nustumtų muzikantų pusėn, o kad čia dar atliekama daina apie oranžinį kiemsargį, poniai visiškai vis vien, lyg apkurtus. Jai šie mieli dainuojantys žmonės – tuščia vieta. Tuščia tyla. Šerkšno tyla iš akmeninio Literatų gatvės gyventojos veido.
Pagaliau įburzgėjus „Volvo" į kiemą, žvilgsnis pagauna virš vartų inkrustuotą lentelę: šiame name gyveno Adomas Mickevičius. Simboliška vieta dvie­jų pasaulėžiūrų, dviejų elgesio modelių susidūrimui –­ jautrūs filologai prieš bejausmę būtybę iš anapus aukštų, aklinų vartų.
Tvorom apsitvėrę žvėrys Žvėryne,
Atsidursi Žirmūnuos, jei nukąsi grandinę.
Tada pagalvoji, kad iš tokių kultūrinių dykrų už aukštų tvorų, iš bevaisių žemių daugiabučiuose ir Laurų kvartaluose, iš chamiškumo lagerių ir „Euroviziją", kaip muzikos etaloną, trans­liuojančių rezervatų būtų galima steigti kad ir atskirą valstybę, kurios piliečiams muzika nėra universali, kurie užsidarę į apatijos getus ir panirę į televizinį transą iki išnaktų tuščiai kaip dangiškosios manos lauks balų Lietuvos atlikėjui, bet kulniuodami čia pat gatve taip ir neišgirs dainuojant:
Kur šuniško džiaugsmo nuoširdūs liežuviai,
Kai virš Liepkalnio tupia smailianosiai lėktuvai?
Neišgirs – ir nereikia. Iki kitos „Eurovizijos" juk laukti teliko metai.

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_2013-05-24_nr._3428_virselis.jpg

2013-05-24 nr. 3428

10 litų (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai