David Denby. Visas tas džiazas

Kai 1925 m. balandžio 10 d. pasirodė „Didysis Getsbis", F. Scottas Fitzgeraldas gerai gyveno Prancūzijoje, nes anksti susilaukė šlovės. Tą dieną jis telegrafavo Maxui Perkinsui, savo redaktoriui „Skribners" leidykloje, ir reikalavo pasakyti, ar naujienos – geros? Paaiškėjo, kad ne. Vienos recenzijos knygą menkino („New York World" antraštė skelbė: „Naujausias F. Scotto Fitzgeraldo niekalas"), o kitos buvo malonios, tačiau didaktiškos. Vėliau Fitzgeraldas skundėsi savo draugui Edmundui Wilsonui, kad „net ir pačios palankiausios recenzijos neužkabino knygos esmės". Tokio populiaraus rašytojo kaip Fitzgeraldas knygą pirko vangiai – tais metais – vos dvidešimt tūkstančių egzempliorių. „Scribners" pakartotinai išleido dar tris tūkstančius, bet tuo viskas ir baigėsi. O 1940-taisiais, kai primirštas, keturiasdešimt ketverių metų rašytojas mirė, knyga jau buvo retenybė. Fitzgeraldo klystkelių virtinė – nė vieno didžio rašytojo slydimai nebuvo tokie vieši –­ kupina beviltiškos, bet galiausiai triumfuojančios ironijos. Fitzgeraldas bu­vo alkoholikas ir nėra jokių abejonių, kad jo sveikata būtų pašlijusi, nepaisant ir šedevro sėkmės. Tačiau jis buvo iš tų, kuriems pripažinimo ir pinigų reikėjo ne mažiau, nei išgerti. Taigi jei „Didįjį Getsbį" būtų pirkę, galbūt jis būtų išvengęs skausmingai viešų išpažinčių apie 4 dešimtmetyje patirtas nesėkmes ar bent Holivudo, kur jo scenarijų neįvertino „MGM" (nors būtent Holivude jis rašė žavingą romaną „Paskutinis magnatas"). Kaip visiška nesėkmė prasidėjęs „Getsbis" sulaukė stulbinamos atomazgos: per metus JAV parduodama po pusę milijono egzempliorių plonais viršeliais. Veržlūs Getsbio siekiai ir staigi jo baigtis išaugo į Amerikos istorijos – savęs sukūrimo ir žlugimo – metaforą. Stiprus, subtilus, poetiškai skambantis tekstas tapo tautiniu šventraščiu, viešai skaitomu per gedulą ir šventes.
1925 m. S. T. Fitzgeraldas „Getsbį" nusiuntė Edith Wharton, Gertrude Stein ir T. S. Eliotui. Jų padėkos žodžiai padėjo knygą kanonizuoti, kai 1945 m. Edmundas Wilsonas išleido jo raštų ir laiškų rinkinį („The Crack – Up"). Ši trijulė jaunąjį rašytoją įtikino sukūrus tai, kas išreiškia pačią modernybę. Edith Warthon liaupsino vieną pirmųjų romano scenų, kurioje vulgariai flirtuojantis Tomas Bjukenenas į savo meilužės Mirtl butą nusiveda Niką Karavėjų – jauną ir drovų istorijos pasakotoją. Warthon šią sceną pavadina „padugnių orgija". Mažas baliukas, kuriame aidi kvailos, betikslės kalbos ir viešai pučiamasi, žymi visuomenės elgesio standartų griūtį.
Wharton frazę prisiminiau pamatęs naująją, hiperaktyvią, trimatę „Didžiojo Getsbio" versiją. Ją sukūrė australų režisierius Bazas Luhrmannas („Romeo ir Džuljeta", „Mulenružas"). Menkus Fitzgeraldo lėbavimus Luhrmannas išplaka iki ryškių ir audringų saturnalijų, kur bumbsi su Džiazo era mažai ką bendro turinti muzika (garso takelį kūrė Jay-Z, dainuoja Beyonce, Andre 3000). Fitzgeraldo scena bute – grėsmingai nerišli, o Luhrmanno –­ tik paklaikęs jovalas. Filmas pergrūstas neva stilingų judesių sūkurių (art deco čia tampa skaitmeniniu blizgučiu), kuriuos į akis be paliovos žeria aukštai skriejanti ir perspektyvas (kurias 3D tik sustiprina) žaibiškai keičianti kamera. Apie Džėjų Getsbį Fitzgeraldas rašė: „Jis buvo Dievo sūnus, jeigu šitie žodžiai apskritai ką nors reiškia, ir privalėjo vykdyti savojo Tėvo valią, tarnauti plačiai paplitusiam, vulgariam pigiam grožiui."* Getsbio perteklius –­ namas, drabužiai, garbūs svečiai reikalingi pavergti mylimą Deizę. Luhrmanno vulgarybė skirta pavergti jaunuosius žiūrovus, jis veikiau muzikinių klipų, o ne filmų kūrėjas. Jam turtų netrūksta, tik skonio.
Viena pirmųjų klaidų – pasakojimo įrėminimas. Knygoje, pasitrankęs po Niujorką, Nikas grįžta namo. Jo pasakojimai apie Getsbį, Deizę ir visa kita – yra mąslūs prisiminimai. Luhrmannas ir jo nuolatinis kolega, scenaristas Craigas Pearce'as, besiilsintį Niką pavertė sanatorijoje džiūstančiu alkoholiku, kuris suima save į rankas, beveik nustoja miegojęs ir vienu kartu išlieja „Didįjį Getsbį". Rankraštį jis iškart pasirašo. (Neabejoju, būsimose Nabokovo romano ekranizacijose pamatysime, kad „Lolitą" parašė Humpertas Humpertas). Niką – Fitzgeraldo metaforą – filmo kūrėjai išvertė pažodžiui, tačiau to visai nereikėjo, nes didžiąją dalį laiko jo pasakojimas tėra užkadrinis balsas. Kad kvailysčių netrūktų, Nikui dirbant prie stalo, Pearce'as ir Luhrmannas cituoja geriausius romano sakinius. Ekrane žodžiai iššoka tarsi būtų ką tik ištrūkę iš raidelių sriubos.
Vis dėlto, kai Luhrmannas kiek aprimsta ir susitelkia ties veikėjais, pademonstruoja gebėjimus, kurių anksčiau jo filmuose neregėjome. Gergždžiančiu, bet įsimintinu balsu ir aseksualia povyza Tobey's Maguire'as puikiai išreiškia vienišą Niką Karavėjų. Leonardo DiCaprio Getsbiu jis pradžioje stebisi ir galų gale –­ žavisi. Kai pamažu Nikas suvokia, kad jo kaimynas Longlailende yra ir nuožmus banditas, ir amžinai atsidavęs mylimasis, o dėvėdamas rožinius kostiumus jis išreiškia dvasinius siekius – pamatome, kokia sudėtinga buvo knyga. (Niko ir Getsbio meilė –­ emociškai stipriausias ryšys filme). Trisdešimt aštuonerių DiCaprio vis dar švyti: atgal sušukuoti šviesūs plaukai, žalsvai melsvos akys, glotni, rusva oda. Laibas „Titaniko" kačiukas šį kartą yra solidus, tvirtas ir šneka valdingu balsu. Jis tikrai geresnis Getsbis nei ramus Robertas Redfordas, suvaidinęs skoningai prabangioje, tačiau inertiškoje 1974 m. ekranizacijoje. Vertinantis DiCaprio žvilgsnis atkuria Fitzgeraldo aprašytą Getsbio žavesį: vos į ką nors pažvelgęs, jis geba perprasti, kaip jis ar ji norėtų atrodyti.
O Deizė, anglų aktorė Carey Mulligan, puikiai įstoja per sofos atkaltę permesdama ranką, akompanuojant jos skambiam balsui. Mulligan nėra labai elegantiška, tačiau ji –­ jaudinanti aktorė. Kai Tomas ir Getsbis kaunasi dėl Deizės, jos veidas susiraukia, o akys drėksta. Mulligan aiškiai parodo, kad Deizė tėra trūkčiojanti vyriškos vaizduotės projekcija. Vyrai kamuojasi, kad ją gautų, o ji pati sau net nepriklauso. Brutalus Tomas, australų aktorius Joelis Edgertonas, yra toks nepatrauklus, kad Deizės meilė jam atrodo tiesiog neįmanoma, tačiau kulminacinę vyrų dvikovą Luhrmannas paverčia tikru sprogimu.
Visi kita filme – dirbtiniai sprogčiojimai. Didžiąsias Getsbio puotas Luhrmannas paverčia besirangančių kūnų mase, plunksnomis, mėtomomis palaidinėmis ir kepuraitėmis, siūbuojančiais perlais, skraidančiais smokingais, fejerverkais, dūžtančiu stiklu. Ekstazėje lakstančių kūnų tiek daug, kad nieko konkretaus nebeįžvelgi. Kai jie visi nudarda į miestą, naktinis „Times" skveras atrodo tik kaip skaitmeninių spalvų fontanas. Galbūt Luhrmannas nori pabrėžti lengvabūdišką 3 dešimtmečio gerovės ir žavesio pusę, tačiau jis susipainioja stiliuose ir klysta net smulkmenose. Režisierius, matyt, nenorėjo būti pavadintas antisemitu, todėl žydų gangsterio (su kuriuo susitinka Getsbis ir Tomas) vaidmeniui pasirenka indų aktorių Amitabhą Bachchaną. Toks sprendimas neturi jokios prasmės, nes gangsterio vardas tebėra Volšhaimas, o Tomas apie jį atsiliepia kaip apie „žydpalaikį".
Ar įvertins filmą jaunieji žiūrovai, šioje netvarkoje išvydę vos keletą gerų scenų? Gali būti, kad Luhrmannas apsiskaičiavo. Nebūtinai milijonai knygą skaičiusių vaikų užkibs ant tokios prastos fantasmagorijos. Jiems, kaip ir daugumai vyresniųjų, gali pasirodyti, kad „Didįjį Getsbį" reikėtų palikti ramybėje. Knyga pernelyg sudėtinga, subtili ir švelni, kad iš jos būtų kepamas filmas. Fitzgeraldo iliuzijos mažai tesiskyrė nuo Getsbio, tačiau jo laisvos nuo iliuzijų knygos nesunaikina net aršiausi ir pajėgiausi grobėjai.

Newyorker.com, 2013 gegužė

Vertė Agnė Mackevičiūtė

* Fitzgerald F. S. Didysis Getsbis. Vertė Gražina Zolubienė. – Vilnius: Alma littera, 2005, p. 95.

2013-05-31 nr. 3429

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai