Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Maris Bėrzinis. Gūtenmorgenas ir vidurys

Iš pokalbių redakcijoje:
„A. Marčėnui pats geriausias automobilis yra baseinas."


 

Kartą Gūtenmorgeną prislėgė niūri nuotaika. Rimtos priežasties sielvartauti nebuvo, bet vis dėlto protą ir sielą kankino jausmas, tarsi jis būtų nustumtas į pašalę. Bjauri jausena – it senosiose kelnėse pamirštos nosinaitės arba siūlų kamuolio, nuriedėjusio po spinta ir niekieno nebeieškomo.
„Reikia kažkaip bandyti labiau nugrimzti į save", – liūdnai atsiduso Gūtenmorgenas. Jis netroško būti nei aukštai, nei žemai, nei dešinėje, nei kairėje, o būtent vidury, kur, empiriniais apskaičiavimais, turėtų būti šilčiausia ir jaukiausia. Gūtenmorgenas pradėjo iš lėto judėti ir sumanė, kad į kelionę būtų pravartu pasiimti ką nors pagražinti sielai. Iš lentynos pasiėmė Bibliją ir atsisėdo skaityti. Atsivertęs pirmą pasitaikiusį puslapį, jis pasikliovė aklu piršto bakstelėjimu ir pataikė į Apreiškimo Jonui 3:15 sakinį: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas." Ne itin maloniai nustebintas Gūtenmorgenas nurijo seiles ir skaitė toliau: „Bet kadangi esi nei drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos."
Gūtenmorgenas išsidrėbė ant sofos. Toliau skaityti neįsidrąsino. „Nejau negalėjo pasitaikyti malonesnė vieta?" Jis naktiniame stalelyje surado termometrą ir įsikišo pažastin. Po dešimties minučių gyvsidabrio stulpelis pakilo iki 36,7 laipsnio atžymos. „Iš tiesų nesu nei šaltas, nei karštas. Gal jau išspjautas?"
Gūtenmorgenas atsisėdo. „Na, tebūnie!" – piktai mostelėjo ranka suvokęs, kad su tokia temperatūra jis jau yra kažkur vidury. „Kiek yra tokių šąlančių ar degančių, tokie ilgai negyvena." Gūtenmorgeno lūpų dešinysis kamputis šiek tiek kilstelėjo aukštyn. Po valandėlės jis sumanė padėtį patikrinti geografijos požiūriu. Priėjęs prie žemėlapio, nužvelgė nuo Portugalijos iki Uralo – bent Europos kontekste Gūtenmorgeno namai buvo maždaug vidury. „Jeigu teisingai pasirenki atskaitos taškus..." –­ tyliai murmėdamas Gūtenmorgenas iš komodos ištraukė šeimos albumą. Vienoje užpraeitos Dainų šventės nuotraukoje jis linksmai sukiojosi tarp dviejų tautiškai apsirengusių merginų, o senosiose mokyklos dienų fotografijose stovėjo klasės draugų vidury: ketvirtas iš dešinės ir ketvirtas iš kairės. Šiltai sublizgėjo Gūtenmorgeno akys.
Staiga jis panoro sutikti draugus. Kaip jiems čia? Gūtenmorgenas greitai apsiavė batus ir išbėgo laukan. Prie įėjimo į parką sutiko du savo bičiulius – Kalninį ir Lejinį, kurie nežinia dėl ko švaistėsi kumščiais. Iš pradžių Gūtenmorgenas norėjo palaukti, bet kai prisiminė, kodėl čia atėjęs, atsistojo tarp abiejų peštukų. „Baikit!" – sušuko jis, bet Kalninis netyčia šėrė jam į veidą. „Atleiskite, tai buvo skirta Lejiniui", – atsiprašė Kalninis, o Lejinis, burbtelėjęs: „Tegul nesipainioja vidury", stumtelėjo Gūtenmorgeną šonan. Gūtenmorgenas neįsižeidė, na, tik truputį. „Vidurys nuo vidurio mėgsta atsiskirti", –­ liūdnai pagalvojo jis ir nuėjo. Eidamas ėmė mąstyti apie visuotinę vidurio padėtį, po to ir apie vidurio tašką, ir vidutinį greitį, apie vidutinį aritmetinį ir vidutinį geometrinį, apie vidurinį sluoksnį ir net priėjo išvadą – viską, kas pasauly yra gera ir bloga, ilga ir trumpa, sunku ir lengva, ir taip toliau, sudėjus draugėn ir padalijus iš skaičiaus, vidurkis būtų kažkur apie vidurį. „Apskritai paėmus, pasaulis yra vidutinis, tačiau su tendencijomis", – nusprendė Gūtenmorgenas. Taip susimąstęs jis išklydo iš įprasto tako namop ir netikėtai užkopė ant auksinio vidurkelio. Jis ėjo ir ėjo, ėjo ir ėjo, kol priėjo patį vidurio vidurį, kuris priminė iš aukso pagamintą platformą vidury į niekur. Platforma rėmėsi į įtemptą nematomą spyruoklę. Tuo momentu, kai jis atsistojo ant paauksuoto paviršiaus, spyruoklė staigiai išsitempė ir sviedė Gūtenmorgeną toli šonan. Skrydžio metu jis pastebėjo užrašą švytinčiame danguje: „Net saulė vidurdienį ilgai neužsibūna."
Šiek tiek nusivylęs auksiniu vidurio keliu, Gūtenmorgenas nupurtė dulkes nuo kritimo metu supurvintų kelnių ir patraukė namop. Žmona ir sūnus jau vakarieniavo. „Pagaliau ir tu", –­ žmona paėmė samtį ir įpylė vyrui sriubos. „Kokiam krašte taip ilgai trankeisi?" Gūtenmorgenas neaiškiai murmėdamas atsisėdo prie stalo. Aromatingi barščių garai gynė šalin slogias mintis, tačiau iki galo negalėjo nuginti. Semdamas šaukštu burokėlių ir morkų gabalėlius, Gūtenmorgenas staiga pasidomėjo: „Klausykit, jeigu Visata iš tiesų yra begalinė, tad kurioje nors vietoje turi būti vidurys ar ne?" „Vargu bau", – suabejojo sūnus. Jis treniruodamasis šaudyti iš pneumatinio šautuvo buvo įgijęs kitokį supratimą. Žmona paglostė vyro pečius ir ramiai tarė: „Brangusis, viskas bus gerai. Tu geriau valgyk, kol dar karšta".

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

„Vieno kąsnio improvizacijų“ scena („Naujasis Baltijos šokis ’13“). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Vieno kąsnio improvizacijų“ scena („Naujasis Baltijos šokis ’13“). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Komentarai  

 
#1 ad 2013-06-03 13:42
Bijau, kad nenusišnekėčiau , todėl trumpai pareiškusi, kad labai labai patiko, geriau jau patylėsiu...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-24_nr._3428_2013-05-24_nr._3428_virselis.jpg

2013-05-24 nr. 3428

10 litų (0)
Literatūra kitaip


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai