Odė 2013-ųjų Poezijos pavasario almanachui

Geltonas jis štai – kaip viščiukas, iš kiaušinio išsilukštenęs, jį puošia (beždžionė?), pakibusi galva žemyn, giedodama giesmę sugulusiems lapuosna švelniai poetams: to miego netrikdo nuodėmės svaigulys, nes viską oi viską anksčiau jie patyrę, sustingo į gintarą žodžio tėvynėj...

b_200_336_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-05-31_nr._3429_pp2013.jpgToks buvo pirmasis įspūdis. Bėda bėdužė, apsimetanti aukso luitu, kuriame atsispindi „prašviesėjusios poetų fizionomijos" (pridurtų Alfas Pakėnas eilėraščio „Poezijos pavasaris" eilute iš p. 9). Nejau tai visa, ką buvo galima atrinkti į almanachą, jau antruosius metus nelyg žvirblis trupinius lesiojantį tekstus iš pagrindiniais vadinamų kultūros leidinių – „Literatūros ir meno", „Nemuno", „Šiaurės Atėnų", „Metų", „Naujosios Romuvos" ir „Pašvaistės"? Skaitau ir pečiais gūžčioju –­ kad pati neužmigčiau, nes pirmieji tekstai nuteikia būtent taip: Aido Marčėno „Ištrupėjusios erdvės" gramzdina į melancholija dvelkiančius pamąstymus –­ „lyg nuo anapus: tarytum krantas, o daugiau – neįžiūriu" (p. 7). Kajokiška. Nors paties Donaldo Kajoko nerandu, matyt, kitame savojo „Ežero ir jį lydinčių asmenų" krante liko... Pasigendu ir kitų man svarbių poe­tų. Tyli Vytautas V. Blo­žė. Antanas A. Jonynas Lietuvos rašytojų sąjungos aveles gano. Ilzė Butkutė savo „paršelį" peni (knygą „Atleisk savo šefą" sūpuoja...), kates Juozapą ir Bimbo rašyti moko. Gintaras Grajauskas misterio Kaindlio pasakojimų užsiklausė. Jonas Kalinauskas niekad į periodinius leidinius savo poezijos neduoda (pats kažkada taip man yra prasitaręs). Tačiau žinant, kad norinčiųjų publikuotis kultūrinėje spaudoje eilės pusmečiui išsirikiuoja, galima tik konstatuoti, kad rašyti tai visi gabūs, kaip kad almanacho p. 91 žiebė dvidešimtmetis Rokas Povilius: „Nykiausias eilinis / Taiklus eilšaudys..." Tai jo teksto pirmosios eilutės tapo šios recenzijos pavadinimu, nes vietoj lopšinės jas visą savaitę niūniuoju. Pašovė kaip balandėlę mane. O pašautam žmogui gi akyse ima iš skausmo temti, spalvos tirštėja – tad neteiskite, nepriimkite už gryną pinigą, sutirštinau aš čia viską, nėra tas almanachas toks blogas. Nors neatrodo, kad jo sudarytojai – Antanas Šimkus, Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas, trys vyrai mūrai beigi broliai pagal poezijos liniją (o seseris kur padėjote, ką?..) – būtų labai vargę fantazijos paukštę medžiodami ir galvodami, kaip išradingiau turimą medžiagą pateikti. Almanacho struktūra aiški kaip trys kapeikos: autorių tekstai abėcėlės tvarka pagal pirmąsias vardų raides sudėlioti, pramaišiui įterptos anketos su kai kurių atsakymais į tris negudrius klausimus: apie labiausiai įstrigusias 2012-ųjų poezijos publikacijas (suprantama, prisimenami draugai ir bičiuliai, ir nebūtinai iš solidarumo, tiesiog jų vardai pirmiausia į galvą kiekvienam ateitų...), apie santykį su tarme (duoklė tam, kad 2013-ieji paskelbti Tarmių metais) ir – apie požiūrį į poezijos, literatūrinius festivalius. O jau atsakinėjančiųjų reikalas atsakyti taip, kad bent kiek įdomiau tie atsakymai nuskambėtų. Tai juk proga dar vieną savo asmenybės briauną žiūrovui atkišti. Nors iš daugelio pasisakymų susidarė įspūdis, kad nuobodi jiems ta anketa, dideliais atradimais nė nekvepia: „...visuomeniniuose procesuose poezijos ar literatūrinių festivalių vieta nėra labai reikšminga, bent jau šiuo laikotarpiu. Skirtingais laikotarpiais būna skirtingai, prieš dvidešimt penkerius metus kai kurie festivaliai sėkmingai atliko išskirtinai svarbų vaidmenį. O literatūriniams procesams, komunikacijai tarp rašytojų, jų kūrinių, būsimoms inspiracijoms, festivaliai – „suneštinis kūrybos balius", reikalingi" (Artūras Valionis, p. 13). „...kūrėjai čia, tarsi kokie mišrainės ingredientai, pasirodo tik kelioms minutėms, vis keičia ir keičia vieni kitus, čia statistinis visuomenės atstovas (jeigu tokių apskritai yra) tikriausiai atei­na net nesuprasdamas nei ko jis nori, nei ką tikisi išgirsti ir pamatyti. Jeigu eina dėl konkrečių autorių, tai lieka nusivylęs, nes tie konkretūs autoriai pasirodo labai trumpai, nespėja atsiskleisti" (Gintaras Bleizgys, p. 42). Nyku. Apie tarmes irgi ne kažin ką išspaudžia: arba turi tą tarmę, arba ne (čia turėtų būti įgarsintas atodūsis, kad tarmės nyksta).
Na, bet užteks apie pirmojo įspūdžio sukeltą nuobodulį. Niekas gi neskaito tų almanachų ištisai. Atsirenka tai, kas jiems gali būti įdomu. Taip palengva ir aš pradedu savo įsižiūrėjimus. Leidžiuosi (su)vedžiojama tekstų – gilyn į prasmę. Taikliausia, mano galva, yra Viktorijos Daujotytės ištarmė: „Žemę dalijasi ir persidalija gyvieji. Iš dalybų lieka randų ir skriaudų. Poezijos žemė perdalijama mirusių. Kuo didesnis poetas, tuo perdalijimas sunkesnis, skaudesnis. Iš naujo reikia brėžti ribas, statyti riboženklius" (p. 131).
Marcelijaus Martinaičio mirtį žymintis riboženklis: „...turėjo gyventi ilgai, juk buvo neaiškaus amžiaus – kaip Kukutis. Kartais lyg ir senesnis – paskutinėje knygų mugėje truputį raišavo viena koja –­ paslydęs ir užsigavęs, o gal jau skaudėjo ir iš giliau" (p. 131). Štai iš tokių liudijimų, nusimetusi ironijos kaukę, mezgu savąjį kelią (vėlgi Martinaičio palikimas) Poezijos pavasario tekstų link, kad prabusčiau su (Dovilės Zelčiūtės) eilėraščiu: „Vilniaus gatvėje / nukasa sniegą / lyg brauktų per veidą / sužeistas garso / regiu / mano kapas lengvėja" (p. 30). Arba (Godos Gurinskaitės): „Aš įkvepiu šviesą / Nuo debesų // Ir iškvepiu šešėlius / Ant medžių // Ar taip ateina naktis?" (p. 49). Arba (Mariaus Buroko): „..., kaip rausiuos / atminty / ženklų tavo ieškodamas // tik ten tamsa / deda / švytintį / tašką" (p. 63). Švytėjimo paradigma. Būsenos. Ir ištrupėjusios Aido Marčėno erdvės jau nebeatrodo nykios. Iš anapus –­­ 2003 m. vasario 3 d. Vilniaus rotušėje vykusio Sigito Gedos kūrybos vakaro (šiemet jam būtų sukakę 70...) ataidi poeto pranašystė: „Aš labiausiai pasiilgstu ornamento. Kas yra paslaptis, tai, man atrodo, ornamentas. Rytų kultūros yra perprantamos per ornamentą (...). O ta ornamentacija, paslaptis dabar absoliučiai nevertinama, gal ilgainiui sugrįš. Apstulbino vienas žmogus, vilnietis, dirbantis su deimantais. Sako, jei deimantą laikai tam tikru atstumu, tuomet pasaulį matai kaip vaivorykštę, matai visas septynias spalvas... Jeigu šitaip galima matyti pasaulį, tai stebuklas. Tarkim, bjaurasties estetika niekada to neatstos" (p. 159). Jos klausosi, komentuoja dar du išėjusieji –­ Juozas Apu­tis ir Marcelijus Martinaitis, tartum vėl prisikėlę 2013-ųjų Poezijos pavasario almanache. Pokalbis užrašytas 2003-aisiais, o atrodo – lyg vakar. Užburia tas pilnas žolių, kiaukutų, kaukaspenių, kregždžių pasaulis. Anot Apučio – „tautominties", „tautojausmės" dalykai. Martinaitis dar norėtų kažką pasakyti apie Gedos frazę: „Turėjau du mitus: vaikystę ir gamtą" (p. 157). O ką apie tai galėtume pasakyti mes, almanacho skaitytojai?
Tik konstatuoti, kad šiandienėje poe­zijoje vis dar stipriai veikia (ir yra paveikūs) archetipai. Tėvo figūra jaunųjų –­ Mindaugo Nastaravičiaus, Vainiaus Bako –­ eilėraščiuose. Motinos – Vytauto Stankaus „nes viskas dabar, ką matai, tėra kraujažolėm aprištos žaizdos / mama sakė: šitaip greičiau užsitraukia, / tik reikia stebėt, kad žolė / šaknų nesuleistų į juodžemį kūno" („thanatos", p. 121), Stasio Stacevičiaus (jau iš nebūties): „Jau nėra mano vaikiško būgno / kur, mama, maniau, uždaryta mažoji tyla. / O didžioji? / Dėl jos gal geriau patylėsiu. // Drugeliai – tyla, / žemės uogos – tyla" (p. 101). Apie žemuoges tai. Susikalbėtų su juo Vainius – „Vyšniomis": „Mechanika paprasta: / į vieną dubenį mest kauliukus, / į kitą – prisiminimus apie lūpas / su stangria odele. // Apie jas tyliai galvoji, bet atrodo, / kad girdi visi. / Be žodžių." Taiklus, prasmingas sugretinimas – „Vyras sėdi ramiai / po nutirpusia vyšnia – // kartu su senatve / lošia savo kauliukais" (p. 113).
Vartant almanachą susidaro įspūdis, kad mūsų poezija – lyg Letos upė, skirianti du krantus: karnavališkąjį, kuriame postmodernistinio šėlsmo pagauti iš tiesų jauni (Marius Plečkaitis) arba amžinai jauni (Tomas Arūnas Rudokas, kad ir miręs...) poetai metų metus atranda ką laužyti ir prieš ką maištauti („na, durneli, sakiau / tau neėsti mėlynių // o tau tualete taip vienodai // kai užsimerkęs / pageltusias sienas / tapetuoji homerais", Marius Plečkaitis, p. 67; „Kai kareiviškais batais ateis angelai / Ir žygiuos ne dangum, bet gatve, / Tu stovėsi ir klausi savęs: ar gerai, / Jei į būrį pakviestų tave?", Tomas Arūnas Rudokas, p. 110), ir egzistenciškąjį, kuriame lyg kaleidoskope sukasi vis tie patys atraminiai žodžiai – „vanduo", „veidrodžiai", „vėjas", „debesys", „rūkas", „lieptai", „valtys"... – ir plaukia lyriniai eilėraščių subjektai į melancholiškus peizažus, susilieja su jais į vieną gedėjimo paradigmą, kai jau sunku beatskirti, ar Algimantas Mikuta, ar Arvydas Genys, o gal Henrikas Algis Čigriejus byloja: „Gilūs ten duburiai, akmenėliai, svyruojančios žolės, / Nuostabi karalystė, lydžiai šaltakraujai. / Upė plaukia pasauliu ramiai, ir po laiko / Pamatai, kad jau plukdo ji mus iš pasaulio" (p. 51). Arba – Sara Poisson, sapnuojanti „vėjų dauginimosi metą" (p. 96).
Visai kitaip – tarsi apčiuopiamiau – suskamba Avromo Suckeverio, kurio šimtmetį (1913–2010) šiemet minime, publikacija. Vienas didžiausių žydų modernizmo ir jidiš kalbos poetų, po karo sulaukęs pasaulinio garso, anot jį pristačiusio jo eilėraščių vertėjo Mindaugo Kvietkausko, gete turėjęs „kone mistinę nuojautą, kad galimybė išlikti gyvam tiesiogiai priklauso nuo to, ar jis teberašo" (p. 139). Mirties artuma čia kitokia: „Mama, / aš sergu. / Mano siela nuėjus raupais. / O gal dar blogiau: ji geltonoj beprotybėj. (...) Bet jei tai tiesa, / kad tu myli mane kaip visad, / jei aš tau antrasis po Dievo – / tada paskutinis mano prašymas toks: / – Pasmauk mane! / Pasmauk tais motinos pirštais, / kurie mane žaidino / iš gluosnio pintam lopšy. // Tai reikš: / tavo meilė stipri kaip mirtis. / Tai reikš: tu patiki man savo meilę" (p. 143).
Į tą pat – išgyvenimo karo akivaizdoje – paradigmą norisi įrašyti (paminėti) Poezijos pavasario viešnios JAV poetės Heather Thomas eilėraštį „Sarajevas, 2012": „Kalnų ketera, supanti Sarajevą, / tuoj taps žvaigždžių lanku. // Atviros žaizdos mano rankoje apvadu. / Rože, kurią dedu į burną" (p. 198, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas). Apvalantis, išgryninantis skaudžias patirtis tekstas. Kieno jos – ar ir autorės, ar – tik jos eilėraščių subjektės: „balti kapai ant kiekvienos kalvos, kiekviename parke / kaulai, balčiausios kreidos pristatyti laukai / juose vis kartojasi, kartojasi įrašas: / Aš nesu miręs, tik negali manęs pajusti" (p. 197). Aptikus almanache keletą tokių tekstų, visi kiti dar labiau apsitraukia miglos patina ir – atsitraukia. Kalbėti, minėti tarsi nebėra ką. O pradėta buvo taip smagiai, nuo Roko Poviliaus pirmųjų eilučių: „Šioj žemėj poetai kaip niekad nuobodūs..." Kitose žemėse (niekieno) jie vis dar šį tą sukuria amžinybei.